Iškilmingai paminėtas valstybinės kalbos statuso 100-metis
Seimo Konstitucijos salėje rugsėjo 14 d. iškilmingai paminėtas valstybinės lietuvių kalbos 100-metis. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje pirmą kartą lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas. Prieš 100 metų priimtos Konstitucijos 6 straipsnis skelbė: „Valstybės kalba – lietuvių kalba.“
Pradėdamas iškilmingą minėjimą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis priminė ilgą ir duobėtą lietuvių kalbos kelią, bet pabrėžė, kad dabar mūsų kalba nors archajiška, bet moderni, sauganti vertybes, bet atvira, vartojama kiekvienuose namuose, bet besiveržianti į pasaulio virtualiąją erdvę. Komisijos pirmininkas atkreipė dėmesį, kad žengdami į antrąjį šimtmetį turime galvoti apie perspektyvą, ir pristatė šešių žingsnių lietuvių kalbos ateities programą, kuri turėtų tapti pagrindu strateginiams valstybės dokumentams.
Sveikindama minėjimo dalyvius Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė, kad žvelgiant į tarpukario istoriją žavi aktyvi ir netgi aistringa šalies lituanizacija, į kurią įsitraukė visi. Anot jos, kitaip ir negalėjo būti, nes kalba yra vienas iš tautos ir valstybės atpažinimo ženklų, jos pagrindas, kurį sugebėjome išsaugoti net ir nepalankiausiomis sąlygomis. „Todėl nebijokime, tegul lietuvių kalba keičiasi ir lieka gyva, ir gyvuoja per amžius“, – linkėjo Seimo Pirmininkė.
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akad. Artūras Žukauskas teigė, kad kalbos svarbą pervertinti sunku, nes ji yra ne vien komunikacijos priemonė – tai pagrindinis veiksnys, lemiantis žmonių mąstymą. Kalba svarbi civilizacijos patirties perdavimui, ar tai būtų knygos, ar kompiuterinės laikmenos. Jis priminė, kad prieš šimtą metų lietuvių kalba pradėta dėstyti universitete, o tai sudarė sąlygas subręsti lietuviškai kalbančiai ir mąstančiai šviesuomenei, kuri išsaugojo lietuvių kalbą aukštajame moksle ir okupacijos metais. Komiteto pirmininkas pripažino, kad skaitmeninė žmonijos transformacija kelia kalbai rimtų iššūkių, bet tuo pačiu sudaro ir didžiulį potencialą jai vystytis. Anot jo, reikia gausinti lietuvių kalbos išteklius, kad būtų plėtojamas dirbtinis intelektas, dirbtinė realybė, robotizacija ir kt. Komiteto pirmininkas ragino mokslininkus ieškoti naujų idėjų, nes tik per tolesnį technologijų vystymąsi mūsų kalba išliks gyvybinga, ir kvietė visą visuomenę prisidėti prie kalbos kūrimo.
Kalbėdamas apie lietuvių kalbos tapsmo valstybine tarpukario Lietuvoje aplinkybes istorikas dr. Artūras Svarauskas teigė, kad galvoti, jog lietuvių kalba turėtų būti valstybinė, pradėta dar anksčiau – XIX a. pabaigoje, iki atkuriant Lietuvos valstybingumą. Jau 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime tarp kitų rezoliucijų priimta štai tokia: „Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba visus reikalus vedant.“ Lietuvos Tarybos daugumos 1918 m. sukurtame būsimos pirmos Konstitucijos, pagal kurią Lietuva turėjo tapti Konstitucine monarchija, projekte lietuvių kalba įvardyta ne tik kaip „oficialinė“, bet ir karaliaus rūmų kalba. Kiek tenka rasti šaltinių, 1922 m. Konstitucijos rengėjams, nors jie buvo įvairių politinių frakcijų, tikėjimų ir tautybių, lietuvių kalbos statusas jau nekėlė jokių abejonių.
Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Jurgita Venckienė teigė, kad valstybinės kalbos statuso suteikimas turėjo neabejotinos reikšmės bendrinės lietuvių kalbos vystymuisi. Nuo XVI iki XIX a. raštai Lietuvoje spausdinti trimis rašomosios kalbos variantais, bet nė vienas jų neiškilo tiek, kad taptų standartine kalba. Lietuviškai kalbėta kaime, kai kurių miestiečių ir smulkiųjų bajorų. Viešajame gyvenime, kanceliarijoje vartotos kitos kalbos – slavų kanceliarinė, lotynų, lenkų, vėliau rusų. Tik XIX a. pradžioje kilusio Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio atstovai jau pradėjo galvoti apie bendrą visiems lietuviams kalbą. Pradžioje siūlyta imti jos pagrindu žemaičių tarmės patarmes. XIX a. antroje pusėje bendros kalbos idėją kėlė Antanas Baranauskas. Bet tos idėjos neprigijo. Bendrinės lietuvių kalbos poreikis labai sustiprėjo XIX a. pabaigoje, kilus Tautiniam atgimimui. Kaip pastebi tyrėjai, bendrinės standartinės kalbos pasirinkimui buvo ryškiausi visai ne lingvistiniai jos kūrėjų tikslai, o nacionalinė vienybė, dekolonizacija ir pan. Vakarų aukštaičių tarmę bendrinės kalbos pagrindu pasirinko pirmųjų lietuviškų laikraščių „Aušra“ ir „Varpas“ leidėjai.
Iškilmingame minėjime apie kalbos svarbą kalbėjo šių metų Kalbos premijos laureatas eseistas dr. Regimantas Tamošaitis, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentas Simonas Granskas, Šakių r. Griškabūdžio gimnazijos dvyliktokė Beatričė Budreckaitė.
Renginyje skambėjo Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro skaitovų ir poetinio teatro studijos skaitovų literatūriniai skaitymai „Žodžio kelias“ (vadovė Audra Lenkauskienė).
Renginio įrašą galima rasti Seimo „YouTube“ paskyroje Atviras Seimas.
