Kūrybiška mergina prikelia drabužius antram gyvenimui
Iš Kauno į Klaipėdą dėl meilės jūrai persikėlusi Diana Balčiūnaitė rinkodaros patirtį išmainė į prekinio ženklo „Identity Concept Store“ vystymą. Pasinėrusi į kūrybą prekės ženklo įkūrėja ir savininkė dėvėtus rūbus prikelia naujam gyvenimui. Šie rūbai – vienetiniai ir išskirtiniai, patraukiantys ne vieno dėmesį ir sulaukiantys daugybės pagyrų.
Tvarumas sekė nuo vaikystės
– Kaip pradėjote karjerą rinkodaroje?
– Mano kelias rinkodaroje prasidėjo prieš 5 metus. Tuo metu buvo gan sunku gauti darbą šioje srityje neturint konkrečios patirties, tačiau man pasisekė! Atsimenu kaip šiandien, koks entuziazmas mane buvo užplūdęs, kadangi tai buvo pirmasis rimtas darbas, kurio nuoširdžiai troškau. Taip pradėjau darbuotis tuometinėje įmonėje „Unboxed“ (dabar – „Billo App“).
– Koks įvykis paskatino labiau domėtis tvarumu?
– Konkretaus įvykio turbūt neįvardysiu. Tvarumo sąvoka mane sekė nuo mažens, bet tada dar to nesupratau. Gyvenome gan paprastai ir dažnai būdavome rengiami dėvėtais rūbais. Kiek vėliau ir pati labai pamėgau leistis į antrų rankų „perliukų“ paieškas. Galima sakyti, kad užaugau kartu su dėvėtų drabužių tinklu „Humana“. Tik tuo metu jis nebuvo nei populiarus, nei kam patrauklus. Atvirkščiai, turėjo gan „kartų“ poskonį ir net galėdavo skambėti kaip įžeidimas. Esu sulaukusi replikos iš vaikų „rengiesi kaip iš „Humanos“. Dabar man tai nuskambėtų kaip tikrų tikriausias komplimentas! Džiaugiuosi, jog šiais laikais dėvėti drabužiai įgauna visai kitą reikšmę.
Lydi kantrybė, nuoseklumas ir drąsa
– Kaip kilo vizija kurti prekės ženklą?
– Prekės ženklą „Identity“ sukūriau jau gerokai anksčiau, ir viskas prasidėjo nuo prekybos patriotine atributika. Idėja kilo gyvenant užsienyje ir beprotiškai ilgintis namų. Tada sekė daugiau nei metus trukusi pertrauka ir tik visai neseniai šis prekinis ženklas buvo prikeltas naujam gyvenimui kaip „Identity Concept Store“. Pagrindinis šios elektroninės parduotuvės fokusas – vintažiniai, padėvėti, bet puikios kokybės drabužiai bei mano aistra – senų drabužių perdarymas (angl. „upcycle“).
– Ar buvo abejonių vystyti šį tvarumą skatinantį konceptą?
– Pradžioje jokių abejonių nebuvo, nes po ilgų metų ieškojimo pagaliau atradau savo tikrąjį pašaukimą! Dėl šio, kaip aš vadinu, gyvenimo projekto, esu pasiruošusi eiti iki galo. Tačiau neslėpsiu, su dvejonėmis susiduriu dabar, viso proceso metu, manau, tai neišvengiama ir, iš dalies, sveika. Taip yra patikrinamos ir testuojamos tavo ribos. Kalbėtis su vidiniu kritiku yra visiškai normalu. Svarbiausia jam nepasiduoti ir parodyti, kiek daug esi pasiryžęs nuveikti dėl savo svajonių. Mano slaptas junginys: kantrybė, nuoseklumas ir drąsa.
– Koks buvo didžiausias iššūkis ir didžiausias pasiekimas kuriant prekės ženklą?
Didžiausias iššūkis – patikėti ir besąlygiškai pasitikėti savimi. Būti didžiausia parama ir globėju sau pačiai. O apie didžiausius pasiekimus, manau, galėsiu papasakoti netolimoje ateityje.
– Kaip iš skirtingų medžiagų gimsta itin išskirtinių rūbų dizainai?
– Kartais atrodo, kad pats audinys ar rastas dėvėtas drabužis padiktuoja, kuo šįkart norėtų atgimti. Tokiu atveju veikia spontaniškumas. Kitais atvejais kūrybinis procesas užtrunka kiek ilgiau, leidžiu sau neskubėti ir išlaukti tinkamos idėjos naujam projektui. Vadovaujuosi principu „Create“ insteadof „Produce“ (liet. sukurk, o ne pagamink). Lėtas procesas tiek kūryboje, tiek gyvenime man yra labai gražus, matau jame prasmę. Štai siūti pati dar tik mokausi! Esu pasiuvusi vienus marškinius ir tokį aksesuarą-raukinius. Su kitais darbais padeda mano nuostabi siuvėja Edita Miceikienė iš Kretingos, esu jai labai dėkinga už visą pagalbą (šypsosi – aut. past.). Aš labiau dirbu kaip dizainerė, o Edita padeda man įgyvendinti idėjas techniškai. Galbūt po savo kursų pradėsiu ir pati aktyviau siūti, bet kol kas užsiimu kūryba.
– Kiek laiko užtrunka pagaminti vieną rūbą?
– Viskas priklauso nuo norimo paruošti gaminio, tačiau pagaminti, tarkime, vienus perdarytus marškinius užtrunka apie 6 valandas. Drabužių perdarymas užtrunka daug ilgiau nei visiškai naujo gaminio pasiuvimas. Tą supranta ne kiekvienas, todėl rankų darbas Lietuvoje dar nėra pakankamai vertinamas ir gerbiamas kaip kokioje Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse.
Gamta – dvasios namai
– Jūsų kuriamų rūbų nuotraukose labai daug gamtos motyvų. Ką Jums reiškia gamta?
– Taip, labai teisingai pastebėta (šypsosi – aut. past.). Gamta yra mano dvasios namai! Mano įkvėpimas, ramybės ir saugumo erdvė. Čia aš patiriu tyriausią ir laisviausią save. Įsižeminusi ir prikaupusi energijos rezervuarus, kasdien toliau mokausi gyventi drąsiai.
– Kaip tvarumas įsilieja į Jūsų kasdienį gyvenimą?
– Stengiuosi jausti ir kurti prasmę savo kasdienybėje, pradėdama nuo to, kuo maitinu savo kūną, baigdama tuo, ką rengiuosi ir kaip atrodau. Jei tik yra galimybė, daug mieliau remiu smulkius ir tvarius verslus nei lobstančias korporacijas ir tinklus. Manau, net 1 procento tvarus pokytis ilgalaikėje perspektyvoje gali nulemti labai daug.
– Kaip randate ramybę po ilgos dienos?
– Pirma toptelėjusi mintis – ilgi ir lėti pasivaikščiojimai po pušynus! Šis ritualas pripildo mane erdvės pojūčiu, padeda nurimti ir toliau judėti lengvu kūnu ir švariomis mintimis.
– Jeigu galėtumėte pasauliui perduoti vieną žinutę, kokia ji būtų?
– Lankiau Jėzuitų gimnaziją ir kažkada išgirdau tokius mūsų mokyklos direktoriaus pasakytus žodžius: „Mokėk būt paprastas, mokėk būt kuklus, mokėk priimti ir prisileisti kitą, neišsižadėdamas savojo tapatumo.“ Manau, jei pasaulis į tai įsiklausytų ir išgirstų, įvyktų reikšmingas pokytis visų mūsų gyvenimuose.
Kalbėjosi
Gabrielė ČIUNKAITĖ
