Abejonėmis apipinta Kovo 8-oji – ne vien raudonų tulpių fone

Kovo 8-osios nešvenčiu ir kaip nors kitaip neminiu, bet tą dieną tyliai sau prisimenu ir pagalvoju ne apie vieną gyvenime sutiktą ir man padėjusią moterį. Ta pagalba buvo įvairi, kartais net sunkiai juntama, jos vertė iškildavo po daugelio metų, kai tos moterys dažniausiai jau buvo mirusios, ir aš nebegalėjau joms bent padėkoti. Neretai gyvenime jos buvo mačiusios daug vargo, vienišos, našlės, bevaikės. Jų niekas nesveikino net Motinos dienos proga. Jei iš viso kas nors su kuo nors sveikino. Ar joms išėjus, prisiminė. Žinau, jų širdys, jų godos buvo tokios pačios – norėjo meilės, švelnumo, kūdikio rankų ant kaklo, vyro saugaus glėbio.
Man pasisekė, kad tokios gyvenime sutiktos moterys nemažą dalį savo širdies šilumos dovanojo man, tarsi savo neišsipildžiusias svajones palydėdamos į ateitį, linkėdamos man jas išpildyti.
Turbūt ne vieną jų, jei dar būtų gyvos šiandien, nuvilčiau, kai kurios gal apsidžiaugtų.
Kovo 8-ąją aš galvoju būtent apie jas. Švęsti, minėti ar pamiršti šią dieną yra kiekvieno pasirinkimas. Man ta diena yra ne vien socialistų kažkada pavadinta diena dirbančioms moterims pagerbti, bet atėjusi iki mūsų laikų, galbūt tai proga prisiminti tas, kurių niekas nesveikins Motinos dienos proga.
Minima daugiau nei šimtą metų
Pirmiausia rašant šia tema reiktų pabrėžti du svarbius dalykus: lyčių lygybei išlaikyti būtina priminti, kad nuo 1992 m. lapkričio 19 d. minima ir Tarptautinė vyrų diena. Ar kas nors ją švenčia – klausimas ne tik vyrams.
Tiesai nepakenkti reiktų pabrėžti tai, kad Tarptautinę moters dieną sugalvojo ne feministės, bet socialistės.
Judėjimas už moterų teises, lygybę, teisinį apginamumą, galimybę balsuoti, rinkti ir būti išrinktoms, už teisingą atlyginimą ir kitus dalykus prasidėjo JAV. Šio judėjimo viena svarbiausių veikėjų buvo amerikiečių aktyvistė, kovotoja už moterų rinkimų teisę, pedagogė Theresa Serber-Malkiel. Ji buvo pirmoji moteris, iš eilinės fabriko darbininkės tapusi Socialistų partijos lydere.
Theresa gimė 1874 m. gegužės 1 d. žydų šeimoje, tuometinėje Rusijos imperijoje, dabartinėje Vakarų Ukrainoje Baro mieste.
Šeima, kurioje buvo 7 dukterys, priklausė vidurinei klasei, tad mergaitė gimtinėje gavo gerą išsilavinimą. Žydai tuometinėje Rusijoje buvo vis labiau persekiojami, šeimai teko emigruoti į Jungtines Valstijas. Theresai Serber tuo metu buvo 17 metų.
Niujorke jos išsilavinimas niekam nepasirodė svarbus, ir ji atsidūrė tokioje pat beviltiškoje padėtyje kaip ir daugelis kitų imigrančių moterų. Ieškodama bet kokio pragyvenimo šaltinio ji įsidarbino drabužių siuvimo fab­rike. Darbo sąlygos buvo labai alinančios, administracija su darbuotojomis nesiskaitė, sunkiomis sąlygomis tekdavo dirbti po 18 valandų per pamainą, darbo metu dažnai ištikdavo traumos, o moterys uždirbdavo perpus mažiau nei vyrai. Todėl, kaip ir daugelis to meto žydų ir italų imigrančių moterų, Theresa netrukus prisijungė prie darbininkų judėjimo ir įkūrė moterų apsiaustų siuvėjų profesinę sąjungą. Ji įstojo į socialistų partiją, ištekėjo už kolegos socialisto ir advokato Leono Malkielo. Nors vyro pajamos leido nebedirbti, net ir pagimdžiusi vaiką, T. Malkiel tęsė savo veiklą, teikė pagalbą imigrantėms, kovojo už jų teises, daug rašė, kūrė.
Ilgainiui ji užėmė vadovaujančias pareigas Amerikos socia­listų partijoje ir kartu su vyru įkūrė laikraštį.
T. Malkiel buvo aktyvi moterų lygybės ir teisės balsuoti šalininkė. Savo brošiūrose, skiltyse ir kalbose ji teigė, kad tikroji lygybė moterims, afroamerikietėms, imigrantėms, vaikams, dirbantiems asmenims bus pasiekta tik per socializmą.
Būtent šiame kontekste ji 1909 m. pasiūlė minėti pirmąją Nacionalinę moters dieną. Nacio­nalinė moters diena buvo minima vasario 23 d., o ne kovo 8 d.
Idėja iš Amerikos atkeliavo į Europą
Kovo 8-oji dabar vadinama Tarptautine moters diena, Moterų solidarumo diena nėra vien Vokietijos socialistės Klaros Zetkin išskirtinis nuopelnas. Viena pirmųjų kovotojų už lygias moterų ir vyrų teises Europoje politikė Klara Eissner-Zetkin 1907 m. Štutgarte surengė pirmąją tarptautinę moterų konferenciją. Konferencijos metu nuspręsta įkurti tarptautinę moterų organizaciją, kovojančią už moterų teises. 1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje įvyko antroji tarptautinė moterų konferencija, kurios metu K. Zetkin T. Malkiel idėjos pagrindu pasiūlė kasmet kiekvienoje šalyje švęsti Tarptautinę moterų dieną, skirtą jų reikalavimams išreikšti. Kitais metais ši diena jau buvo minima Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Šveicarijoje.
1917 m. kovo 8 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) dešimtys tūkstančių moterų rinkosi Nevskio prospekte, Petrograde (dabartinis Sankt Peterburgas), į 4 dienų „duonos ir taikos“ protestą, kuriame reikalavo duonos, taikos ir balsavimo teisės. Po šio protesto moterims buvo suteikta teisė balsuoti.
Nuo 1975 m. Tarptautinę moters dieną švenčia ir Jungtinių Tautų Organizacija.
Taip nutiko, kad tikroji moterų solidarumo dienos sumanytoja T. Malkiel liko savo idėjos šešėlyje, o šios dienos „krikštamotės“ garbė atiteko K. Zetkin. Tokia ta Tarptautinės moters dienos istorija, kuri nelabai ką bendro turi su raudonomis sovietų atneštomis tulpėmis.
Moterų šventę ruošė pačios moterys
Kovo 8-osios laukimas tais laikais, kai mokykloje visos dėvėjome rudas uniformas su juodomis prijuostėmis ir baltomis apykaklaitėmis, buvo kupinas rūpesčių įvykis. Kuriai mokytojai, kiek žiedų, kada, kiek pinigų surinkti, kas važiuos pirkti gėlių, ar jų bus iš viso, juk į rajono centrą galėsim nuvažiuoti tik po pietų, kai jau bus kiti išpirkę. Kartais kai kam tą dieną tekdavo net „susirgti“ ir neateiti į pamokas – o kaip kitaip prigausi gėlių?
Mano klasėje, o greičiausiai ir kitose, pinigus raudonosioms tulpėms nupirkti tekdavo rinkti mergaitėms. Po pamokų autobusu, kurių tuo metu kursuodavo daugiau nei dabar, viena ar kita lėkdavo į rajono centrą, parvežtas, dažnai apvytusias gležnas gėles rūpestingai suslapstydavo kur bendrabučio pakampiuose, kad jų vakare nepamatytų auk­lytėmis dirbančios tos pačios mokytojos, kurioms kitą dieną jas iškilmingai įteikdavo mūsų klasės berniukai.
Nepamenu, kad nors kartą gėlių ar šiaip kokį niekutį klasėje būtume gavusios ir mes, būsimos moterys.
Tulpes pardavinėdavo taip pat moterys. Kai kurios, norėdamos uždirbti daugiau pinigų šeimai, visais įmanomais ir neįmanomais būdais augindavo tas tulpes, paskui gležnus, ištįsusius augalėlius pardavinėdavo pigiau, kad koks nuo tos įsimintinos dienos sveikinimų jau įraudęs vyras dar spėtų pakeliui namo nupirkti bent žiedelį ir savo žmonai.
Tą dieną buvo gausu vaišių – pasveikintos moterys turėjo pavaišinti savo sveikintojus. Ir ne tik pyragais.
Dabartiniais laikais kovo 8-osios dėl tokių praeities patyrimų bodimės, šią dieną sutapatiname su niekuo dėtomis salsvo kvapo raudonomis tulpėmis ir su socializmu bei Klara Zetkin. Ne, tik ne mes, tik ne šiais laikais ta sovietinė atgyvena, jokia ji ne šventė.
Tik va prieš kovo 8-ąją ne tik mano Gindulių pakelėse, bet ir daugelyje kitų vietų atsiranda laikini atviri stovai su likimo ironija – tulpėmis.
Pavasarinėje žvarboje iki šiol jomis prekiauja moterys. Vyrai tik atveža prekių papildymą ir vėl išvažiuoja.
Mergelių dalia
Atmintin įstrigusi tebėra viena prieš keliolika metų nutikusi istorija. Kaimynas, atėjęs aplankyti našliu likusio mano tėvo, prie paguodos žodžių pridėjo ir tai, kad, matai, mano tėvas ir vaikų neturėjo, tik mergelę (suprask, dukterį).
Parduotuvėje platinamoje periodikoje žiūriu – kryžiažodžiai, galvosūkiai moterims. O kodėl būtent tik joms – ar vyrams jie neįkandami, ar atvirkščiai – apeliuojama į tarsi „menkesnį“ moters intelektą.
Jeigu kalba pasisuka apie kokių nors dalykų išsaugojimą, prisiminimą, tai ši našta tuojau sukraunama ant moteriškų pečių – „gal kokia moterytė“, „bobulytė iš kaimo“, „kaimo močiutėlė, senučiukė“ ir t. t., ir pan. Uošvė – vyrams didžiausia blogybė, nors ji užaugino jo žmoną ar gyvenimo draugę. Močiutė – netikusiai smalsi, net reklamoje ji lenda į akis, po lova ir klausia anūkų, kada šie tuoksis, kada gimdys vaikus.
Beje, iki šiol neteko pamatyti valytoju dirbančio vyro. Gal kur ir yra koks imigrantas, tačiau iki šiol į valytojos darbą žiūrima iš aukšto, tik į „moterišką“ pareigą, nors be reikalo, nes be šių paslaugų neišsiverčia nė vienas.
Neigiamo požiūrio į moteris apstu, šių dienų moderniame pasaulyje dar per daug. Ir tuo niekas nesistebi, tai tarsi norma. Kaip ir įvairiausi juokeliai, anekdotai moterų „kvailumo“, „ribotumo“ tema.
Šiais laikais, kai pasaulyje valdžios galia vis labiau naudojasi vyrai, griaudami iki šiol galiojusią trapią taiką ir keldami vis daugiau nerimo, vertėtų suprasti, kad moterys nėra kažkokios menkavertės būtybės, kuriomis bėdos metu teks našta rūpintis kaip bejėgėmis ar vaikais su seneliais. Jos, reikalui esant, taip pat gali valdyti ginklą, pilotuoti orlaivį, vesti laivą, daryti daugelį darbų, kas anksčiau buvo tik vyrų rankoms. Jos karų nepradeda, jos kuria pasaulį, kuriame norėtų gyventi kartu su lygiaverčiai jas vertinančiais partneriais, auginti vaikus, gal gėles, gal ką nors kita. Moters prigimtis yra gyvybė ir globa, ne karas ar vergovė. Ir kol tas nėra visiškai suprasta, būtent todėl Kovo 8-oji man turi prasmę.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Asociatyvi Martyno AMBRAZO nuotr. / ELTA

Neigiamo požiūrio į moteris apstu, šių dienų moderniame pasaulyje dar per daug. Ir tuo niekas nesistebi, tai tarsi norma. Kaip ir įvairiausi juokeliai, anekdotai moterų „kvailumo“, „ribotumo“ tema.