Andrius Mamontovas trumpam sugrįžta į teatrą: vilniečiams paskyrė net du „pasimatymus”
Po 40 metų scenoje, pažymėtų grandioziniais koncertais ir legendiniais „Foje“ bei solinės karjeros hitais, Andrius Mamontovas šiemet nusprendė gerbėjams pasirodyti kitokiame, kiek neįprastame amplua. Pradėjęs koncertinį turą „Vienas“ dar lapkričio mėnesį, muzikantas į programą įsirašė 13 Lietuvos miestų, kuriuos jau įpusėjo aplankyti. Finišuoti jis nusprendė savo gimtajame mieste Vilniuje, kuriame, regis, gerbėjai jo itin išsiilgo. Po išparduotų bilietų atlikėjas paskelbė antrą koncertą ir juos abu surengs ypatingoje vietoje – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Sausio 2 d. ir 3 d. atlikėjas Andrius Mamontovas žengs į naujai atidaromą Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Didžiąją salę, kur uždarys savo koncertinį turą. Ši vieta jam – itin simboliška. Būtent LNDT užgimė atlikėjo įkūnytas pagrindinis vaidmuo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“. Gruodžio 7-ąją sueina lygiai 10 metų po paskutinį kartą A.Mamontovo suvaidinto legendinio Hamleto, tad prisiminęs ryškų karjeros etapą, muzikantas į teatrą sugrįžta ir ten kviečia pasimatyti dar to nespėjusius padaryti gerbėjus.
Andriau, akivaizdu, kad gerbėjai išsiilgę: bilietus dar iki pasirodymo iššlavė mažesnių miestų gyventojai, o ką jau kalbėti apie Vilnių – sostinėje paskelbėte antrą koncertą, kurį surengsite LNDT. Koks jausmas teatro sceną užimti kaip muzikantui?
Vilniuje tikriausiai gyvena mano didžiausias gerbėjus skaičius, o teatro salė talpina mažesnį žiūrovų skaičių, tačiau man ir pačiam norėjosi sukurti intymesnį jausmą. Aš pats dažnai praeinu pro dramos teatrą, tai yra aplinka, kurioje aš gyvenu, o viduje taip pat man viskas labai gerai pažįstama. Žinoma, po rekonstrukcijos man reikėtų iš naujo pastudijuoti, kas kur yra (šypteli). Visgi Vilniuje jaučiuosi, kad esu namie, kartais atrodo, kad sostinės publika vertina mane visai kitaip. Čia būnu labiau įsitempęs, nes tą vertinimą jaučiu. Tarsi salėje būtų bent vienas žmogus, kuris žiūri nusiteikęs kritiškai. Galbūt taip nėra ir man taip tik atrodo, gal aš tik į save kritiškiau žiūriu? Namuose pranašu nebūsi, todėl stengiuosi čia dvigubai.
Tiesa, man patinka groti teatre jei tik yra galimybė, grojau ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Kai žmonės ateina į kultūros centrą jie jaučiasi vienaip, o štai teatras nuteikia, galbūt įpareigoja labiau pasipuošti, pasijusti kitaip. Teatras yra šventesnė vietai, nei koncertų salė ir tai man labai patinka. O aš ir pats čia nesijaučiu svetimas, iš dalies šiai vietai priklausau. Manau, teatro scena tinka muzikai, ji uždeda mažiau rėmų, čia galiu eksperimentuoti.
Rež. E. Nekrošiaus „Hamletas“ užėmė net 17 jūsų gyvenimo metų, su šiuo spektakliu turėjote galimybę apkeliauti įvairiausius pasaulio kraštus ir pažinti kultūras. Aktoriaus karjera turėjo įtakos jums, kaip muzikantui?
1996-aisiais pradėjome repetuoti, repetavome visus metus ir paskui dar 16 metų važinėjome po visą pasaulį. Ir išties, apkeliavome net 38 šalis. Esu Italijos matęs ne mažiau nei vidutinis italas, kadangi ši tauta dievino Nekrošiaus kūrybą. Tai buvo didžiulis gyveno tarpsnis, kuriame turėjau galimybę bendrauti su iškiliausiu menininku. Eimuntas Nekrošius yra didžiausias mano mokytojas, kokį esu gyvenime beturėjęs. Jis turėjo ir ligšiol turi įtakos mano kūrybai.
Tikiu, kad sukaupėte nesuskaičiuojamas ir neįkainojamas patirtis. Pasidalinkite ryškiausiomis jų.
Išties jų būta labai daug… Tačiau labai gerai prisimenu, kai vaidinome Honkonge, žiūrovai staiga pradėjo juoktis, nors toje scenoje nebuvo nieko juokingo, o štai jie kažką pamatė. Tai buvo scena, kuomet Hamleto šmėkla įnešė didžiulį ledo gabalą ir visa publika leipo juokais. Eimuntas Nekrošius buvo meistras įvesti kažkokį elementą, kuris būtų paveikus publikai. Pavyzdžiui, kartą jis nusprendė prajuokinti vokiečius. Vaidinome spektaklį Berlyne ir ten buvo scena, kai vienas iš personažų slepiasi už kėdės. Tam personažui režisierius liepė vos kelias akimirkas ilgiau pasėdėti ir tiesiog pasidairyti. Gerai prisimenu, kaip aktorius Povilas Budrys padarė kaip lieptas, o visa salė vėl „lūžo“ iš juoko. Režisierius Nekrošius žinojo kultūrinius kodus, jis buvo tikras meistras tų visų ženklų. Mane tai žavėjo. Užtekdavo stebėti, kaip jis dirba, ir aš jausdavau, kad mokausi. Taip ir pats pradėjau savo muzikoje ypatingai skirti dėmesį detalėms. Teatras tam davė papildomų žinių.
Ar pats esate dažnas teatro lankytojas?
Anksčiau ėjau labai dažnai, tačiau po 17 metų teatre, dabar renkuosi. Neseniai buvau Eimunto Nekrošiaus paskutinį kartą režisuotame spektaklyje „Tuoktuvės“, kurį jis atvežė iš Varšuvos. Man idealus spektaklis, net ir koncertas, kai gali nusijuokti, nubraukti ašarą, o dar duoda peno ir apie kažką pamąstyti. Man visada atrodo, kad jei yra šie elementai ir jie sudera – tada kūrinys pavykęs.
Šiuo metu esate koncertinio turo „Vienas“ po Lietuvą pusiaukelėje – liko aplankyti didžiuosius miestus. Ligšiol pastebėjote skirtumus tarp publikų?
Kiekvienas miestas turi savo charakterį, tai labai įdomu pastebėti, prisiminti, kaip buvo anksčiau ir kaip dabar. Tačiau kiekviename mieste, kai vyksta geras koncertas, tą akimirką jis tampa smagiausiu miestu. Visgi pastebiu, kad mažesniuose miesteliuose žmonės labiau išlaikyti, nes vieni kitus pažįsta, nors „į galą“ vis tiek visi įsivažiuoja. O štai didesniuose miestuose emocijos liejasi laisviau, galbūt tai todėl, kad vieni kitų žmonės nepažįsta.
Po 40 metų scenoje pastebiu, kad ir kai kurias dainas dabar reaguoja kitaip. „Foje“ laikais koncertai būdavo audringi, žmonės šokinėdavo nuo scenų, susilaužydavo kaulus, trankydavo kėdes. Buvo nevaldoma. Sovietiniais laikais buvo draudžiama šokti, o kai tas draudimas dingo, koncertai tapo gaivališki. Žinoma, vėliau išmokome elgtis kultūringai. Dabar yra balansas, bet kartais to šėlsmo pasiilgstu. (šypteli)
1995-aisiais vieno iš jūsų turo metu užgimė noras bendrauti su publika tarp dainų. Šią tradiciją atgaivinote ir šiemet – gerbėjai turi galimybę ne tik išgirsti jūsų muziką, bet ir ant lapelių užduoti klausimus. Kokie labiausiai įstrigo atmintyje?
Prisimenu, kad toks noras gimė kai grojau gitara savo soliniame ture „Pabėgimas“ ir norėjau kompensuoti tai, kad esu be grupės, tada ir sugalvojau „pajungti“ bendravimą su publika. Nuo tada, kai tik groju vienas, leidžiu užduoti žmonėms ant lapelių klausimus ir taip gimsta pokalbiai. Klausimų būna ir labai rimtų, apie gyvenimo prasmę, ir linksmų. Pavyzdžiui, Alytuje klausė, ar žinau, kiek žmonių mylėjosi per dainą „Laužo šviesoj“? Atsakiau, kad labai džiaugiuosi galėdamas pagerinti demografinę situaciją. Sulaukiu įvairiausių klausimų, bet man tai patinka, nes gaunasi ne tik koncertas. Galiu pajusti žiūrovus.
40-metų scenoje taip ir norėjau atšvęsti – darydamas tai, kas yra muzikanto gyvenimas: keliauti per miestus ir groti nebūtinai didžiausiose salėse. Važiuoju per miestus ir suprantu, kaip to pasiilgau. Kartais gal net smagiau nei arenoje, visai kitas jausmas. Man tai yra vertė.
Į 40 metų scenoje sutelpa labai daug. Tačiau kaip juos apibūdintumėte trumpai – vos trimis žodžiais?
Trys žodžiai: būti ar nebūti? Bet iš visų šitų žodžių renkuosi „ar“. Kodėl? Nes visą gyvenimą esame nuolatiniame spendime kažkokių klausimų. Ne visada būna juoda ir balta, „taip“ ir „ne“, kartais būna vidurys ir jame tereikia rasti lygsvarą…
Andriaus Mamontovo turo „Vienas“ po Lietuvą likusios stotelės:
Gruodžio 8 d. – Tauragės kultūros centras
Gruodžio 9 d. – Šilutės kultūros centras
Gruodžio 12 d. – Klaipėdos žvejų rūmai
Gruodžio 13d. – Kaunas, VDU salė
Sausio 2 d. – Vilnius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras
Sausio 3 d. – Vilnius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras
