Antkoptiškių bendrystę skatina ir išeivių palikuonis

Netrukus uždegsime dar vieną advento žvakę, laukdami šv. Kalėdų. Kad tas laukimas būtų šviesesnis ir prasmingesnis, antkoptiškiai jį pradėjo pindami advento vainikus ir malda Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje šv. Mišiose. Puoselėti kaimo žmonių bendrystę ir kurti tradicijas paskatino Jonas Vainius, gyvenantis Amerikoje.
Tikslas – suburti žmones
Kiaulakių kaime gyvenančios Aušros Štėrienės pažintis su Jonu Vainiumi, kurio tėveliai kilę iš Antkopčio kaimo, užsimezgė netikėtai: vieną dieną jis pasirodė ant jos šeimos namų slenksčio ir pasiteiravo, ar antkoptiškiai puoselėja kokias tradicijas. „Sakau, sukurkime. Pasvarstėme, kad artimiausia proga suburti kaimo žmones galėtų būti advento pradžia. Nusprendėme pakviesti juos pirmąjį advento sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose savo parapijos Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Mūsų tikslas – kad tai taptų mūsų kaimo žmonių tradicija, sutelkiančia mus prieš gražiausias metų šventes“, – pasakojo Aušra, kuriai pritarė ir Antkopčio bendruomenės centro pirmininkas Vytautas Vengalis.
Adolpina Jurienė, eidama iš namų į namus, kaip prašė J. Vainius, surašė visus norinčiuosius vykti: iš 85 Antkopčio gyventojų tokių atsirado net 38: nuo mažų vaikų iki 80-metį perkopusių senjorų. Tačiau sąrašas keitėsi – ne visiems buvo lemta sulaukti šventės – keli šio kaimo žmonės išėjo Amžinybėn. „Likus savaitei kiekvienas užsirašęs dar kartą buvo aplankytas. Į Veiviržėnų bažnyčią pirmąjį advento sekmadienį išsiruošė 10 vaikų ir 25 suaugusieji. Amerikoje gyvenantis J. Vainius apmokėjo visas su šia kaimo žmonių bendra kelione į Dievo namus susijusias išlaidas“, – iš dėkingumo spindėjo A. Štėrienės akys.

Adventiškas susiklausymas ir palaikymas
Klebonas Vidmantas Gricius šv. Mišias aukojo už mirusius Antkopčio kaimo žmones ir visus gyvuosius. Pasimeldę parapijiečiai buvo pakviesti į parapijos namus pasivaišinti ir pabendrauti. „Nepajutome, kad kalbantis apie gyvenimą advento laikotarpiu, apie pasninko reikšmę, diskutuojant prabėgo trys valandos. Mes visi gavome ypatingų dovanų – klebonas papasakojo apie autentišką bažnyčios atkūrimą, o bibliotekoje – ir apie gintaro kolekciją. Į namus grįžome su ką tik pašventintais kalėdaičiais ir kupini gerų emocijų“, – džiaugėsi A. Štėrienė. Ji pastebėjo, kad žmonės grįžę neskubėjo skirstytis, dalijosi įspūdžiais, sakė, kad to, ką patyrė, nesitikėjo. „Pasistengsiu, kad ir kitąmet advento pirmąjį sekmadienį visi drauge švęstume savo parapijos bažnyčioje šv. Mišiose“, – dėkodama antkoptiškiams, kad atsiliepė į kvietimą, Aušra neslėpė, kad jai labai padėjo vyro ir dukrų palaikymas, supratimas, atsidavimas ir meilė kuriant šią šventę Antkopčio kaimo žmonėms. Ji, beje, prasidėjo dar šeštadienį, kai būrelis entuziastų Antkoptyje susirinko pinti advento vainikų. Naujakurė Rita Kasparaitytė ne tik papasakojo apie adventą, bet ir parengė skaid­rių, kaip turi atrodyti advento vainikas. Juos pinti mamos atėjo su vaikais, o kaimo gyventojas Sigitas Gruzdys visus pynėjus pavaišino naminiais čeburekais.
Kas tas geradaris?
O ką antkoptiškiai žino apie Čikagoje gyvenantį J. Vainių? Kodėl jis, kasmet atskrendantis į Lietuvą, taip troško, kad Antkopčio žmones sietų šventės laukimas, kad jie puoselėtų savo tradicijas?
„Aš kiekvienais metais nuo 1991 metų lankausi Antkoptyje ir apylinkėse. Tai mano namai, tai tėviškė ir mano šeimos šak­nys. Visi antkoptiškiai man brangūs žmonės.
Padėti kaimynams ir draugams tai būtinas dalykas. O sueiti kartu, ypač per šventes, tai atsinaujina seni ryšiai, džiaugiamės savo tėviškės istorija ir toliau stiprinam Antkopčio kaimą. Tai man nepaprastai malonu padėti antkoptiškiams, kiek mano išmintis leidžia.

O Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia – tai antkoptiškių sielovados centras, kuris švenčia 250 metų sukaktį nuo bažnyčios konsekracijos (1775–2025). Tai ypatingi jubiliejiniai metai, kuriuos labai svarbu paminėti ir džiaugtis“, – į šio straipsnio autorės elektroninį laišką atsakė Čikagoje gyvenantis J. Vainius. Jis padėkojo Aušrai Štėrienei, Jurgiui Dargiui, klebonui Vidmantui Griciui už palaikymą ir antkoptiškių advento šventės organizavimą. „Tegyvuoja, stiprėja ir didėja Antkoptis“, – laiške linkėjo J. Vainius, save vadinantis Antkopčio anūku. Jis papasakojo ir dalelę savo šeimos istorijos.
Remiantis archyviniais dokumentais (krikštynos, vestuvės, laidojimai), pasak J. Vainiaus, Vainių šeima ir jos palikuonys gyvavo daugiau kaip 200 metų Antkoptyje ir jo apylinkėse: „Pagal archyvinius dokumentus Mikalojus Vainius gimė apytikriai 1773 metais ir palaidotas 1853 metais Veiviržėnų kapinėse. Tai man atsieina būti penktos Vainių šeimos kartos palikuonimi.
Aš asmeniškai praleisdavau daug laiko pas Tetą Juliją Vainiutę-Grimalienę Antkopčio pastogėje. Teta Julija Vainiutė gimė Antkoptyje 1916 metais, o mano tėvelis Antanas Vainius gimė 1914 metais Antkoptyje.“ Teta Julija buvusi puiki šeimininkė, tvarkė savo sodybą ir augino gyvulius.
Koks buvo gardus jos pagamintas valgis, kokia namuose tvyrojo šilta, šeimyniška nuotaika, antkoptiškių Vainių palikuonis Jonas atsimena iki šiol. Kaip ir senelio Kazimiero Vainiaus sodybą ir ūkį, kurį sudarė penki pastatai. Jono senelė Ieva Ruškytė-Vainienė pagimdė ir su vyru užaugino šešis vaikus.
„O aš gimiau, augau ir mokslus baigiau Brooklyne (New Yorke) visai netoli nuo oro uosto „Floyd Bennett field“, kur 1933 metais Darius ir Girėnas pakilo su „Lituanika“ skristi per Atlanto vandenyną į Lietuvą. Brooklyne buvo penkios aktyvios katalikiškos bažnyčios: Apreiškimo, Angelų Karalienės, Atsimainymo, Šv. Jurgio ir Aušros Vartų. Aš lankiau ir baigiau New Yorko Maironio lituanistinę mokyklą“, – laiške rašė J. Vainius, vėliau baigęs bakalauro ir magistro studijas Niujorko universitete, dalyvavęs kultūrinėje Niujorko lietuvių bendruomenės veikloje.
Būdamas vienas iš Juozo Giedraičio Lietuvos moksleivių stipendijų fondo įkūrėjų, J. Vainius ir kitąmet apsilankys Lietuvoje ir, žinoma, Antkoptyje, kur jo šeimos šaknys.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Antkoptiškių asmeninio
archyvo nuotr.

Kalėdų Senelis pas Antkopčio vaikus atskubės gruodžio 20 d., šeštadienį, 12 val. Senelis kaimo vaikams yra vieno geradario, kuris nori likti nežinomas, siunčiama staigmena. Visas Antkopčio kaimas dėkoja jam už didžiulę gerumo, dėkingumo, supratingumo, atjautos pilną širdį. Bendruomenės pirmininkas V. Vengalis sakė, kad dovanų gaus kiekvienas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas