Apie gerą poeziją iš „anapus laiko“

Gavau dovaną – ką tik išleistą Dianos Trijonytės-Jusčienės poezijos knygą „Anapus laiko“. Perskaičiau tą patį vakarą. Patiko sklandus eiliavimas, apmąstymai apie sudėtingus reiškinius ir autorės nuoširdumas. Kitą dieną norėjau skaityti dar kartą, bet pasigirdo telefono skambutis: draugė kalbėjo apie tą pačią knygą „Anapus laiko“, kad jos eilėraščiai ją nukėlė į kitokį pasaulį, ir dabar ji nebenori grįžti į kasdienybę prie puodų ir šluotos. Pritariau draugei. O po kelių dienų išgirdau kitokią skaitytojos nuomonę: „Nesuprantu tų eilėraščių apie Visatą, žvaigždes, nežinomus paukščius, gyvybės ir mirties vienovę bei kvantinę fiziką. Gal autorė – mokslininkė? Geriau rašytų mokslinius straipsnius, o ne eilėraščius. Pasakyk, ką reiškia knygos pavadinimas „Anapus laiko“? Kur yra tokia šalis?“

Apie autorę galėjau atsakyti konkrečiai – mes pažįstamos. Diana Trijonytė-Jusčienė yra kukli Gargždų gyventoja, anksčiau dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dabar – pensininkė, (kaip ji pati sako) širdimi ir protu pasinėrusi į mokslo ir žinių pasaulį apie Visatos didybę, gyvybės atsiradimo ir vystymosi stebuklus, gyvąją ir negyvąją gamtą. Visa tai stengiasi suprasti, o savo apmąstymus išsako eilėraščiuose. Sunkiau pasakyti, ką reiškia knygos pavadinimas „Anapus laiko“. Tokiu pat pavadinimu yra eilėraštis , tačiau autorė neatskleidžia šių žodžių konkrečios prasmės, tik leidžia suprasti, kad tai kažkas didingo ir tolimo, iš kur „viltis nutolusi/ ataidi./ Pro abejonių girią/ skverbias spindulys“. Pabandykime paieškoti pačios tų žodžių reikšmės. Gal tai Visatos amžinybė, gal pomirtinis gyvenimas, gal didelis džiaugsmas („sustok, akimirka žavinga“). O gal viskas paprasčiau: tai laikas, skirtas malonioms svajonėms ir apmąstymams, kai pamirštamas laikrodis. Kiekvienas skaitytojas gali surasti sau artimą suvokimą. Štai kokie turtingi tie du žodžiai „anapus laiko“.
Knygelės skyrių pavadinimai jau daug atviresni: „Kur dega žvaigždynai“, „Vidunakčio improvizacijos“, „Žalioji elegija“, minėtas „Anapus laiko“ ir „Akimirkos“. Daugelyje eilėraščių poetės žvilgsnis nukreipiamas į dangų, kur „…tolimos žvaigždės/ užsižiebia ir gęsta,/ tik šviesa dar ilgai/ begalybe keliauja…“, tačiau tie šviesuliai poetei gyvi ir artimi, o kartais ji tarp jų gyvena: „…lyg Dievas/ kybau aukštai virš pasaulio./ Iš toli jis atrodo/ toks mielas ir tobulas,/o kai priartėji –/ lyg į pragarą šuolis…“ Dėl pragaro ne Žemė kalta, o žmonės, kurie žaidžia ugnimi – atominiais ginklais, užteršia „šiukšlėm ir duženom…“ Nors poetė daug griežtų žodžių pasako apie žmones, bet juos myli, supranta ir užtaria: „Neskubėki mus teisti,/ Kūrėjau, juk mes / Žemės molyje siekiam/ įkūnyti tavo dvasią/ ir šviesą…“
Su malonumu lendu į skyrių „Žalioji elegija“, nes iš ankstyvesnės kūrybos žinau, kaip puikiai Diana vaizduoja gamtą. Štai koks ryškus, nors ir liūdnas rudens paveikslas šioje knygoje: „šydu miglos/ prisidengia rugsėjo/ saulė,/ ir vėtras/ pasikinkė/ vėjai šiaurės./ Sutryps jie žemės/ žalią rūbą,/ uždegs liepsnas/ viršūnėse klevų/ ir stygomis laidų/ per naktį stūgaus/ elegišką choralą/ jau mirštančios gamtos…“ Vėliau poetė paneigia gamtos mirtį, nes jai suteikta neatšaukiama galia gimdyt ir naikint, „…kaip kova amžinoji/ tarp naujo ir seno, / tarp mirties ir gyvenimo…“
Nustembu šiame skyriuje pamačiusi eilėraščio pavadinimą „Lietuvai“. Daug garsių poetų (Maironis, Jonas Strielkūnas, Justinas Marcinkevičius ir kiti) parašė nuostabių eilėraščių apie Tėvynę Lietuvą. Jų eilėraščiai deklamuojami, pagal šių eilėraščių žodžius parašytos gražios dainos. Diana, ką Tu naujo pasakysi? Nekartoja poetė svetimų žodžių, sukūrė savo Lietuvą: aprašė ne pilis ir kunigaikščių kovas, o protėvių pėdsakus, žaliuojančią žolę, laukų platybę, girių ošimą, neatliktų darbų skolą ir išskrendančius vaikus. Šito eilėraščio originalumas kalba apie autorės talentą.
Daugelyje eilėraščių kaip reikšmingas veikėjas sutinkamas Laikas. Tai galingas valdovas, nesustabdomas, diktuojantis gyvenimą ir mirtį. Tačiau atsiranda genijų, kurių darbai nepaklūsta Laiko jėgai. Poetė pastebi šiuos genijus, tai: čiurlioniai, bethovenai, teslos, da vinčiai, Cheopso piramidė. Jie nugali Laiką – „…ir Chronas nedrįsta/ iš amžių/ vardų jų ištrinti.“ Daugelis „Anapus laiko“ eilėraščių neilgi – dviejų, trijų posmelių. Poetė sukuria vaizdą, pasako reikšmingą mintį ir palieka skaitytoją. Toliau gali pats svarstyti tai, ką perskaitei, ar šokti prie naujo. Pagaliau autorė pereina prie pačių trumpiausių, japoniškos formos eilėraščių, vadinamų haiku, susidedančių iš trijų eilučių. Pasirodo, galima ir trimis eilutėmis daug išminties pasakyti. Tai tikri aforizmai. Štai keletas iš jų: „Po aukso dangčiu/ slepias pragaro anga –/ nesusigundyk.“, „Jei sieki draugystės/ ir sielų bendrumo lauki,/ nusiimk pranašumo kaukę.“.
Kalbuosi su knygos „Anapus laiko“ autore. Ką jai reiškia eilėraščių rašymas? Ar turi kokių apdovanojimų? Į pirmą klausimą, ką reiškia kūryba, atsako savo eilėraščiu „Poezijai“: „Tu – gyvenimo mano/ prasmė/ ir mano kryžius./ Nešiau per skausmą/ ir grėsmes,/ bet mesti nesiryžau…/ Nes kartais/ tapdavai sparnais –/ pakildavo širdis/ po dangų paskraidyti.“ Dėl apdovanojimų… Turi 4 diplomus, gautus įvairiuose konkursuose. „Malonu, kai įvertina, – sako Diana, – bet svarbiausia – pati kūryba ir skaitytojų dėmesys bei jų požiūris.“ Aš jai pritariu. Dabar daugelis žmonių iš kasdieniškų žodžių lipdo šabloniškus eilėraščius apie tai, kas jau šimtą kartų aprašyta, leidžia knygas, kurias mažai kas pavarto. Toje knygų krūvoje gali paskęsti ir tikras talentas. Todėl aš pristatau įdomią Dianos Trijonytės-Jusčienės poezijos knygą „Anapus laiko“.

Donata LEKETIENĖ