Apie Lietuvos pašto atradimus ir mūsų praradimus
Nuo 2025-ųjų sausio 1 d. įsigaliojus naujiems universaliosios pašto paslaugos tarifams gyventojams brango siuntinių ir korespondencijos siuntimas šalies viduje ir į užsienį. Nors pabrangimas siejamas su paslaugų tvarumu, išmanumu, didesniu prieinamumu, tačiau realybėje susidūrus su pašto paslaugomis neretai tenka nusivilti. Ypač kaimiškųjų teritorijų gyventojams, kuriems esą paštininkų mobilumas nesisieja su paslaugų gavimu.
Klientams – naujametės „dovanos“
„Lietuvos paštas linki naujų atradimų 2025-aisiais“ – pompastiškai rašoma internetiniame įmonės sveikinime klientams.
Tie atradimai pasirodė labai greitai – tuojau po švenčių prireikė išsiųsti laišką į Vokietiją. Paprastą, standartinį, tik su galimybe sekti, kaip jis keliauja. Pašto darbuotoja labai nesismulkino, tuojau sumetė, kad geriau tokį laišką siųsti ne tik su sekimo galimybe, bet dar reikią ir registruoti. Taukšt 6 Eur 20 ct už 15 gramų popieriaus ir yra! Tai bent storai lupa paštas, o tokį pat laišką teks kartoti ir kitą mėnesį. Ir vėliau teks siųsti ne vieną laišką. Nieko nepadarysi, nauji metai, nauji paslaugų teikėjų norai, tik kaip bus su klientų galimybėmis tuos norus tenkinti?
Tarp svarbiausių Naujųjų metų naujienų pasipylusios žinios apie įvairius pabrangimus beveik aplenkė įspūdingą Lietuvos pašto paslaugų kainų šuolį. Dabar šalyje išsiųsti laišką iki 50 g kainuos 2 eurus, jei laiškas registruotas, – 2,80 euro. Nuo 51 iki 500 g sveriančio neregistruoto pirmenybinio laiško siuntimo kaina – 2,55 euro, registruoto – 3,10 euro.
Didžioji neregistruota pirmenybinė korespondencijos siunta iki 500 g kainuos 2,55 euro, registruota pirmenybinė iki 500 g – 3,45 euro. Už neregistruotą siuntą, sveriančią nuo 501 iki 2 000 g, reikės mokėti 4,40 euro, o už analogišką registruotą – 5,05 euro.
Už kiekvieną pašto siuntinį be PVM teks mokėti 3,10 euro, su PVM – 3,75 euro. Už kiekvieną visą ar ne visą siuntinio kilogramą atitinkamai teks mokėti 2,05 euro be PVM ir 2,48 euro su PVM. Jeigu laišką ar siuntą siųsime į užsienį, tarifai priklausys nuo pasirinktos šalies ir vidutinė į užsienį siunčiamų siuntinių kaina, priklausomai nuo šalies, didės 0,44 euro. Siunčiant neregistruotą mažąją korespondenciją (iki 20 g svorio laiškus ir atvirlaiškius) tarifas populiariausiomis kryptimis vidutiniškai padidėjo 38 centais. Tiek pat vidutiniškai padidėjo ir registruotos didžiosios korespondencijos siuntimas.
Naujas pašto paslaugų branginimas be abejonės kilstels Lietuvą į brangiausias paslaugas teikiančių šalių sąrašą, kurio viršūnėje iki šiol yra Danija.
Nuo sausio 1 d. pašto paslaugas brangino ir kitos šalys, tačiau tie pokyčiai, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje, kuri visoje Europos Sąjungoje yra viena pigiausias pašto paslaugas teikiančių šalių (pigiausių paslaugų lyderė – Malta), nėra tokie drastiški, kilo vienu kitu centu. Be to, palyginti kokie vidutiniai atlyginimai ir gyventojų skurdo riba yra Vokietijoje ir kokie Lietuvoje, keliais procentiniais punktais padidintos pašto paslaugos jų vartotojams kerta ne taip skaudžiai, kaip tai nutiko Lietuvoje.
Tvarumas tik kalbose
Lapkritį Seimas priėmė esą patobulintas Pašto įstatymo pataisas. Pataisymų esmė skambėjo gražiai – užtikrinti tvarų universaliosios pašto paslaugos teikimą bei sudaryti sąlygas teikėjui padengti pagrįstas sąnaudas, pelną ir veiklos nuostolį. Kai mažėja iš universaliųjų pašto paslaugų gaunamos pajamos, tai didėja nuostoliai, kurie esantys tapę nepagrįstai didele finansine našta (jau, esą, siekusia kelis milijonus eurų) ir pagal Pašto įstatymą turi būti kompensuojami valstybės biudžeto lėšomis.
Tuomet Įstatymo pataisų iniciatoriai iš Susisiekimo ministerijos, kuriai ir pavaldus Lietuvos paštas, teigė, kad tiek šalies viduje, tiek visame pasaulyje sparčiai didėjančios elektroninės prekybos apimtys skatina pašto siuntų srauto augimą. 2023 m. pajamos, gautos už pašto paslaugos teikimą, siekė 273,8 mln. eurų (6,5 proc. daugiau, palyginti su 2022 m.), arba 24,4 proc. visų Lietuvos ryšių sektoriaus pajamų. Tuo tarpu pajamos iš universaliųjų pašto paslaugų smuko. Tuometis susisiekimo ministras Marius Skuodis, pristatydamas įstatymą, sakė, kad universaliųjų pašto paslaugų apimtys kiekvienais metais nuosekliai mažėjo: 2023 m. vienas Lietuvos gyventojas vidutiniškai siuntė ir gavo 2,8 universaliosios pašto paslaugos siuntos, ir didžiąją jų dalį sudarė tarptautinės siuntos. Anot buvusio ministro, įstatymo pataisa siekta apibrėžti inovatyvesnį požiūrį į paslaugos teikimą ir aiškesnį ekonominį universaliosios pašto paslaugos reguliavimą, kas išvertus į žmonių kalbą reiškė ne ką kitą, kaip kainų kėlimą.
Ryšių reguliavimo tarnybos, prižiūrinčios Lietuvos pašto veiklą, pirmininkė Jūratė Šovienė, kalbėdama apie Pašto įstatymo pakeitimus, minėjo tris esminius tikslus, kurių siekta tais pokyčiais, būtent – pašto paslaugų naudotojų interesų užtikrinimo, universaliosios pašto paslaugos ekonominio tvarumo ir efektyvaus pašto sektoriaus reguliavimo.
Kaip pakeltos kainos užtikrina pašto paslaugų naudotojų interesus ir kas per inovatyvesnis požiūris į paslaugos teikimą yra ženklus įkainių padidinimas, šiandien nebeaiškina nė vienas biurokratas. Kaip ir tokio fakto, kodėl nebuvo priimtas Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos siūlymas įtraukti į universalių pašto paslaugų sąrašą prenumeruojamų spaudos leidinių surinkimą, rūšiavimą ir pristatymą taip, kaip, pavyzdžiui, yra įtvirtinta Latvijos pašto įstatyme.
Išmanumas – galvos skausmas
Ne tik gyventojai, bet ir valstybinės institucijos nepraktikuoja to daryti, ir vienas nenugalimų argumentų yra gamtos išteklių tausojimas. Gyventojų patogumui per elektroninius valdžios vartus, savitarnos ir visokias kitokias priemones kiekvienas šalies gyventojas dabar gali patogiai susitvarkyti visus reikalus ir gauti reikalingą informaciją. Iš tiesų esame neblogai skaitmenizuoti, tačiau tai ne tik pranašumas. Visų pirma, jei valstybinės institucijos nesibodėtų interesantams siųsti ne nuorodas kažką kažkaip kažkur susirasti internete arba nesuprantama kalba, turbūt naudojant dirbtinį intelektą susuktus atsakymus, tas pats Lietuvos paštas, kurio pagrindinė akcijų savininkė yra valstybė, iš siunčiamų laiškų turėtų daugiau pajamų ir darbo. Atsiųsti laiškai interesantui tarnautų kaip dokumentas, kurį gali saugoti ar reikalui esant pasinaudoti.
Dabar gi su tokiu elektroniniu tekstu, norint ar prireikus jį išsaugoti, gavėjui vis tiek tenka kažkaip tvarkytis – laimė, jei namuose yra spausdintuvas ir reikalingą dokumentą gali atsispausdinti. Tik ne visi juos turi, o tada tenka tai padaryti darbe, pas draugus ar kur kitur. Bet tada naudoji savo arba įstaigos resursus, kuriuos sutaupo elektroninių laiškų siuntėjas, bet ne gamta. Be to, turint galvoje mūsų senėjančią visuomenę, toks kompiuterinis bendravimo būdas kol kas dar vis apriboja ne vieno žmogaus galimybes į reikalingos informacijos pasiekiamumą. Ir, matyt, panašiai bus ateityje dėl vis modernėjančių ir kintančių technologijų ir paskui jas nespėjančių vartotojų.
Toli gražu ne kiekvienas gali naviguoti painiuose elektroniniuose valdžios koridoriuose kaip ir ne kiekvienas turi tam raktą – elektroninę ar kitokią atpažinties priemonę. Nežinai kaip – pasiklausk vaikų ar anūkų, tarsi tie ir telauktų, kada čia galės spręsti senimo problemas. O jei žmogus bevaikis? Jei vaikai – užsieniuose? O jei nenori jaustis kažkoks antrarūšis, nesugebantis susitvarkyti elementarių reikalų? Nieko nenustebinsiu, jei sakysiu, kad taip būtent ir pasitaiko tarp vyresnės kartos gyventojų, kurių šalyje dauguma. Kurie, nerasdami, negaudami reikalingų atsakymų, pyksta, nusivilia, jaučiasi pažeminti, blogesni už „išmaniuosius“. Bet kai ateina rinkimų metas, balsuoja daugiausia ne „išmanieji“, o vyresnės, taigi, ir nuoskaudą jaučiančios kartos atstovai. Ar ne Lenino klasika kovai laimėti – užimti paštą ir telegrafą, o tiltai savaime griūva.
Neatspausdinti elektroniniai atsakymai ilgainiui pasimeta, prisimiršta, ištrinami ir taip netenka savo vertės. Nors tokie pokyčiai jau tapo norma, biurokratinis aparatas nė kiek dėl to nemažėjo, tik didėja. Kaip ir žmonių nusivylimas, pyktis, kuris išsilieja rinkimų metu kaip Minija po liūčių.
Ne vienas siūlomo atlikti darbo norintis atsikratyti meistras užsiprašo nerealaus atlyginimo. Tokio, kad mosteli ranka ir idėjos atsisakai. Taip, matyt, nusprendė ir Lietuvos pašto valdytojai, pasiryžę visiškai atpratinti Lietuvos gyventojus nuo laiškų siuntimo. Kai pašto ženklas kainuoja daugiau už duonos kepalą, ne vienas rinksis pastarąjį.
Įkainiai smaugia periodiką
Pabrango ne tik laiškų siuntimas. Pastaraisiais metais vis didinami pašto įkainiai spaudos prenumeravimui, spaudos platinimo kainos taip pat smaugia periodinės spaudos kaklą. Paštui pakeitus gyventojų aptarnavimo taktiką, laiškininkai į klientų namus užsuka vis rečiau. Sostinėje sukurtas mitas apie mobiliųjų laiškininkų teikiamų paslaugų lankstumą tikrai nepasitvirtino visų pirma dėl vis didėjančių laiškininkų darbo krūvio. Buvo atleista nemažai pašto darbuotojų, padidintas krūvis ir aptarnaujamų teritorijų skaičius. Suspėti aplakstyti visus tolimiausius kaimų kampelius pagal iškvietimą – misija neįmanoma.
Viena pažįstama moteris neseniai pasiguodė, kad spaudos ji nebeprenumeruoja, nes laiškininkė į namus nebeužsuka. Elektroninėmis priemonėmis pašnekovė sakė nesinaudojanti, važiuoti kažkur į vieną ar kitą redakciją taip pat nenori, nes sveikatos užtenka tik pagrindiniams reikalams susitvarkyti. Tad ir nebeskaito nei rajoninio laikraščio, nei kitų periodinių leidinių.
Ir tokių paliktų potencialių spaudos prenumeratorių yra ne vienas ir ne du. Tiesą sakant, net ir naudojantis elektroninėmis spaudos prenumeratos galimybėmis ne visada lengva ir paprasta užsisakyti vieną ar kitą norimą leidinį (tam reikia turėti prieigą prie elektroninės bankininkystės), o tiesiogiai priimdamas prenumeratą Lietuvos paštas nepamiršta už paslaugą prisidėti sau riebių procentų.
Kita bėdų pusė – periodinių leidinių leidėjų vargai. Nors valstybė paštui iš dalies kompensuoja periodinių leidinių platinimo išlaidas, tačiau pastaraisiais metais paštas prenumeratos priėmimo ir platinimo įkainius didino žymiai, o tai galų gale didina ir bendrą spaudos prenumeratos kainą. Koks įmonės taip daryti, kurios steigėjas yra valstybė, o valstybės interesas turėtų būti visuomenės švietimas ir akiračio plėtimas, tikslas – neaišku. Nenorom kyla mintis, kad čia gal kaip tame juodojo angliško humoro pasakyme, kas yra šampinjoninė vadyba. Išvertus pažodžiui – „gerai padengus mėšlu laikyti tamsoje“.
Nesinorėtų galvoti taip, kaip sako tas angliškas posakis, bet periodinių leidinių prenumerata mažėja kasmet. Vis labiau tampame priklausomi ir valdomi savo mažųjų tironų – išmaniųjų telefonų, vis labiau esame junkinami ir viliojami persikelti į virtualų pasaulį, kuris toks visko kupinas, įdomus ir įtraukus. Tik gaila, kad jo spindesys ir žavesys – laikini. Spausdintas ir rašytas žodis išlieka šimtmečiais, primena istoriją, prikelia pamirštus dalykus. Ką primins ir kiek išliks virtualaus pasaulio vertybės ir ar jų kam nors dar reikės, labai neaišku. Kuria kryptimi šiandieninėje audringoje informacijos ir pelno jūroje irkluojama Lietuvos pašto eldija ir kas jos svarbiausias irklininkas, sunku apibrėžti.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Asociatyvi nuotr.
