Apie „meną žudyti“

Jau daugiau nei prieš dešimtį metų, kai aš tik buvau pradėjusi dirbti Kretingos rajono savivaldybės tarybos Švietimo komitete, Savivaldybės vadovus kartu su visu Švietimo komitetu į susitikimą pakvietė vienos gimnazijos kolektyvas, susirūpinęs dėl eilinės švietimo reformos galimų neigiamų pasekmių gimnazijai.
Dauguma priekaištų buvo teisingi, tik bėda, kad reformas sugalvoja ne vietinės tarybos, o Švietimo ministerijos „išminčiai“, o paskui jie reikalauja, kad savivaldybės, neva atsakingos už švietimą, jas įgyvendintų. O jei savivaldybės mėgina sušvelninti ministerijos idiotizmą, grasina finansinėmis sankcijomis. Bet mokyklų, gimnazijų kolektyvai nelabai gaudosi, kur pakastas tikrasis visų blogybių „šuo“…
Kita vertus, kai kurie mokyklų vadovai ir patys nekritiškai priima visokias naujoves, kurias neša kiekviena reforma, puola išsijuosę jas vykdyti ir sunkia paskutines jėgas iš savo pedagogų. Aš ir pajutau tą direktorių nuostatą: klusniai vykdyti valdžios reikalavimus, kad ir kokie jie bebūtų kvaili ar pražūtingi jaunosios kartos, o kartu valstybės ateičiai. Prisiminkime vieną neseną pavyzdį: ponios Šiugždinienės vadovaujama ministerija paskelbė eilinę reformą, „reformavo“ kai kurias programas, bet neparuošė jokios medžiagos – vadovėlių ir t. t. – kad mokytojai ir moksleiviai galėtų dirbti pagal naująsias programas. Ir ką? Ogi mokytojai klusniai patys paruošė kažkokias „špargalkikes“ sau ir moksleiviams, o ministerijos vadovai ciniškai džiūgavo, kad „mūsų pedagogai“ talentingi, gali viską, gali dirbti ir be vadovėlių. Tik už tą papildomą juodą darbą mokytojams nepridėjo nė cento prie atlyginimo, nepailgino atostogų. Viskas gerai?.. Tikriausiai, jei ministerija lieptų, mūsų „pedagogai“, skatinami direktorių, sugebėtų ir kiaušinius dėti, ir dar patys kudakuotų (atleiskit, juokauju…). Toks nekritiškas požiūris į ministerijos viražus man paaiškėjo per aną susitikimą su gimnazijos pedagogų kolektyvu. Tai buvo metai, kai ypač suintensyvėjo mokyklas baigusių moksleivių, gimnazistų lėkimas bėgimas iš Lietuvos į užsienius. Ir aš pedagogų paklausiau: „Kam jūs ruošiate savo mokinius: mokytis ir dirbti Lietuvai ar ieškoti lengvo gyvenimo kuo toliau nuo Lietuvos?“
Prisimenu ir išdidų direktoriaus pavaduotojos atsakymą: „Mūsų uždavinys – suteikti kuo kokybiškesnes žinias, o jau kaip ir kur jie tas žinias pritaikys, jau ne mūsų reikalas.“ Aš buvau taip šokiruota, kad tik trumpai pakomentavau: „Atsakymas neteisingas.“
Bet pamėginkite pakritikuoti kai kuriuos mokyklų vadovus dėl to, kad nekritiškai, nuolankiai šoka vykdyti kiekvieną ministerijos nurodymą, ir ne tik negina savo darbuotojų pedagogų, bet užmerkia akis į liūdnas tokio klusnumo pasekmes visai švietimo sistemai. Tarsi pagrindiniu savo darbo uždaviniu laikytų vien ministerijos šykščiai mokykloms atseikėjamų lėšų įsisavinimą.
Sakote, tuščiai bambu? Ne, ne tuščiai. Cituoju ką tik įvykusioje pedagogų konferencijoje gražiu pavadinimu „Įmanomi ar ne pozityvūs pokyčiai švietime“ nuskambėjusį vienos gimnazijos direktoriaus skambų žodį. Kritiškai atsiliepęs apie nuomonę (kažkodėl jis ją priskyrė visuomenei, nors aš ką tik pacitavau, jog taip neseniai manė ir patys pedagogai), jog mokyklos funkcija – tik suteikti žinias, teisingai pabrėžęs ant mokyklų gulantį didžiulį ir vis didėjantį biurokratinį ir administracinį krūvį, ponas direktorius staiga klyktelėjo iš visos to biurokratinio krūvio dusinamos širdies: „Todėl keista, kad žmonės, nieko bendro neturintys su švietimu, drįsta (??? !!! – J. L.) kritikuoti mokyklos vadovus, mokytojus, švietimo sistemą.“
Na, ir kaip gerbti tokį direktorių, kaip jo nekritikuoti, jei jis elgiasi kaip tipiškas bailys: užuot kaip savo darbo specialistas, profesionalas, geriau už su švietimo sistema nesusijusius žmones matantis dabartinės švietimo sistemos trūkumus ir juos kėlęs į viešumą, jis visgi nedrįsta rizikuoti savo patogia ramybe ir širdžiai miela vadovo kėde, todėl užsipuola žmones, kurie drįsta kelti į viešumą sistemos ydas ir klaidas?
O juk panašiai kaip jis elgiasi kai kurių Lietuvos gimnazijų, mokyklų vadovai: isteriškai reikalauja, kad niekas nedrįstų jų kritikuoti.
O jei visgi pamėginsime ir pakritikuosime? Kas atsitiks?
Dabar visa Lietuva aptarinėja vieno jaunuolio mestą prisipažinimą, kad jis nesiruošia kariauti, nesiruošia ginti savo valstybės, nes, matote, jam netinkąs „menas žudyti“. Manyčiau, teisinga būtų, kad vietoje jo atlikti karinę tarnybą o laikui atėjus, į frontą būtų išsiųsti ir tokie mokytojai, kurie savo laiku mokė, ugdė ir puoselėjo tokį, atsiprašant, pilietį…