Ar mokame vienas kitą suprasti?
Netikėtai užkliuvo vienos italų rašytojos Gracijos Deledos mintis iš jos novelių apie žmonių laimę, kurią maitina ir stiprina saulė, ir džiaugsmas žmonių.
Vienoje novelėje autorė prisipažįsta ir net klausia savęs bei skaitytojų: „Jei po ilgų ūkanotų, lietingų dienų vogčiomis išnyra saulės spindulys, argi nesidžiaugia visos širdys? Argi visi žmonės ne lengviau atsidūsta? Kodėl taip yra? Iš kažkur netikėtai išniręs saulės spindulys, ir gyvenimas iškart pasikeičia. Nebeslegia nuobodulys. Praskaidrėja niūriausios mintys, kas anksčiau kiūtojo namuose, dabar eina į lauką.“
Taigi, šias mintis patvirtina likusi jausena po popiežiaus Pranciškaus apsilankymo Lietuvoje. Jis dvasiškai pakėlė žmones, ypač tuos, kurie buvo nustumti, neišgirsti viršininkų, vadovų. Ir jiems, tiems vadovams, kas mąsto, teks reikliau atsigręžti į save, keisti darbo braižą. Tokiu gyvenimo būdu buvome apsipratę. Išgyvename tokį neviltingą laikotarpį, kai, anot aktoriaus Dainiaus Meškausko priminimų, reikėtų išmokti išklausyti vieniems kitus ir suprasti žmones, nes šiais laikais klausytis vienas kito nebemokame. Žmonės iš karto į priekį stumia savo egocentrizmą ir kito negirdi. Kai klausaisi diskusijų Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos posėdžiuose, dažniausiai girdi tuos pačius kalbėtojus, kurie veržte veržiasi pasisakyti beveik visais klausimais. Yra tokia politikų dalis, kuri nusimano visais klausimais ir nebandyk jiems prieštarauti, nes pasipils tokios diskusijos, kurių net koktu klausytis.
Taigi prasidėjęs lygiadienis, lydimas smarkių pajūrio vėjų su lietumi, signalizuoja apie šaltąjį metų laiką. Vėl užkursime krosnis, židinius tikėdamiesi patirti šilumą. Jaudina, kiek kasdienybės rūpesčiuose lydės popiežiaus Pranciškaus mintys ir raginimai atsigręžti į žmogų.
Albinas KLIZAS
Lietuvos kaimo rašytojų
sąjungos narys
