Artima praeitis ir šiandiena
Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje vyks seminaras, skirtas kalbininko ir rezistento Juozapo (Juozo) Laboko 120-osioms gimimo metinėms, čia bus pristatyta ir paroda, kuri vėliau keliaus ir po Klaipėdos rajono J. Lankučio viešosios bibliotekos filialus. Renginyje diskusiją „Lietuvos šviesuomenė rezistencijos kelyje“ ves ir atliks dainuojamosios poezijos kūrinius dainuojamosios poezijos atlikėjas, istorikas ir publicistas Povilas Girdenis. Ta proga kalbamės apie prasmingas dainas ir istorinę sąmonę.
Jūs muzikuojate nuo 1986-ųjų, tačiau į tarmiškai dainuojančių dainuojamosios poezijos atlikėjų gretas įsijungėte 2005-aisiais. Tuomet parašėte daug dainų pagal savo tėvo Alekso Stanislovo Girdenio, kuris buvo mano ir daugybės tuometinio Vilniaus pedagoginio ir Vilniaus universiteto studentų kartų dialektologijos ir susijusių dalykų dėstytoju, žemaitiškus eilėraščius. Ar įsižemaitinęs kūryboje atradote ir Žemaitiją? Kaip šis Jūsų tėvo gimtasis kraštas (Aleksas Girdenis gimė Tryškiuose, Telšių r.) atsivėrė ir ką iki šiol jame atrandate ypatingo?
Esu vilnietis, tačiau man nereikėjo atradinėti Žemaitijos, kadangi šiame krašte nuo vaikystės leidau vasaras, taip pat, nuo gimimo esu dvitarmis – kalbu bendrine lietuvių kalba ir šiaurės žemaičių arba dounininkų tarme. Negalėčiau pasakyti, kad Žemaitija yra kuo nors išskirtinė ar ypatinga. Kiekvienas kraštas buvo, yra, bus ir turi būti brangus bei ypatingas jo gyventojams. Nepaisant to, kur tuos gyventojus kartais nubloškia gyvenimas.
Žemaitiškos dainos atsirado natūraliai, kaip tik tuo laikotarpiu, kai tėvas buvo apimtas šaunaus kūrybinio įkvėpimo ir parašė nemažai labai šaunių žemaitiškų eilėraščių. Kai kurie pavirto dainomis ir, kaip sakoma, išlaikė laiko egzaminą, t. y. – neliko tik pėdsaku kokioje nors pasiklausymo platformoje, o skamba iki šiol.
Jūs esate sukūręs daugiau kaip šimtą dainų pagal savo, poetų Aido Marčėno, Rimo Buroko, Antano A. Jonyno, Josifo Brodskio, Vytauto Sirijos Giros ir kitų autorių eiles. O kas atvedė prie rezistencijos, partizaniško pasaulio tematikos?
Lietuvos partizanų dainos yra ypatingas reiškinys. Teko girdėti jas dainuojamas pačių rezistencijos dalyvių, folkloro kolektyvų. Ilgai nedrįsau prie jų, kaip sakoma, kišti nagų. Postūmį davė archyvuose tarp partizanų dokumentų aptiktos kelios natomis užrašytos dainos. Nustebino tai, kad melodijos pasirodė visai ne tokios, kokias dainuoja folkloro ansambliai, o žymiai įdomesnės ir modernesnės. Vėliau pamėginau sudainuoti ir kitas, plačiau žinomas dainas. Manau, kad šios dainos turi skambėti ir tikiu, kad skambės. Labiausiai džiugina jas dainuojantis jaunimas!
Jūs atlikote savo dainas Albino Kentros, Alfonso Svarinsko atminimo renginiuose, ne vieną žymų rezistentą asmeniškai pažinojote ir pažįstate, rašėte apie juos. Kaip jums atrodo, kur yra jų pasiaukojamo gyvenimo pasirinkimo paslaptis? Juk pasipriešinimo formų yra labai įvairių?
Kai šalyje prasideda sukrėtimai, žmonės paprastai susiskirsto į keletą grupių: viena – mano nuomone – pati gausiausia, tiesiog stengiasi išgyventi. Kai kurie šių žmonių net nekelia klausimo „kas nutiko?“, o supranta, kad „pasikeitė valdžia“ ir vadovaujasi principu, jog „gyventi reikia“. Gerokai mažesnė, tačiau labiau pastebima grupė sukrėtimuose mato „naujas galimybes“ ir pasuka kolaboravimo keliu. Esam linkę beatodairiškai šiuos žmones smerkti, tačiau turime suvokti, kad jų visada buvo, visada bus. Ir reikia pripažinti, kad tarp šių žmonių visada atsiras neeilinių, talentingų, charizmatiškų asmenybių.
Sukrėtimais arba, kalbant tiesiai šviesiai, svetimos valstybės invazija nepatenkinti susiskirsto į dvi grupes. Vieni – emigruoja, kadangi puikiai supranta, kad priešintis beviltiška, o represijos neišvengiamos, kiti stoja į kovą. Kai kurie net ir tada, kai kova tampa beviltiška ir pasmerkta pralaimėjimui. Daugelis šių žmonių kasdieniame gyvenime gali neišsiskirti iš kitų ir net atrodyti „pilki“, o išmušus vadinamajai „valandai X“, juose atsiranda jėga, kurios buvimas ar nebuvimas žmoguje sunkokai paaiškinamas. Pusiau juokais, pusiau rimtai galima pasvarstyti, kad galbūt egzistuoja koks nors specialus „pasiaukojimo hormonas“ ar kokia kita medikų neatrasta cheminė medžiaga, kurią vieni žmonės turi, o kiti – ne.
Tokios asmenybės kaip minėtas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Antanas Terleckas, Jonas Žemaitis-Vytautas, eilė kitų Lietuvos laisvės kovotojų – išskirtiniai žmonės. Manau, kad neverta bandyti protu ir žodžiais paaiškinti jų pasirinkimo. Jiems reikia tik žemai nusilenkti ir dėkoti už tai, kad jie buvo!
Koncertuojate ir su savo sūnumi Julijumi kaip grupė „Plieninės varlės“, kuo jūsų muzikavimo repertuare yra išskirtinė ši bendrystė? Ko ji moko jus abu?
Mūsų duetas atsirado ir iki šiol veikia kaip savotiškos „namų muzikavimo dirbtuvės“. Taip jau susiklostė, kad paėmęs į rankas gitarą, sūnus sparčiai pažengė pirmyn ir nesurado drauge galinčių muzikuoti bendraamžių. Kadangi puikiai žinau, kad be bendro muzikavimo progresas neįmanomas, ėmiausi spragą pildyti pats. Pradėjome nuo sunkios, metalinės muzikos, vėliau šiek tiek sušvelninome repertuarą, pastaruoju metu kartais paklaidžiojame ir džiazo labirintais. Mus abu tai moko vieno labai nuostabaus, o gal net ir paties nuostabiausio dalyko šioje žemėje – muzikos! Julijus šauniai progresuoja, o aš turiu nuostabią progą neapkerpėti ir neužsisklęsti, įsispraudęs į siaurus vieno žanro rėmus.
Kaip jums atrodo, ar visuomenė eina teisinga kryptimi pažindama savo krašto istoriją, asmenybes, ar apskritai geba mokytis istorijos ir iš istorijos?
Iš esmės, viskas yra gerai. Mes deramai pagerbiame nusipelniusias asmenybes, sugebame įamžinti jų atminimą. Tačiau kartais istorinė atmintis panaši į savotišką „atminties pramogų verslą“, kuriame vienos asmenybės sulaukia išskirtinio dėmesio, o kitos, nė kiek ne mažiau nusipelniusios, tarsi lieka nuošalėje. Suprantama, kad Juozui Lukšai-Daumantui, Juozui Vitkui-Kazimieraičiui ar Adolfui Ramanauskui-Vanagui pagarbos niekada nebus per daug. Tačiau buvo šimtai kitų, apie kuriuos nemenka dalis visuomenės tarsi net nenori girdėti. Taip pat, yra šiek tiek ydinga, kad istorijos procesas kartais įsivaizduojamas tarsi prastas vaidybinis filmas, kuriame „gerieji“ kovoja su „blogaisiais“ ir būtinai laimi.
Jūsų knyga vadinasi „Artima praeitis“ – kaip suprantu, tai ne vien apie artimą kaip netolimą praeitį, bet ir apie artimą kaip suvoktą ir įsisąmonintą praeitį? Knygoje skiriate dėmesio nepaprastoms, užmirštoms asmenybėms. Toks, beje, buvo ir mūsų krašto žmogus – Juozas Labokas. Kaip įmanoma tokius žmones užmiršti ir kodėl privalu juos atsiminti?
Nusipelnę žmonės dažnai užmirštami dėl to, kad nėra kam apie juos priminti. Ne visų veikla buvo matoma, ilgus metus priešinęsi sovietinei okupacijai, buvo nutylimi. Apie vienus sklido kalbos ir net legendos, kiti natūraliai grimzdo į užmarštį. Užmaršties priežastys dažnai būna labai kasdieniškos ir paprastos. Pašėlęs gyvenimo tempas, milžiniški aktualijų srautai istorinę atmintį kone tiesiogine prasme skandina. Dėl to nė kiek neverta stebėtis, kad vieno ar kito šiandieninio politiko pasakytas žodis ar veiksmas daugeliui yra žymiai svarbesnis už 1945–1946 m. įvykusias Lietuvos partizanų kautynes su NKVD kariuomene, o nusišnekantis Seimo narys – daug aktualesnis už visą gyvenimą kovai už Lietuvą paaukojusį rezistentą.
Gimtosiose Juozo (Juozapo) Laboko Veiviržėnų apylinkėse jo atminimui turime tik gatvės pavadinimą, gimtosios sodybos Ruigiuose (buv. Medeikiuose) neišlikę. Jam skirtos dukterėčių Aušros ir Dianos Labokaičių („Vietoj paminklo Juozui Labokui“), Jūratės Tamulaitienės („Tegul atmintį laikas išsaugo“) knygelės, jo likimas aprašytas ir dviejų jį pažinojusių Alytaus gydytojų Ritos Variakojytės-Kiguolienės ir Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės atsiminimų knygų skyriuose, kaip perspektyvų kalbininką Juozą Laboką įvardija vyresnieji jo kolegos Pranas Skardžius, Antanas Salys, taip pat ir šių laikų kontekste – Zigmas Zinkevičius, Aldonas Pupkis. Veiviržėnai žada jo ir kitų šio krašto kalbininkų – Zenono Uselio, Andriaus Ašmanto, Jurgio Talmanto, Aleksandro Lengvino ir kitų atminimą įamžinti per projektą „Durys“ (meniškai apipavidalintos simbolinės durys su istorijos ženklų akcentais). Kaip įamžinimas gali padėti įsisąmoninti praeitį, kad ji taptų artima?
Skeptiškai žiūriu į tai, kas šiandienine naujakalbe vadinama keistu ir šiek tiek juokingu „įpaminklinimo“ terminu. Gal tai mūsų pagoniškos stabmeldystės palikimas, gal kažkoks postsovietinis sindromas, tačiau pripažinkime, kad į paminklus, atminimo lentas, gatvių pavadinimus žiūrime šiek tiek per jautriai. Vieniems tie paminklai labai svarbūs, o kitiems, ypač – jaunimui, jie menkai terūpi. O juk visų svarbiausia yra praeitimi sudominti jaunimą.
Vyresni žmonės su tam tikru nepasitikėjimu žiūri į naujoviškus praeities pasakojimo metodus, kupinus vizualizacijų, interaktyvumo ir visokių kitokių „įmantrybių“, tačiau reikia pripažinti, kad ateitis priklauso būtent nuo šių ne vienam nesuprantamų ir nereikalingų „įmantrybių“. Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad geriausiai praeitį įsisąmoninti padėtų kantrių vyresnio amžiaus, o gal ir jaunesnių „krapštukų“, negailinčių jėgų ir laiko darbui su istorijos šaltiniais bei istorikų veikalais, ir jaunų, energingų informatikų, dizainerių, parodų architektų bendra, kryptinga veikla.
Nekantriai laukiame Jūsų mūsų krašte. Renginyje išgirsime ir žymųjį kalbininką Aldoną Pupkį, ir Alytaus visuomenininką, kraštotyrininką Gintarą Lučinską.
Kalbėjosi Daiva Beliokaitė, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja, LKD Klaipėdos rajono J. F. Kelkio skyriaus pirmininkė
