Ašarų pakalnė su netikėto džiaugsmo pliūpsniais
Dar prieš kelis dešimtmečius lietuvių išskirtiniai bruožai buvo darbštumas ir sąžiningumas, o dabar juos gerokai šonan stumtelėjo gudrumas ir perdėtas jautrumas. Į darbą ateinama ne nusiteikus dirbti, atskleisti, kaip dabar mėgstama sakyti, savo potencialą, varomoji jėga kita – kaip nesunkiai ir gausiai užsidirbti. Gerai, jeigu atlyginimas motyvuoja, o jeigu ne – tenka sukti galvą, kaip pasipelnyti kitais keliais. Nepasisekus tuoj liejasi priekaištai, ašaros ir kreipiamasi į teisėsaugą. Paprasto kaimynų ginčo jau be policijos nesprendžiama, taip ir girdim: „įžeidė, apgavo, pažemino orumą…“ Tad ši vasara išsiskiria ne tik gamtos kritulių gausa, bet ir nesibaigiančia ašarų pakalne.
Pirmiausia užsiraudojo ūkininkai – suniokotas dar nenuimtas derlius: vienur lietus viską išplukdė, kitur vėtra išlaužė, saulės trūksta, šliužai graužia. Greit į tą graudų chorą įsijungėme ir mes, vartotojai. Kainos kirto taip negailestingai, kad pirmąsias uogas žmonės pirko ir šimtą gramų prašydami pasverti. Matyt, teks apriboti ir tautinį paveldą – cepelinus, džiaugsimės bulve tik prie šaltibarščių prisikandę. Jeigu kam teko lankytis parduotuvėse darbo dienai baigiantis, tai ten likusias bulvytes galima su pupomis supainioti – mažytės, susitraukusios. Anksčiau tokias paršeliams palikdavo. Sako, ir bitės medaus menkai teneša, nėra nei kada, nei iš kur. Tai lietus pliaupia, tai vėjas siautėja, tai, žiūrėk, meška, nieko nelaukdama, pati medų kopinėja. Stebimės, gyvenam ir laukiam, kas čia toliau bus.
Nuo lietaus nušiurpusi nedžiūgauja ir Palanga. Beveik kasdien guodžiamasi, kaip viskas brangu ir dar brangs. Dejuoja, skundžiasi žmogeliai, bet važiuoti nepaliauja, gaudo retus saulės blykstelėjimus ir bando visaip sau poilsį susiorganizuoti. Orų prognozuotojai sako, kad greit niekas nesikeis. Bet ką jie žino? Kaip ir astrologai – ką spėja, ten nepataiko. Šiuos netgi galima įtarti susitarimu su lošimų bendrovėmis, mat vis kai kuriems Zodiako ženklams žada didelius turtus. Tada „ženklai“ puola pirkti bilietus – bendrovėms pelnas garantuotas. O nusivylusiems lošėjams siūloma paguoda – pirk dar, kitą sykį tai jau tikrai pasiseks. Loterija, tarsi kokia liga, įsimetė ir į pažeidžiamiausią sritį – švietimą. Tokia loterija tapo šių metų egzaminai, vieniems abiturientams atnešę nusivylimo ir ašarų, o kitus apdovanoję netikėta sėkme.
Negaliu nepritarti pažįstamų mokytojų žodžiams apie tai, kokia ši sritis nelaiminga. Nelaiminga todėl, kad joje dirba tiek negabių, sustabarėjusio mąstymo žmonių, sugebančių tik reformas skelbti, o pamąstyti bent keliais žingsniais į priekį, numatyti tų reformų pasekmes – niekaip neišeina. Visoj švietimo ministrų galerijoj tik du ministrus galima paminėti, kaip tikrai suvokusius savo darbą, pokyčius ir pasekmes, bet tai pirmieji, kurių dabar jau niekas negirdi ir neklauso. Ne vieną dešimtmetį švietimo sritį valdo reformatoriai, kurių tikslas – keisti ir jaukti, susukti visiems galvas taip, kad nežinotų, į kurią pusę bežiūrėti. Tada išgąsdinti mokytojai tyli arba bėga neatsisukdami, o kitus lengva apkaltinti naujovių nesuvokimu ir priversti paklusti. Juk mokytojams baisiausia – nemokėti. Tad į dabartinę ministrę irgi žiūrima su siaubu – kad, gink dieve, nepradėtų naujų reformų. Geriausia reforma – jokios reformos (bent taip buvo žadėta), tereikia tiesiog suvaldyti įsivyravusį chaosą ir užtikrinti nuolatinę tvarką. Tegul vyks egzaminai be dovanų, bet teisingai vertinami. Štai papylė ministerija šimtukų tiek, kad rieškučiomis gali semti, o ašarų daugiau nei džiaugsmo. Mat ne visi šimtukai teisingai pelnyti, kiti tik dovanoti. Kaip vaizdžiai įvertino Vilniaus licėjaus direktorius, „prie šimto pridėjus dešimt, vis tiek šimtas“. Tokia šių metų egzaminų matematika. O žvelgiant į mūsų rajono gimnazijų rezultatus, tai labiausiai paniekinta tapo gimtoji kalba. Griežčiausiai įvertinta, anglų kalbos užgožta, tikra podukra našlaitė.
Viskas praeina ir viskas praeis, sako išmintingi žmonės. Taip bus ir šį kartą. Ašaros nudžius, abiturientai išsisklaidys po kitas mokyklas, pedagogams pagaliau atostogos, o mokyklų direktoriai ims šokti tylųjį viliotinį, kad tik mokykla be mokytojų nepaliktų. Gamta, panašu, verks toliau.
