Audros jūroje nesudrumstė kapitono šeimyninio gyvenimo
Doviliškio Antano PETRUŠKEVIČIAUS profesinis kelias įdomus – Antanas yra kapitonas, skersai išilgai išplaukiojęs ne vieną jūrą, galynėjęsis su didžiausiomis bangomis. Kaip klostėsi laivavedžio gyvenimas, kaip sekėsi darbą jūroje derinti su šeimyniniu gyvenimu, pašnekovas sutiko papasakoti „PraBangos“ skaitytojams.
13 metų mokslo!
– Kapitonu svajoja būti ne vienas mažas berniukas. Ar Jūs taip pat nuo vaikystės buvote pakerėtas jūros?
– Kai baigėme mokyklą, mokytoja man įteikė ketvirtoje klasėje mano pieštą piešinį, kur pavaizduotas jūreivis su uniforma. Ši uniforma mane praktiškai lydi visą gyvenimą. Augau Varėnos rajone, Sapiegiškės kaime. Jūra mane visada traukė, apie ją svajojau. Brolis jau dirbo jūroje, jis pirmasis mane ir atsivežė prie Baltijos, sako: „Žiūrėk, Antanai, kokia didelė bala.“ Tikrai didelė ta bala man pasirodė, užbūrė. Ją gerbiu iki šiol. Jūrą reikia ir mylėti, ir gerbti.
– Sakoma, jog jūreivius jūra vilioja, o artimuosius baugina, nes kiekvienas supranta ir slypinčius pavojus. Ar Jūsų niekas nebandė atkalbėti nuo šio profesinio pasirinkimo?
– Jokių prieštaravimų, abejonių nebuvo, nes mano apsisprendimas buvo labai tvirtas. Dar mokydamasis dvyliktoje klasėje atvažiavau į Klaipėdos Jūreivystės mokyklą ir pasakiau, jog norėčiau čia studijuoti, o man tiesiog paprastai atsakė: „Tai atvažiuok, ir galėsi mokytis.“ Pamenu, kiti klasės draugai, grįžę iš po studijų žvalgytuvių dalijosi įspūdžiais, kad dar teks egzaminus laikyti ir pan., o man viskas taip paprastai.
Man pasiūlė stoti į dvi specialybes iškart: į laivavedybą, tačiau kartu su teise valdyti laivų jėgaines. Tad intensyviai mokėmės ir laivavedybos, ir mechanikos. Tačiau kai baigiau, buvo 1996 metai, laivynas byrėjo, o darbų niekas nesiūlė. Ieškant darbo paaiškėjo, kad dvigubą specialybę turinčių jūrininkų laivynui nereikia. Tad vėl stojau vien į laivavedžius ir mokiausi dar trejus metus. Po to trečiąkart įstojau jau į Aukštąją Jūreivystės mokyklą, nes norėjau aukštojo neuniversitetinio išsilavinimo. O vėliau dar 5 metus studijavau Klaipėdos universitete, baigiau magistrantūrą. Iš viso 13 metų mokslo.
Skersai išilgai išplaukiota
– Kaip klostėsi Jūsų darbinė praktika? Kur daugiausiai laiko dirbote?
– Darbų tais laikais niekas lengvai neduodavo. Vis dėlto kūrėsi Pakrančių apsaugos laivynas, kuriame dirbau 6 metus. Iš jų 3 metus laivo ant oro pagalvės „Christina“ kapitonu. Daug teko vykdyti gelbėjimo operacijų, dalyvauti įvairiuose mokymuose. Specialiai Nidoje mus apmokė instruktoriai iš Suomijos, Švedijos, Anglijos. Vykdėme daug misijų, išgelbėta daug gyvybių. Prisimenu, kartą teko vykdyti apsaugą iš Kuršių marių, kuomet Prezidentas a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas Nidoje buvo susitikęs su aukšto rango pareigūnu iš Rusijos.
Tačiau jūra mane vis tiek traukė ir, gavęs pasiūlymą dirbti žvejybiniame laive, sutikau. Laivas buvo 101 metro ilgio, gana didelis, vadinamasis superis. Pusę įgulos sudarė lietuvių, pusę estų. Čia ėjau kapitono ketvirtojo padėjėjo pareigas. Žvejojome Islandijoje, Grenlandijoje, Kanadoje, Norvegijoje. Gaudėme jūrinius ešerius, o jų gaudymo specifika tokia, kad pavasarį reikia žvejoti 300 m gylyje, o rudeny – 700 m. Ištraukdavome ir po 30 t vieno traukimo metu. Norvegijoje žvejodavome ir skumbrę, pamenu, vienas reisas užtruko 8 mėnesius, buvome tik vienąkart išlipę į krantą Fareruose. Oro sąlygos būdavo sudėtingos. Nors laivas didelis, bet jį bangos mėtydavo kaip skiedrą. Pasitaikydavo, kai būdavome dvi savaites užsidarę, išlipimas ant denio būdavo draudžiamas. Vairuoji laivą ir matai ateina trys bangos: naujoji, senoji ir dar likusioji, net nebežinai, su kuria teks draugauti.
Po žvejybinio laivo prasidėjo prekybinio laivyno epopėja, daug metų dirbau linijoje „Europa-Afrika“. Afrika jau pažįstama, ir Europos Viduržemio, Juodoji jūros. Visi tie regionai išplaukioti.
Tarp reisų dirbau uosto direkcijos laivyne. Pakeisdavau įgulas, išleisdavau atostogų. Vėliau jūrinę karjerą tęsiau Būtingės naftos terminalą aptarnaujančiuose laivuose, kur kone 14 metų atlikau vyr. kapitono padėjėjo pareigas.
Būdamas jūroje daug metų rašau savo užrašus, vedu kaip dienoraštį – labai įdomu paskaityti, nes pamiršti per laiką, kiek ir ko buvę. Visko būta laivuose, ne veltui yra žilų plaukų, ir mirčių teko matyti, tačiau ne apie viską kalbame.
Kiekvienas išsiskyrimas – liūdnas
– Koks dabartinis Jūsų darbas?
– Šiuo metu dirbu AB Orlean Lietuva Būtingės naftos terminale locmanų tarnyboje, mes švartuojame tanklaivius, kurie atveža naftą į Lietuvą. Tanklaiviai yra 250 m ilgio, maždaug 44 metrų pločio, atveža 100 000 t žaliosios naftos ir vyksta jos iškrovimas. Visas procesas nuo tanklaivio prišvartavimo, iškrovimas, atšvartavimas užtrunka apie 40 val.
– Jūrininko profesija ne pati palankiausia šeimyniniam gyvenimui. Tačiau Jūs galite pasidžiaugti kartu su žmona jau išgyventais 25-eriais santuokos metais. Kur Jūsų šeimyninės laimės raktas?
– Visas jūrininkų šeimyninis gyvenimas yra paremtas pasitikėjimu. Jei nepasitikėsi vienas kitu, tai šeimos ir neturėsi. Ilgiausiai trukęs reisas mano gyvenime buvo 11 mėnesių 20 dienų – beveik metai. Kiekvienas išsiskyrimas, kai reikia išplaukti, yra liūdnas. Juk tenka palikti šeimą, išplaukti, o iš jūros nelabai ką ir padėsi. Dabar lengviau, kai yra pažengusios ryšio priemonės, tačiau anksčiau situacija buvo kitokia. Kai dirbau žvejybiniame laive, tai vienas skambutis per mėnesį. O ką kalbi, girdėdavo kone visi, ypač dirbusieji ryšio priemonių kajutėse. Tai ir tie pokalbiai būdavo visų jūrininkų panašūs, standartiniai. Tačiau, aišku, svarbiausia, kad balsą išgirsti. Dabar daugumoje laivų yra internetinis ryšys, tačiau ne visuose. O ankstesniais laikais, kai reikėdavo susiskambinti, tai 1 min. pokalbio kaina buvo ir 25 litai. Kartą, užsitęsus reisui, vidury Atlanto budėjimo metu atskuba pas mane kapitonas, sako žmona skambina. Pasirodo, malkos namuose baigėsi, o man dar savaitė iki kranto likusi, triumas pilnas raudonmedžio, o aš padėti niekuo negaliu. Tokiais atvejais bent psichologinė parama lieka svarbi.
Trijų sūnų tėvai
– Esate trijų sūnų tėvai? Galbūt kažkurį taip pat vilioja jūra?
– Tautvydui jau 24, jis Londone baigė universitetą. Yra įsikūręs Vilniuje ir dirba pagal savo specialybę, industrinio dizaino srityje. Vidurinėlis Saulius šiemet baigė dvylika klasių ir šiuo metu dar neaišku, kur pakryps jo kelias. Tačiau jis jau nuo 18 metų karys savanoris, domisi karyba. Jauniausiajam Tadui – 13 m., jį domina šachmatai, filmavimas, fotografija. Niekada jiems nepiršau jūreivystės, jų teisė rinktis savo kelią. Tačiau kaip tėtis juos supažindinau su savo profesija. Lankėmės Aukštojoje Jūreivystės mokykloje, kur yra treniruoklis, mokėmės įplukdyti laivą. Beje, dabar pats vertinu baigiančiųjų Jūreivystės mokyklą darbus, esu vertinimo komisijoje.
– Esate kilęs iš Dzūkijos, ar pomėgis grybauti, uogauti konkuruoja su bangų mūša?
– Taip, esu užaugęs Dzūkijos miškuose, todėl turiu žinių, nuojautą, kur gali augti grybai, net pagal kvapą užuodžiu. Turiu tokią tradiciją: per kiekvienas Kūčias einu į mišką voveraičių ieškoti. Ir visada jų randu, pakabinu ant eglės šakelių, palieku žvėreliams švęsti.
Agnė ADOMAITĖ
Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.
