Augintiniai iš prieglaudų mėgaujasi nauju gyvenimu
Jei gyvūnai mokėtų kalbėti, jų papasakotos istorijos sugraudintų ne vieną dar nesudiržusią, nesurambėjusią širdį. Viskis, Mėja, Diegas, Berta ir Marselė savo dienas galėjo baigti gyvūnų prieglaudose ar slampinėdami kur pakampėmis, alkdami ir kęsdami šaltį. Laimei, jie turi naujus namus, o liūdesį, baimę, neviltį gyvūnų akyse jau pakeitė dėkingumas ir meilė naujiesiems šeimininkams.
Šunys pasirinko vaikus
Kvietiniškių Audros ir Rimanto Jurkų namuose jau 15 metų sočiu ir ramiu gyvenimu mėgaujasi katinas Viskis. Guli ant sofutės murkdamas, vos ūsus krutindamas, pasirąžo, kai nori, o tada vėl susirango ir toliau snaudžia. Jei katinai kaip žmonės naršytų feisbuke, pamatę Viskio nuotrauką, kai jis tik atsirado šiuose namuose, ir dabartinę, turbūt nesusilaikytų ir parašytų komentarą, o Viskis atsakytų, kad taip, jis buvo jaunas, o dabar senas, bet laimingas. Kai šeima priglaudė Viskį, jis jau buvo suaugęs metų katinas, bet suvargęs, liūdnas, baikštus, ausytė pradrėksta. „Esame turėję kiemsargiuką Čikį, po to stafordšyrų veislės Diną, geresnę už katiną, kuri kaimynei lipdavo ant kelių atsisėsti, nesuprasdama, kad ji didžiulė…“ – su meile buvusius augintinius vardijo Audra. Penkerius metus jų namuose lakstė dukros Liepos numylėtinė jorkšyrų veislės Snaigė, tačiau susirgusi neišgyveno. Mergaitė labai norėjo kito augintinio, nors tuose pačiuose namuose gyvenančios vaikų močiutės draugijoje dienas leidžia kalytė Čita.
„Nuvažiavome su vaikais į vieną gyvūnų prieglaudą, bet ten pasakė, kad neturi tokių šuniukų, kurie sutartų su katinais, o mes esame priglaudę ir škotų nulėpausę Munią, kurią buvę šeimininkai norėjo užmigdyti“, – augintinių istorijomis dalijosi Audra. Šuniuko teko važiuoti į prieglaudą Šilutėje, o ten įvyko „nesusipratimas“ – prie dukros Liepos pribėgo Mėja ir iš džiaugsmo vos neapvertė, o prie sūnaus Deno atlėkė kiemsargiukas Diegas. Vaikai pradėjo prašyti, verkti, kad nori abiejų. Mamos širdis vaikų prašymams neatsispyrė: laimė nusišypsojo dviem prieglaudoje gyvenusiems šuniukams ir Liepai su Denu.
„Liepos Mėja metų, nes viską graužia, išdykauja kaip mažas vaikas, o Diegas, spėjame, kad net 5-erių – ramus, geras, jo negalima ne tik barti, bet net garsiai kalbėti jam girdint, nes jautriai reaguoja“, – naujuosius gyventojus apibūdino Audra ir prisipažino, jei būtų namą apsitvėrę, priimtų dar vieną augintinį.
Moteris įsitikinusi, kad rūpinimasis gyvūnais ugdo vaikų atsakomybę, bet tai yra darbas: reikia ne tik maitinti, įpilti lakti, bet ir būtinai bent du kartus per dieną pavedžioti lauke. Vaikai keliasi 6 valandą, kad šuniukus išvestų prieš eidami į mokyklą.
Teks susitaikyti
Audros nuomone, jei kas antras žmogus po vieną gyvūną paimtų iš prieglaudos, jų nebeliktų. Vaikystėje Audra savo močiutei, laikiusiai du šunis, sakydavo, kad šie tik trukdo, kam jie reikalingi, tačiau požiūris pasikeitė, kai pradėjo gyventi savarankiškai.
Nusprendusiems įsigyti ar priglausti augintinį iš gyvūnų prieglaudos kvietiniškė pataria iš karto susitaikyti su netvarka: dings batai, šlepetės, iš pradžių gali griebti maistą nuo stalo (jei pasieks), pirmas dienas bus daug balučių – reikės išmokyti taisyklių ir tvarkos. „Gyvūnai iš prieglaudos atrodo laukinukai, bet geresni, labiau mylintys, bijo, kad jų vėl nepaliktų“, – įsitikinusi Audra.
Ji perspėja, kad iš meilės ir gailesčio gyvūnų nereikėtų peršerti, nes pirmomis dienomis naujuose namuose jie linkę apsiryti, kol supranta, kad maisto visada bus.
Dar prieš įsigyjant gyvūną reikėtų pagalvoti ne tik apie išlaidas jo maistui, bet ir sterilizacijai ar kastracijai. „Pirmą mėnesį vienam augintiniui teks skirti apie 200 eurų, nes pirksite antkaklį, pavadėlį, dubenėlių, maisto, skanukų, vešite į kirpyklą… Paskui kas mėnesį – apie 20 eurų, jei gyvūnas bus sveikas. Mums Snaigės gydymas kainavo 650 eurų“, – apie išlaidas augintiniams perspėja Audra, ragindama įvertinti visas galimybes ir jokiu būdu gyvūnų niekam nedovanoti jokiomis progomis, nes gavusiesiems atsibos arba nepatiks ir norės atsikratyti.
Parsivežė iš Kauno
Iš gyvūnų prieglaudos Berta pateko tiesiai į rojų… Skamba dviprasmiškai. Iš tiesų į korgių veislės šuniuką panašios Bertos rojus – naujieji namai netoli Klaipėdos, į kuriuos ją prieš šešerius metus Lima Staponaitė parsivežė iš gyvūnų prieglaudos Kaune. Meilę gyvūnams paveldėjusio jos vyresniojo sūnaus Edvino pažįstama laisvalaikiu savanoriavo „Nuaro“ gyvūnų prieglaudoje Kaune ir Bertą buvo pasiėmusi laikinai globai, ruošė ją atiduoti nuolatiniams šeimininkams. Kalytė buvo išprausta, papuošta kaspinėliu, bet per prekybos centre vykusią akciją jos niekas nepasirinko. „Sūnus lenkė mane, kad pasiimtume Bertą, bet aš tada nesutikau, nes turėjome grynaveislį bišoną. Kai jį partrenkė mašina ir teko užmigdyti, apie kitą šuniuką negalvojau, nebenorėjau vėl patirti skausmo“, – slogius išgyvenimus prisiminė Lima. Vis dėlto po kurio laiko Lima sutiko laikinai priglausti Bertą, o tas „laikinai“ tęsiasi jau 6 metus. Bertai teko patirti šlaunikaulio lūžį, tad veterinarijos klinikoje atliko operaciją, prie kurios prisidėjo ir „Nuaras“.
Kiek tiksliai Bertai metų, Lima sako, kad sunku nustatyti. Į gyvūnų prieglaudą Kaune ji pateko ne iš gatvės, o iš buto, kuriame peralkusią ir ištroškusią paliko buvę nuomininkai. Naujuose namuose Berta nelojo du mėnesius, bet vieną dieną lauke šeimininkai išgirdo jos balsą. Ką tai galėjo reikšti? Galbūt ji pajuto, kad naujuose namuose jai niekas negresia. Dabartinio Bertos gyvenimo niekas neišdrįstų pavadinti šunišku: gyvena 600 kv. m name, o pirmą kartą į kirpyklą buvo vežama naujutėlaičiu automobiliu, todėl Limos pažįstami juokavo, kad Berta dar gyva pateko į rojų ir kad jai pasisekė, jog prekybos centre Kaune jos niekas nepasiėmė.
Renkasi atstumtuosius
„Galime nusipirkti veislinį šunį iš legalių veisėjų, bet auginame du iš gyvūnų prieglaudos: kartu su Berta puikiai jaučiasi į laputę panaši Marselė. Į VšĮ „Būk mano draugas“ su sūnumi Vainiumi nuvažiavome po audros norėdami padėti susitvarkyti. Ten prieš pusantrų metų pirmą kartą ir pamatėme Marselę“, – dar vienos augintinės istorija dalijosi buvusi gargždiškė Lima, nuolat remianti minėtą gyvūnų prieglaudą.
Kiekvieną kartą mama su sūnumi gyvūnų prieglaudą palikdavo palydėti liūdnų šuniukų žvilgsnių. Atvažiavę rasdavo ir naujų nelaimėlių, o Marselę – vieną narvelyje, nes kiti šunys ją skriausdavo. Dituvos soduose konfiskuotos, nuo gimimo šviesos nemačiusios, nes pusę metų gyveno po laiptais, kalytės akys sugraudino Limos širdį ir vieną dieną kartu grįžo namo. „Vargelio su ja buvo. Supratome, kad buvo mušta, nes labai bijojo žmonių ir iki šiol bijo stambaus vyro. Nors mano vyras Marselę myli, lepina, vis tiek jo bijo“, – traumos pasekmes pastebėjo gyvūnų mylėtoja. Stresą Bertai kelia ir kelioninis lagaminas, ir kelionė automobiliu. O Marselė kelionėmis mėgaujasi – galėtų neišlipti iš automobilio.
Dideliuose namuose abi Limos augintinės turi savo guolį kiekviename kambaryje, tačiau susidraugavusios mėgsta glaustis viename, dažniausiai mažesniame. Specialiai vedžioti kalyčių nereikia – jų laisvei erdvus kiemas, kuriame Berta išmokė Marselę atlikti gamtinius reikalus, „paaiškino“, kad išlįsti per tvorą nėra geras sumanymas ir už tokį elgesį kepštelėjo ausytę. O gerų manierų savo numylėtines namuose moko pati šeimininkė: „Lovose miegoti neleidžiu, bet ant sofos, kėdės – prašom.“ Dėkingos augintinės, pasak Limos, jaučia, kad ji yra šeimininkė, o su veisliniais gyvūnais esą atvirkščiai – jie žmogaus šeimininkai.
Vasarą moteris planuoja su dešimtmečiu Vainiumi ir kaimynų vaikais savanoriauti gyvūnų prieglaudoje „Būk mano draugas“, kur vaikai galės pavedžioti šunelius. Gal kam nors tai pasirodys pramoga, bet iš tiesų tai ir pagalba darbuotojams, ir galimybė pasidžiaugti keturkojais, jei nėra galimybės laikyti namuose. Žodžius apie gailestį atstumtiems gyvūnams gali pakeisti rūpinimasis jais, o daryti gera – visada prasminga.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
