Balsėniškių šeima loterijoje neišlošė – santuokos tvirtybę užsidirbo patys

„Šeimoje svarbiausia kantrybė – nėra namų be dūmų. Ir darbas – loterijoje mes nieko neišlošėme: viską susikūrėme savo rankomis. Mums rūpėjo vaikai, džiaugėmės jų sėkmėmis – tai mūsų laimė“, – kalbėjo deimantinių vestuvių sukaktį atšventę Vanda ir Pranciškus Razučiai iš Balsėnų kaimo, Veiviržėnų seniūnijos.

Aprangos kodas – tautiniai rūbai
Deimantinės santuokos sukakties sulaukę V. ir P. Razučiai iš Balsėnų atkartojo prieš 60 metų vykusių vestuvių tradiciją. Į Veiviržėnų bažnyčią, šia iškilminga proga aukotas šv. Mišias, sugužėjo apie 100 šventės dalyvių, kurių dauguma buvo pasipuošę tautiniais rūbais. Tai išvydęs klebonas Vidmantas neslėpė nuostabos: „Kaip per atlaidus!“
„Anuomet per vestuves taip buvome apsirengę iš biednumo, o dabar – iš mandrumo. Vaikai taip sugalvojo, – šypsojosi 80-metė V. Razutienė. – Prieš 60 metų negalėjau nusipirkti medžiagos suknelei – kelis kartus važiavau į Klaipėdą, kol gavau, o pusbrolio žmona pasiuvo. Visos merginos, kurias kviečiau į pamerges, nesutiko, nes nebuvo iš ko siūtis suknelių. Tada sugalvojau iš Agluonėnų kultūros namų pasiskolinti tautinius rūbus – aš šokau tautinius šokius.“
Razučių dukra Vida patikino, jog dabar gauti tautinius rūbus ne mažiau sudėtinga, kaip tada suknelę pasisiūti. „Aš pasiskolinau iš mamos draugės“, – atskleidė ji.
Anuomet vestuvių palydoje buvo 5 poros pamergių ir pabrolių, piršliai, armonikierius. „Tik dviejų dalyvių likimo nežinau – kiti ilsisi amžinybėje, nors buvo jaunesni už mus“, – atsiduso V. Razutienė.

Sąraše – plati giminė
Praėjusio amžiaus septintą dešimtmetį Razučiai Santuokos sakramento į Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčią atvyko moskvičiumi. „Agluonėnų apylinkėje tik vienas Vanagų gyventojas jį turėjo – pasiskolinome, o mūsų palyda atvažiavo gaziku – bortine mašina, bet tada birželį buvo šilta“, – prisiminė V. Razutienė.
Per savo deimantines vestuves į Veiviržėnų bažnyčią Razučiai atriedėjo senu mersedesu. Pokylyje, kuris vyko kavinėje „Trys mylimos“, dalyvavo 127 svečiai, grojo kapelija „Joldija“. Pašnekovai neslėpė, kad išsinuomoti šventei vietą buvo nelengva – daugiau pasiūlymų dvigubai mažesniam dalyvių būriui.
Sąrašą, ką kviesti į šventę, sudarė V. Razutienė. „Mūsų giminė plati: aš – iš 10 vaikų šeimos, mano tėvelis – irgi, o vyras turėjo dvi seseris, kurių nebėra. Mūsų – 5 vaikai, 10 anūkų. Kai visus surašiau, buvo 150! Kvietėme visus, bet dalis dėl įvairių priežasčių neatvyko, iš pašaliečių dalyvavo tik dvi ūkininkų šeimos – mūsų draugai“, – atskleidė senjorė. Ji visiems paskambino telefonu, o kvietimus išsiuntė vaikai. Pobūvyje dalyvavo kelios giminės kartos.

Senamadiška pora
„Žmogaus gyvenimas – va toks, – plačiai į šalis ištiesusi rankas rodė V. Razutienė. – Iš tūkstančių puslapių susideda 80 metų gyvenimo knyga. Permainingus, biednus pokario metus išgyvenome – niekam nelinkiu, bet sakau, kad gimiau pačiu laiku. Visą istoriją žinau – savo akimis mačiau ir patyriau.“
Ji pasidžiaugė, kad likimas lėmė gyventi šalia žymių žmonių gimtinių. „Esu kilusi iš Plungės rajono – babytė bendravo su rašytoja Žemaite, iš kurios sužinojo daug gerų dalykų, pavyzdžiui, ji sakydavo, kad žmogui didelio mokslo nereikia, bet didelio proto“, – dėstė pašnekovė. Ji irgi baigė tik 4 klases, nes vyriausiajai šeimoje teko auginti jaunesnius brolius ir seseris.
Pokariu Vanda su tėvais buvo atsikrausčiusi į Vanagus, šalia Ievos Simonaitytės gimtinės, o ištekėjusi apsigyveno Balsėnuose, dviejų gerbiamų Nepriklausomybės akto signatarų gimtinėje.
Ji ištekėjo dvidešimties už 4 metais vyresnio Pranciškaus. Ar tiesa, kad anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi? „Aš gailėjausi, – prasitarė senjorė. – Mus supažindino Pranciškaus pusseserė, kuri gyveno Vanaguose – kartu dirbome kiaulidėje. Nei man tada rūpėjo susipažinti, nei ženytis – vaikiška dar buvau.“ O po pusmečio draugystės – vestuvės.
„Anie senamadiški, į porą suvesti piršlių. Tie, kurie juos supažindino, matė, kad abu darbštūs ir nepražus“, – patikslino Razučių dukra Vida.

Pareiga dirbti ir auginti vaikus
Po vestuvių apsigyveno vyro tėviškėje, po vienu stogu su tėvais, bet turėjo skirtingus įėjimus. „Buvo sudėtinga – reikėjo prisitaikyti, – prisipažino V. Razutienė. – Bet daug gero iš jų išmokau – antai uošvis labai brangino įrankius, kuriuos visada į vietą padėdavo.“
Pašnekovė prisiminė, jog reikėjo daug dirbti, kad išgyventų patys, užaugintų vaikus. „Buvo pareiga, pasirinkimo – ne, – dėstė senjorė. – Visą gyvenimą vadovavausi babytės pamokymu: žiūrėk, kaip kiti dirba, bet padirbk geriau ir greičiau.“ Mažakalbis Pranciškus irgi darbštumo pavyzdys.
Skurdūs buvo kolūkio laikai: Vanda dirbo lauko brigadoje, o vyras – traktorininku, vairuotoju. „Pranciškus turėjo mokytis, kad galėtų vairuoti techniką. Jis išvažiuodavo į mokslus, o aš, namuose likusi su trimis pametinukais vaikais, skendau darbuose ir rūpesčiuose“, – prisiminė V. Razutienė. Šeima paslapčia laikė daug gyvulių, nors valdžia tiek neleido.
Sutuoktiniai norėjo statytis namą, bet Balsėnuose neleido – dėl melioracijos iš vienkiemių kėlė į gyvenvietę. Taigi Veiviržėnuose pasistatė dviaukštį, kuris ir dabar tuščias – 4 vaikai uždarbiauja užsienyje. Senoliui mirus, Razučiai savo vienkiemyje, šalia senosios trobos, pasistatė naują, erdvią, kurioje gyvena su dukros Vidos šeima.
Senjorė Vanda, išgirdusi pagyrimą, kad ji tarsi iš pieno plaukusi, atšauna: „Daug pieno turime, tik neprisiruošiame maudytis.“ Nepriklausomybės pradžioje Razučių įkurtas pieno ūkis – vienas iš didžiausių jų gyvenimo darbų. Šeimos ūkį puoselėjo tėvai, dabar dukra Vida ir žentas Gedas, anūkė Kristina.

Globėjai ir Ukrainos rėmėjai
„Niekada loterijoje nieko neišlošėme – ką savo rankomis užsidirbome, tą ir turime. Savo laimę su vyru sunkiai kūrėme, – dėstė V. Razutienė. – Deimantinių vestuvių proga svečių paprašiau, kad padovanotų po vieną gėlės žiedą ir loterijos bilietą. Gavę 80 bilietų, išlošėme tik 3 eurus. Mūsų laimė yra mažuose dalykuose, bet ne loterijoje.“
Kaip sulaukti deimantinių vestuvių? „Kantrybė ir darbas – šeimos pagrindas. Reikia tartis, šnekėtis, įrodinėti. Darėme klaidų ir iš jų mokėmės. Aš nesikišau ten, kur neišmaniau, bet pamačiusi klaidą, tai įrodinėdavau Pranciškui. Pasidžiaugdavau vyru, kad jis, nebaigęs mokslų, daug ką išmanė – vairavo traktorių, mašiną, meistravo“, – kalbėjo V. Razutienė. Anot jos, namų be dūmų nebūna, bet jie negraužė santykių.
Šeima nusprendė padaryti gerą darbą: iš globos namų paėmė globoti vaikų, kuriems to labiausiai reikėjo. Dabar ji džiaugėsi, kad žentai ukrainiečiams padovanojo 2 džipus, sūnūs iš Norvegijos – 4 autobusus ir net juos nuvežė prie Lenkijos sienos. „Gyvename pačius gražiausius laikus – žinau prosenolių, senelių, tėvų gyvenimą – kad tik nekiltų karas“, – nuogąstavo V. Razutienė.

Virginija LAPIENĖ

Tado PETRAUSKO nuotr.