Baltutis, išskridęs į amžinai žydinčius sodus
Paukščio tokiu vardu nėra nė viename sparnuočių žinyne. Kas jis, spėliojome ne tik mes, bet ir daugelis kitų, kol šią mįslę įminė ir paaiškino patyręs ornitologas.
Šis mažas paukštelis iš nuošalaus kaimo išgarsėjo Lietuvoje ir užsienyje, įžiebė diskusijų ir net loteriją vieno žurnalo metinei prenumeratai laimėti po to, kai fotografas, Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys internete paskelbė šio gražuolio nuotrauką.
Gyvenimas lesyklėlėje – nepabostantis serialas
Žiemą daugelis lesiname paukštelius. Į lesyklėles atskrenda įvairiausių sparnuočių, o tai puiki galimybė paukštelius stebėti ir juos geriau pažinti. Kai kurių giesmininkų daugėja, kai kurių labai mažėja. Štai naminis žvirblis – jau retenybė. Kaimuose nebeliko gyvulių, nebeliko ir jaukių patvarčių žvirbleliui prisiglausti, susirasti lesalo. Jo vietą užėmė giminaitis karklažvirblis, lengviau prisitaikantis prie gyvenamos aplinkos pokyčių.
Kaimuose veik nebėra ir paprastųjų pilkųjų varnų, šarkų, nes, gyventojams nustojus ūkininkauti, šiems paukščiams nebeliko įprastų gyvenimo sąlygų. Jie, kaip ir žmonės, apleido kaimus ir persikėlė į miestus. Kol čia dar ne visos šiukšlių dėžės suleistos į žemę, kol dar įmanoma surasti kokio maisto, šie paukščiai bent miestuose išgyvens. Kai viską tvarkingai sutvarkysime, kai maisto neberas ir miestuose, turbūt šie paukščiai išnyks. Tik ar jų pasigesime?
Šie, rodos, tokie įprasti sparnuočiai lesyklėlėse beveik nesilanko, jose dažniau šmirinėja įvairūs „mažyliai“.
Paukštelius lesiname daugelį metų, tačiau varnos lesyklėlėje matyti neteko, jos per daug atsargios. Šarka kartais užklysta, bet pajutusi menkiausią pavojų dingsta žaibo greičiu ir nekartoja rizikingų vizitų. Kai žiema įsismarkauja, net kėkštas mėgina nutverti kokį kąsnelį. Geniai, matyt, taip pat stokoja maisto, nes vis dažniau suka prie pakabintų lašinukų. Jų paragauti šiemet užklydo net pilkoji meleta.
Prie lesyklėlių gali pamatyti įvairiausių įdomybių – vieni sparnelius išplėtę vaizduojasi, kokie jie dideli ir svarbūs, kiti pavydi ir net kupron viens kitam užmeta, dėl didesnio trupinio kovoja – ar neprimena mūsų pačių?
Ne baltas angelas, paukštelis
Metas statyti lesyklėlę – apie tai pirmosios praneša zylutės, skraidydamos apie langus ar žvelgdamos pro stiklą vidun lyg klaustų „negi nematote, nes jau laukiame!“
Kaip ir kasmet tą rudenį prie trobos užuovėjoje tėtė pastatė savo sumeistrautą trobelę ant vištos kojelės. Tuojau priskrido būriai įprastinių lankytojų – didžiųjų, mėlynųjų, pilkųjų zylučių, karklažvirblių.
Kažkurią dieną prie lesyklėlės atskrido nepaprastas paukštelis – baltut baltutėlis, labai vikrus ir nedrąsus, lesyklėlėn nelindo, tik striksėjo ir rankiojo ant žemės nukritusias sėkliukes ir trupinėlius.
Tėtė nepažįstamą gražuolį praminė Baltučiu. Kasdien nekantraudamas laukdavo paukštelio pasirodant, ant žemės specialiai paberdavo jam skanėstų. Baltutis atskrisdavo beveik tuo pačiu metu, nedrąsiai pasisukiodavo, palesinėdavo ir vėl prapuldavo iki kitos dienos. Nieko panašaus nebuvome matę, nutarėme sužinoti, kas tas mūsų svečias. Tik baltą paukštelį baltame sniege ne taip paprasta nufotografuoti. Pagaliau šiaip ne taip Baltutį pavyko nufotografuoti, o nuotrauką nusiuntėme Žemaitijos nacionaliniam parkui. Šie užklausė Ventės rago ornitologinės stoties specialistų, taip ir sužinojome, kad mūsų sodyboje ar šalia jos užaugo zylutė – leukistė.
Norėdamas pamatyti ir įamžinti Baltutį patyręs ornitologas ir paukščių fotografas Ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys šaltą ir vėjuotą žiemos rytą ryžosi iš Ventės rago keliauti iki mūsų vienkiemio prie Žvelsos. Nediduku automobiliuku per pusnis ir šaltį atsiyręs paukščių žinovas dar pusdienį šalo vėjyje, kol fotosesija su paukšteliu pavyko.
Dar jam bekeliaujant, kol aiškinomės, kur ir kaip rasti sodybą, ne kartą klausiau patyrusio, ne vieną dešimtmetį paukščius stebinčio ir žieduojančio ornitologo, ar jam tokiu oru dėl vieno mažučio balto paukštelio verta sukarti ilgiausią atstumą. V. Jusys nė minutės nedvejojo kelionės svarba, juk retai tepasitaiko tokie netikėtumai, tik nerimavo, ar mažasis gražuolis tądien apsilankys lesyklėlėje ir sutiks pozuoti.
Baltos varnos dalia nelengva
Ne be reikalo apie ką nors neįprasta sakoma „balta varna“. Balta gali būti ne tik varna, bet beveik visų gyvybės rūšių, tarp jų ir įvairiose žmonių rasėse gali pasitaikyti albinizmo atvejų. Bet tai tik atskiri vienetai, kuriems baltumą ar šviesumą sukelia organizme sutrikusi pigmento melanino sintezė. Melanino neturintiems augalams negali vykti fotosintezė, gyvūnai sunkiai prisitaiko aplinkoje ar randa maisto. Vis dėlto albinosų randasi labai retai. Visų matančių baltųjų padarų silpniausia vieta yra akys, nes dėl melanino stokos jos neapsaugotos nuo ultravioletinio saulės spindulių poveikio.
Kitas gamtoje pasitaikantis spalvinis sutrikimas vadinamas leukizmu. Graikų kalba tai reiškia „baltas“ – organizmo būklė, kai odoje, plaukuose ar plunksnose melanino yra žymiai mažiau nei norma ar visai nėra. Gyvūnams leukistams būdingas baltas kailis, plunksnos ar žvynai, bet jų akys ir kiti organai ar audiniai paprastai esti normalios spalvos. Tuo tarpu albinosams būdingos raudonos akys. Leukistai gali būti tik iš dalies „pabalę“, o albinosai – lyg iš pieno ištraukti.
Gamtoje leukizmo atvejų paprastai pasitaiko maždaug vienas iš 30 000. Koks santykis tarp leukistų ir albinosų, tikslių duomenų nėra, įvairių šaltinių duomenimis, iš 100 baltų egzempliorių maždaug 80 yra leukistų ir tik 20 – albinosų.
Ir albinosų, ir leukistų paukščių plunksnos esančios menkesnės, greičiau sudyla, jiems sunkiau palaikyti įprastinę kūno temperatūrą, plėšrūnui pastebėti judantį ryškų baltą tašką žymiai lengviau nei kokį pilkutį. Tokiems individams, jei pavyksta išgyventi ilgesnį laiką, sunku susirasti ir partnerį – juk kitoks nei visi, o gamta savo klaidų pripažinti ar suteikti joms šansų nenori.
Įpusėjus žiemai Baltutis dingo. Tėtė kantriai laukė mažojo paukštelio, kasdien jam paberdamas ant žemės saulėgrąžų ir trupinių. Juos surankiodavo kiti paukšteliai, o Baltutis, niekada daugiau nebepasirodęs, matyt, išskrido į tuos sodus, apie kuriuos manome ten esant amžiną ir žydintį pavasarį, bet į kuriuos išskridus atgal negrįžtama.
Savo lesyklėlėse pamatę neįprastų lankytojų, praneškite gamtininkams ar ornitologams – kiekviena tokia Jūsų žinia, atradimas svarbi tiems, kurie dirba šioje srityje.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Vytauto JUSIO nuotr.
