Būti socialinės rizikos šeima apsimoka?..
Perskaičius Tarybos nario Raimondo Simonavičiaus nuomonę „Bangoje“ lapkričio 20 d., jog socialinės rizikos šeimas turėtų pavėžėti socialiniai darbuotojai, pirmą kartą gyvenime pasigailėjau, kad nepriklausau šiai žmonių grupei.
Visus mano rūpesčius spręstų valstybės institucijos, o ne aš pati kaip iki šiolei. Jeigu nesu socialinės rizikos šeimų sąraše, viskuo turiu rūpintis pati. Tiesa, ko gero, negaliu savęs priskirti jokios šeimos sąrašui, nes vieniša mama su vaiku esą nėra šeima. O štai girtaujantys, smurtaujantys ir visaip kitaip smagiai laiką leidžiantys tėvai ir jų kenčiančios atžalos – šeima. Jie patenka į formulę – mama, tėvas ir vaikai.
Ir aš norėčiau, kad manimi pasirūpintų, karts nuo karto paklaustų, kaip gyvenu, skirtų vaikui nemokamą maitinimą mokykloje. Nekainuotų man ir vaiko užsiėmimai po pamokų, atsakingi darbuotojai suruoštų jį į mokyklą prieš rugsėjį, pasirūpintų malkomis, kad žiemą nesušaltume. Kaip socialinės rizikos šeimai priklausytų įvairios lengvatos. Juk kai geri, nėra kada dirbti. Nebereikėtų draskytis per du darbus, nes iš vieno sunku patenkinti net būtiniausius poreikius. Kad patektum į išsvajotą remiamųjų sąrašą, nereikia dirbti, tiesiog taip labiau apsimoka. Pasirūpintų tada ir kruopomis, ir konservais, kad nebadautume. O galiausiai nebekainuotų net autobuso bilietas nuvažiuoti pas gydytojus. Gyvenk ir džiaukis! Nemokamas taksi! Kuo ne gyvenimas! Gal galėtų ir gerbiamas Tarybos narys pavėžėti, juk gauna kompensacijas iš Savivaldybės kuro, ryšio išlaidoms. Ar pavėžėti esant reikalui rinkėją iš socialinės rizikos šeimos – ne jo pareiga, ar nepateisinamos išlaidos?
O dabar skaičiuoji skaičiuoji, vis tiek žiūrėk – tas, kuris nedirba, už mane gyvena geriau ir dar juo Tarybos nariai rūpinasi.
