Camino de Santiago: 830 gargždiškės kilometrų pėsčiomis
Gargžduose gimusi ir užaugusi Kamilė Ivanovaitė dar paauglystėje pamėgo sportą. Dėl to ir baigusi mokyklą mergina pasirinko fizinio aktyvumo ir sveikos gyvensenos studijas Lietuvos sporto universitete. Nors gyvenime dabar užsiima kita veikla, iki šiol mėgsta aktyvius laiko praleidimo būdus – žygius, bėgimą, treniruotes. 2024 m. rudenį Kamilė su drauge leidosi į ilgiausią savo žygį – Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelią) ir savo kojomis įveikė 830 kilometrų. Pašnekovė „Bangos“ skaitytojams papasakojo apie kelionės išbandymus, džiaugsmus ir atradimus.
Pradėti galima ir Lietuvoje
– Iš kur sužinojote apie Camino de Santiago?
– Pirmiausia sužinojau apie lietuviškąją šio kelio atkarpą „Camino Lituano“. Šis kelias driekiasi 500 kilometrų išilgai Lietuvos, prasideda Žagarėje ir baigiasi Seinuose (dabar jau yra žemaitiškoji ir aukštaitiškoji, Mažosios Lietuvos šio kelio atkarpos, todėl mėlynai geltonų Camino kriauklyčių galima pamatyti ir Karklėje). 2021 metais prisijungiau prie draugės ir išbandžiau mažą šio kelio atkarpą. Tada per penkias dienas nuėjome 100 kilometrų, o nakvoti teko tiesiog mažo miestelio pavėsinėje. Tada ir sužinojau, jog šis kelias driekiasi per visą Europą ir savo Camino de Santiago pradėti galima kad ir nuo Lietuvos.
– Kokių reakcijų sulaukėte iš aplinkinių, kai sužinojo apie jūsų planus leistis į tokį kelią?
– Reakcijų buvo visokių. Buvo žmonių, kurie išvis nežinojo, kas tai. Dažniausiai papasakojus, jog šis kelias driekiasi per visą Ispaniją iš rytų į vakarus ir yra apie 800 kilometrų ilgio, pažįstami sukiodavo pirštą prie smilkinio ir klausdavo: „Ar jūs išprotėjot?“ Tačiau niekas nebandė atkalbėti, o tik skatino ir nekantravo sužinoti, kaip mums seksis kelionėje.
– Ar šiai kelionei reikalingas fizinis pasirengimas?
– Nors fizinis pasirengimas padeda, tačiau tikrai nėra būtinas. Daugelis žygeivių būna vyresnio amžiaus, todėl šį žygį skirsto į daugiau atkarpų, skiria tam daugiau laiko. Yra žmonių, kurie šią kelionę ir laiko savo fizinio pasirengimo pradžia. Yra ir tokių, kurie keliauja su šeimomis, augintiniais. Prieš pradėdama žygį išbandžiau „Aprangos“ grupės darbuotojams skirtą žingsnių iššūkį, kuriame užėmiau pirmąją vietą ir per mėnesį nuėjau daugiau nei vieną milijoną žingsnių. Tada galėjau įsivaizduoti, kaip jausiuosi žygio metu ir su kokiomis sveikatos problemomis galimai susidursiu. Tačiau manau, kad jeigu yra noro išbandyti save Camino de Santiago – fizinio pasirengimo stoka tikrai neturėtų gąsdinti.
Į kuprinę – apgalvoti daiktai
– Kokius daiktus rekomenduotumėte pasiimti į tokią kelionę, o ko tikrai neprireiks?
– Mes į Camino de Santiago keliavome su 35 ir 45 litrų kuprinėmis. Besiruošdamos nuosekliai apgalvojome kiekvieną į kuprinę įsidėtą daiktą, juk visus sukrautus kilogramus teks nešti ant nugarų visą mėnesį. Tačiau buvo ir tokių žygeivių, kurie į šią kelionę leidosi su lagaminais ir nuo pat pirmos dienos naudojosi bagažo pervežimo paslauga, kai ryte lagaminą iš albergo (taip vadinasi piligrimų hosteliai) paima ir jį pristato į kitą tavo nakvynės vietą. Net įdomu, kiek tokie piligrimai patiria papildomų išlaidų vien bagažui pervežti…
Rekomenduočiau pasiimti antrus batus – esant lietingam orui pagrindiniai ėjimo batai ne visuomet spėja išdžiūti. Nėra prastesnės dienos pradžios, kai sausomis kojinėmis įsimauni į šlapius batus ir išeini į šaltą rytą. Taip pat siūlyčiau pagalvoti apie gerą apsaugą nuo lietaus – žygio metu net gailėjomės, kad nepasiėmėme elektrinio batų šildytuvo, kuris būtų lengvai batus išdžiovinęs.
Kelionėje tikrai neprireiks išorinės baterijos (power bank‘o). Nebuvo dienos, kada būtume pasigailėjusios, jog jos nepasiėmėme. Visi albergai turėjo pakankamai elektros lizdų, todėl spėdavome įsikrauti visą savo techniką.
Taip pat turėjome specialius neperšlampamus maišus rūbams, tačiau kelionėje supratome, kad taip pat puikiai tinka ir šiukšlių maišai.
– Yra keli Camino de Santiago kelio variantai. Kurį pasirinkote jūs?
– Ilgai nesvarstėme ir pasirinkome pačią populiariausią Camino de Santiago atšaką – prancūziškąjį kelią. Pradėjome kelionę pernai rugsėjo 30 dieną Prancūzijoje, Pirėnų kalnų papėdėje, Saint-Jean-Pied-de-Port miestelyje ir baigėme spalio 24 dieną Santiago de Compostela mieste. Iš viso užtrukome 25 dienas (iš jų ėjome 24, nes vieną dieną turėjome sustoti dėl ekstremalių orų sąlygų). Nors oficialiai rašoma, jog atstumas ~800 kilometrų, pastebėjome netikslumų. Mūsų skaičiavimais, nuėjome apie 830 kilometrų.
Trys žygio pakopos
– Kaip atrodė įprasta jūsų diena kelyje? Kiek kilometrų nueidavote?
– Labiausiai iš kelionės pasiilgstu paprastos dienotvarkės, kuri savo nerūpestingumu priminė vaikystę. Keldavomės 5–7 val. ryte – turėjome tikslą išeiti kuo anksčiau, nes tamsoje nueiti kilometrai visada būdavo greitesni. Susipakuodavome miegmaišius, patamsėmis, stengdamosi nesutrukdyti kitų miego, susirinkdavome kuprinę, likusius daiktus ir apsirengusios, padariusios rytinę pėdų anti-pūslių priežiūrą palikdavome albergą. Tada leisdavomės į motyvacinę kelionę pirmojo kavos puodelio ir bandelės link, o po jų jau pasimėgaudamos besikeičiančiais kaimelių ir miestelių vaizdais žygiuodavome savo nakvynės vietos link. Dažniausiai per dieną stengdavomės nueiti apie 30 kilometrų, tačiau buvo dienų, kai nuėjome tik 20, o kartais spaudėme save ir nueidavome net 50 kilometrų. Atvykusios į albergą suplanuodavome kitos dienos maršrutą ir mėgaudavomės užtarnautu poilsiu, neretai 19 valandą jau gulėdavome savo lovose.
– Ar buvo minčių pasitraukti ir grįžti namo? Kas kelionėje buvo sunkiausia?
– Sakoma, jog pirma savaitė žygiuojant yra fizinė, antra – psichologinė, o paskutinė – palaimos. Sudėtingiausia visapusiškai buvo antroji, psichologinių išbandymų savaitė, kai kelyje prasidėjo lygumos, o matomi vaizdai po truputį pasidarė įprasti. Minčių buvo įvairių, tačiau mūsų sportinis charakteris neleido pasiduoti ir vedė Santiago katedros link. Tačiau statistika rodo, jog labai didelė dalis piligrimų baigia kelionę po kelių dienų ir finišo nepasiekia.
– Koks įsimintiniausias įvykis nutiko kelionės metu?
– Vienas įsimintiniausių įvykių nutiko jau pirmą žygio dieną, kai išėjusios anksti ryte ir pradėjusios kopimą į daugiau nei vieno kilometro aukštį visai netoliese girdėjome vilkų gaujos staugimą. Tą pačią dieną iki pirmo kavos puodelio keliavome 16 kilometrų į įkalnę Pirėnų kalnais. Visas žygis yra viena įsimintina kelionė, susidedanti iš daug mažų džiaugsmų ir sunkumų, apie kuriuos galėčiau ilgai pasakoti.
Antspaudai lieka širdyje
– Kodėl jūs ėjote šį kelią? Ką jis jums reiškia?
– Nors Camino de Santiago – piligriminis kelias, tačiau maža dalis piligrimų keliauja tik dėl religinių tikslų. Vieni meta sau sportinį iššūkį, kiti ieško dvasinės ramybės. Pradedant žygiuoti kyla daug klausimų: kodėl? kam? kaip? Į kai kuriuos klausimus atsakymus sužinai tik nuėjęs kelią, o kiti taip ir lieka neatsakyti. Sutikome daug žmonių, kurie kelią eina jau antrą, trečią ar (bene daugiausia) aštuntą kartą. Kelyje būti gera, jis lyg savitas detoksas, restartas. Ilgainiui efektas ima nykti, tada kelias vėl pradeda kviesti, dabar tą suprantame ir mes.
– Ar ateityje planuojate dar leistis į kokį žygį, kelionę?
– Ateityje tikrai planuojame sugrįžti į Ispaniją ir išbandyti kitus Camino de Santiago kelio variantus – šiaurinį, portugališkąjį, nes taip, kaip jautiesi kelyje, nesijauti niekur kitur. Kelyje skaitydama lietuvių autoriaus Juozo Gaižausko knygą apie Camino įsiminiau vieną citatą – „Svarbiausi antspaudai yra dedami ne į piligrimų pasą kelyje, o į širdį gyvenime.“
Taigi šiuo metu nematomus antspaudus renkamės čia, bet neabejoju, kad dar gyvenime teks apsiauti žygio batus ir į rankas vėl pasiimti piligrimo pasą.
Kalbėjosi Erika BLADYKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
