Česlovo Tarvydo palikimas ateities kartoms: saugokite istorinę atmintį

„Kiekvienas paliekam pėdas žemėj, / Kai einam laukais, / Jei gilios – ilgai jos išlieka, / Jei teisingos – jos tampa keliais“, – šios Justino Marcinkevičiaus eilėraščio mintys gula į naujos „Bangos“ rubrikos „Išėjusiųjų šviesa“ vertybinį pamatą.

Straipsnių ciklo tikslas – prisiminti mūsų krašto žmones, jau išėjusius Amžinybėn, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais palikusius visuomeninės, kūrybinės, politinės veiklos Klaipėdos rajone pėdsakus ir ateities kartoms.

Č. Tarvydas Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus atidarymo iškilmėse.

Patriotas Tėvynės labui

Nuoseklus istorinės atminties puoselėtojas, kuklus savo asmeniniame gyvenime – toks bendražygių, artimųjų prisiminimuose išlikęs Gargždų miesto garbės pilietis Česlovas Tarvydas (1935 01 24–2020 01 16), pernai sausį amžinam poilsiui atgulęs savo mylimo miesto kapinėse.

Straipsnio pašnekovai prisipažino kasdienybėje pasiilgstantys Česlovo nuoširdžių patarimų, jo politinės ir gyvenimiškos išminties, diplomatinių gebėjimų sprendžiant konfliktines situacijas. Kas žino, galbūt Č. Tarvydo gebėjimas įvairiose problemose rasti kompromisinį sprendimą, nuoširdus patriotiškumas, atkaklus veiklumas sietinas su jo dėdės, žymaus valstybininko dr. Jurgio Šaulio pavyzdžiu?

Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas, „Bangos“ paklaustas, kaip apibūdintų Č. Tarvydo asmenybę, tvirtai ištaria pastaruoju metu mūsų visuomenėje retokai vartojamą Tėvynės labui atsidavusio žmogaus apibūdinimą: patriotas. Pasak klebono, Česlovas buvo rūpestingas ir šeimoje, ir savo veikloje, ir bažnyčios gyvenime. Dar vadovaudamas Gargždų gaisrinei, jis konsultuodavęs priešgaisrinės saugos klausimais – tai buvę svarbu, kai mieste dar tebestovėjo medinė bažnytėlė, praktiški patarimai priešgaisrinės saugos klausimais pravertė ir kai buvo statoma naujoji bažnyčia. Padėjo Č. Tarvydas ir statybos darbuose, ir įvairioje bažnyčios organizacinėje veikloje. Tuo labiau rasdavo bendrą kalbą, nes ir klebonas, ir Česlovas kilę iš šeimų, sovietmečiu patyrusių nepelnytą tremties dalią. Česlovas kasmet rūpindavosi ir tardavosi su J. Paulausku bei Švėkšnos kunigais dėl partizanų pagerbimo Lietuvos kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, kurią minėdavo Šarkiškių miške, Kęstučio apygardos partizanų žūties vietoje. Prie daugiau nei pusę amžiaus stovinčios Švč. Mergelės Marijos skulptūros visada aukojamos šv. Mišios, čia suvažiuodavo ir ateityje suvažiuos partizanų artimieji, tremtiniai, politiniai kaliniai iš visos Lietuvos.

„Angelai danguje gyvena, o žmonės – žemėje. Gal apie Česlovą yra ir kitokių nuomonių iš šalies, tačiau tai yra šviesaus žmogaus šviesių darbų palikimas“, – apibendrina klebonas J. Paulauskas.

Veiklą tęsia anūkė

Kokia pagarba žmogui didžiausia, kada jo nueitas gyvenimo kelias prasmingiausias, o nuveikti darbai, idėjos neprasmenga užmarštin? Tikriausiai vienareikšmių atsakymų nebūtų, tačiau daug nesiginčytume, jei sakytume, kad vertingiausia, ką gali palikti šiame pasaulyje, tai – savo prasmingos veiklos pasekėjus, kad tai, ką veikei, ko siekei, nenueitų vėjais. Česlovas ir šiuo požiūriu apdovanotas – jo anūkė Gintarė Sargūnaitė – ne tik Gargždų krašto muziejaus edukatorė, bet atsakinga savo senelio pilietiškos veiklos tęsėja, dr. Jurgio Šaulio draugijos pirmininkė.

Pasak Gintarės, senelis buvo šeimos ašis, labai rūpestingas, atsakingas, atidus, darbštus. Gi jo visuomeninė ir politinė veikla neskaičiuojant valandų šeimoje buvo suvokiama be skambių žodžių. Artimieji jo iniciatyvas išsaugoti rajone istorinę atmintį vertino ir padėjo kaip įmanė: kartu dalyvaudavo valstybinėse šventėse, minėjimuose, kai jis būdavo užsiėmęs visuomeniniais rūpesčiais, pasidalindavo buities našta.

Prieš daugiau nei šešiasdešimt metų sukūrę šeimą Marijona ir Česlovas Tarvydai meilėje ir santarvėje užaugino dukrą Jūratę, džiaugėsi, kaip stiebėsi, augo, jau savo gyvenimo kelius rinkosi anūkai Gintarė ir Mindaugas.

Marijona, „Bangos“ paprašyta apie vyrą pasidalinti prisiminimais, sakė, kad kol kas kalbėti per sunku – netekties žaizda dar neužgijusi. Vos vieni metai nuo praėjusių metų žvarbaus sausio, kai ji našlauja. Kantrus ir negalavimais nemėgęs skųstis Česlovas pernai žiemą neilgai gulėjo Klaipėdos ligoninėje. Grįžo namo su viltimi ligas įveikti. Tačiau sausio 16-ąją, vos kelioms dienoms likus iki 85-ojo gimtadienio, šios savo gyvenimo šventės Česlovas nebesulaukė.

Nuolaidų darbe nedarė

1991-ųjų sausio 13-ąją gargždiškius į mitingą prie Savivaldybės sekmadienį po šv. Mišių kvietė per miestą lekiančios gaisrinės. Tuometis Gargždų gaisrinės viršininkas Č. Tarvydas dalyvavo Sąjūdžio rajono skyriaus veikloje, o būtent sąjūdiečiai sugalvojo tokį efektyvų būdą sukviesti žmones per trumpą laiką – tada gi dar be moderniųjų technologijų gyventa.

Česlovą jo buvę pavaldiniai prisimena kaip itin atsakingą, reiklų vadovą, nedarantį išimčių ir nuolaidų priešgaisrinės saugos sferoje. Vadovaudamas gaisrinei jis buvo ne tik atsakingas tiesioginėse pareigose, bet ir veiklus žmogus. Argi koks nors laikmetis gali sutramdyti žmogaus visuomeninę prigimtį? Jis buvo ir gaisrininkų švenčių organizatorius, ir įvairių komisijų narys, ir savo dukros Gargždų antrojoje vidurinėje mokykloje klasės komiteto pirmininkas.

Baigęs darbo karjerą gaisrinėje, išėjęs į užtarnautą poilsį, Česlovas irgi nesėdėjo sudėjęs rankų: su šeima ėmėsi smulkiojo verslo, įkūrė individualią įmonę – augino viščiukus.

Suteikė Garbės piliečio vardą

Straipsnio pašnekovai tvirtino, kad Č. Tarvydas nesiblaškė visuomeninės veiklos srityse – po Nepriklausomybės atkūrimo jis tris dešimtmečius buvo renkamas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos nariu. Matyt, pasirinkdamas vietos politiko kelią matė didesnes galimybes puoselėti tautos istorinę atmintį, vienyti ir aktyvinti buvusių politinių kalinių bei tremtinių veiklą. Č. Tarvydas buvo ilgametis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo pirmininkas, vienas iš aktyviausių Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus įkūrėjų, knygos apie rezistenciją ir tremtį Klaipėdos rajone leidybos iniciatorius ir kt.

Česlovas nuoširdžiai rūpinosi Kryžiaus tautos skausmui atminti Gargžduose pastatymu, atminimo paminklų bei partizanų žuvimo ir palaidojimo vietų rajone įamžinimu – visa tai buvo nuolatinėje veiklaus gargždiškio dienotvarkėje. Savo kasdienybėje jis vadovavosi paprasta nuostata: „Ką darai, visada daryk gerai“. Aktyvi visuomeninė Č. Tarvydo veikla ir jo iškili asmenybė žmonių neliko nepastebėta – 2009 m. jam suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas.

Talkininkavo kuriant muziejų

„Kaip ten sakoma: jaučio odos neužtektų, kad surašytum visus šio žmogaus darbus“, – apie Č. Tarvydą „Bangai“ sako Sabina Vinciūnienė, Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus filialo vadovė. Ji prisimena, kad be Česlovo neapsieidavo kasdienėje muziejaus veikloje, ypač, kai muziejus dar tik buvo rengiamas, Česlovas suburdavo tremtinius talkai ir pats talkindavo: nuo griovių kasimo ar pamatų cementavimo, žemės lyginimo ar plytelių klojimo. Jam tarpininkaujant muziejuje atsirado tremties vagonas, daugelis kitų eksponatų apie tremtį. Muziejuje kiekvienas kampelis primena Česlovo nuveiktus darbus.

„Štai 2006 m. pavasarį reikėjo sukabinti ekspoziciją apie tremtį ir rezistenciją. Sakiau: gal reikėtų kokį specialistą nusamdyti? Česlovas tik mostelėjo ranka – o kam, patys sukabinsime! Ir kabinome savaitgaliais: aš su liniuote matavau milimetrų tikslumu, o Česlovas ant kopėčių darbavosi su grąžtu“, – prisiminimais dalijasi Sabina.

Filialo vadovė akcentuoja, kad Č. Tarvydas nuosekliai rūpinosi partizanų žūties vietų rajone įamžinimu, kelerius metus padėjo ir Genocido ir rezistencijos centrui. „Kažin ar jis turėjo tradicinį laisvalaikį, greičiausiai visuomeninė veikla ir buvo Česlovo tikrasis laisvalaikis“, – svarstė Sabina.

Atgaivino pamaldų tradiciją

Filialo vadovė S. Vinciūnienė su Č. Tarvydu susipažino 2005 m. žiemą, kai pradėjo dirbti Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje, tuomet dar visuomeninėje organizacijoje. Bent kartą per savaitę vykdavo posėdžiai, kuriuose aptardavo muziejaus kūrimo reikalus. Tuo metu svarbiausia buvo surinkti istorinę medžiagą apie tremtį ir rezistenciją rajone. Sabina nevairuoja, tai padėdavo kiti. Vienas aktyviausių pagalbininkų būdavo Česlovas. Vežiodavo po atokiausius kaimelius, pažindindavo su įvairiais žmonėmis, galinčiais pasidalinti vertingomis žiniomis. „Prisimenu Šarkiškių kaimą. Apsilankėme pas gyventoją Janiną Kalvienę. Paskui ėjome į šalia esantį mišką pasižiūrėti partizanui Juozui Auškalniui-Kudirkai pastatyto paminklo – Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų skulptūros. Labai nuošali vieta, gal todėl per visą sovietmetį niekam neužkliuvo. Faktiškai tai vienintelis 1950 m. viešai pastatytas, pašventintas paminklas partizanams visame Klaipėdos rajone. 2005 m. rudenį skulptūra stovėjo krūmynuose, apvyta vijokliais. Turėjau istorinių žinių, kad ikikariniu laikotarpiu ten vykdavo gegužinės pamaldos, „majuvkos“. Dabar ši vieta tapo tradicine laisvės kovotojų aukų paminėjimo vieta, įterpiant gegužines pamaldas. Ši idėja kilo Česlovui – didžiajam organizatoriui, vykdytojui, rūpintojėliui. Buvo sutvarkyta paminklo aplinka, kiekvienais metais vykdavo prasmingas renginys būtent šio žmogaus dėka“, – apie Č. Tarvydo iniciatyvas pasakojo S. Vinciūnienė.

Bendrystės valandų neskaičiavo

Ritutė ir Juozas Lankučiai jau nesuskaičiuoja valandų, kiek drauge su Česlovu jų yra praleidę planuodami rajono politinių kalinių ir tremtinių veiklą, rūpindamiesi Priekulės muziejaus įkūrimu ar valstybei svarbių švenčių minėjimais. „Česlovas buvo labai draugiškas, atsidavęs savo sumanytiems darbams. Jei iškildavo reikalas pasitarti, jis ir vakare atvažiuodavo pas mus į namus“, – šiltai buvusį bendražygį prisimena Ritutė. Tačiau atvirai sako, jog buvę visko: ir ginčų, ir skirtingų pozicijų, ir prieštaringų pasamprotavimų. Česlovas atidžiai išklausydavęs ir kitus, nebūtinai vien tik savo nuomonę piršdavęs. „Bet, kita vertus, mokėdavo ir savo nuomonę apginti bei įrodyti, kad būtent jis teisingai galvoja. Buvo užsispyręs. Jis turėdavo svarių argumentų ir dėl tremties muziejaus atidarymo, ir dėl jo direktoriaus kandidatūros. Taip pat abejojome, ar reikia naujo Kryžiaus tautos skausmui atminti – mes sakėme, kad nereikia, o Česlovas įrodė, kad senasis kryžius baigia supūti, kad būtina statyti naują. Jis kovojo už savo darbus, įtikindavo ir kitus“, – prisiminė Ritutė.

Juozas dalindamasis prisiminimais tvirtai ištarė, kad Česlovas savanaudiškai nieko nedarė. „Jokios materialinės naudos neturėjo. Jis aukojo savo laisvalaikį. Kol Priekulės muziejų įrengė, savo mašiną nudrengė bevažinėdamas. Jam ir kuras kainavo, ir amortizacija. Betgi šito niekas neįvertina“, – atkreipė dėmesį J. Lankutis.

Pašnekovai apibendrino, kad gerų darbų pabaigtuvėms visi laurų vainiko nori, tačiau Česlovas būdavęs kuklus. „Jis visada pirmiausia įvertino kitus, o ne save. Pasislėpę nuo jo nusiuntėme duomenis jį apdovanoti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pirmo laipsnio žymeniu už nuopelnus Lietuvai. Jis prieštaravo, kad būtent jam, matė visus kitus. Dažnai mums nežinant pateikdavo mūsų pavardes apdovanojimams. Ir Gargždų miesto garbės piliečio vardas jo į padanges nepakėlė“, – tvirtino Ritutė ir Juozas, nuoširdžiai prisimindami, kad Česlovas buvęs šiltas žmogus, niekada nepamiršdavęs pasiteirauti, kaip sekasi, mėgdavęs pajuokauti ir niekada nesmerkdavęs kitų žmonių, niekada nepasakęs, kad anas ar kitas kažką padarė blogai.

„Mums labai Česlovo trūksta. Kito tokio žmogaus rajone nėra. Kiek Česlovas padarė istorinei atminčiai įamžinti, už tai jį reikėjo ant rankų nešioti. Jis gi buvo vaikščiojanti enciklopedija: kiaurai žinojo partizanų takus ir žūties vietas, įamžino savo dėdės signataro dr. Jurgio Šaulio atminimą. Štai Derceklių k., kur sovietmečiu buvo užkasti partizanai, kiek jis kovojo, kad toje vietoje nestatytų – ir po teismus turėjo tampytis. Juk ne dėl savęs, dėl nužudytųjų atminimo. Kas kitas būtų tiek padaręs?“ – samprotavo J. Lankutis.

Siekė gerovės kitiems

Nuo 1990 m. Č. Tarvydas buvo Klaipėdos rajono tarybos deputatas, vėliau – Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos. Ne kartą kaip vyriausio amžiaus Česlovas yra pradėjęs pirmuosius naujai išrinktos Tarybos posėdžius, tačiau 2019 m. savivaldos rinkimuose nusprendė nebekandidatuoti. „Prašė labai vėl mane eiti į sąrašą, tačiau jau nebenoriu, sveikata nebe ta, energijos tiek nebeturiu, pavargau nuo politikos. Jaunų žmonių Taryboje reikia. Mano saulelė vakarop, noriu daugiau laiko pabūti namuose su šeima“, – artėjant rinkimams į vietos savivaldą pokalbyje yra prisipažinęs Česlovas.

Ilgametis Klaipėdos rajono savivaldybės narys, socialdemokratas Andrius Adomaitis „Bangai“ sakė, kad apie kolegą Č. Tarvydą likę šilti prisiminimai, jo asmenybė kėlė pagarbą. „Tai buvo nuoširdus žmogus, ne veidmainis. Kai kas rajono Taryboje sakydavo, esą Česlovas turi savų tikslų, bet esu įsitikinęs, kad jis stengėsi ne dėl savo asmeninių įnorių, o kovodavo dėl visuomenės, pilietiškumo ugdymo idėjų. Jam iš tikrųjų sopėjo dėl muziejaus reikalų, signataro dr. J. Šaulio gimtinės, partizanų atminties įamžinimo vietų, politinių kalinių ir tremtinių pagerbimo. Ir kad gaisrininkams būtų geresnės sąlygos, kad jie modernesne technika būtų aprūpinti – juk Česlovas tą sistemą puikiai išmanė. Gal kitiems atrodė, kad jis tai daro per įkyriai, tačiau Česlovas gi turėjo savo, kaip vietos politiko, veiklos kryptį ir ją vystė sistemingai“, – tvirtino A. Adomaitis. Jis akcentavo, kad nors abu buvo skirtingų politinių pažiūrų, tačiau puikiai sutardavo, nuolat kalbėdavosi, diskutuodavo. „Česlovas buvo atviras žmogus. Bet kai būdavo įsitikinęs kokia nors savo idėja, tai ją šventai gindavo, niekas jo palaužti negalėjo. Jis didžiavosi savo anūke Gintare, kuri dirba Gargždų krašto muziejuje ir kuri taip pat persisėmė signataro J. Šaulio veiklos įprasminimu“, – kalbėjo A. Adomaitis, dar kartą patvirtindamas, kad asmeninių interesų jo kolega nestūmė: Česlovas norėjęs gerovės kitiems. „Nemanau, kad jis tai darė dėl rinkėjų balsų ir tikrai ne dėl savireklamos. Jis buvo švarus, sąžiningas, padorus žmogus. Nuoseklumo jam tikrai galėjai pavydėti. Jokių reveransų ar į dešinę, ar į kairę“, – savo nuomonę dėstė A. Adomaitis.

„Česlovas buvo nepaprastai energingas, iniciatyvus, savo idėjomis ir darbštumu įkvepiantis ir suburiantis bendraminčius. Jo indėlis į partijos veiklą Klaipėdos rajone buvo milžiniškas. Jo labai trūksta ir visada trūks“, – „Bangai“ sakė jaunosios kartos TS-LKD partijos narė, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Č. Tarvydą ji vertina kaip neeilinį žmogų. „Kai galvoju apie tikrą pilietį, savo šalies patriotą, matau Česlovą, jis buvo toks – lietuvis, nepaprastai mylėjęs savo kraštą, savo meilę įprasminęs gerais darbais Lietuvai. Jis tęsė savo dėdės, tėvelių jam parodytą kelią, niekada neišsižadėdamas svarbiausių vertybių – laisvės, tiesos, garbės“, – pastebėjo A. Bilotaitė.

Varginga jaunystė Sibire

Č. Tarvydas gimė 1935 m. sausio 24 d. Šalpėnuose, vėliau šeima įsikūrė Šermukšnių kaime, ūkininkavo 13 hektarų žemėje. Šeimoje – aštuoni vaikai, bet du mirė. Dar vokiečių okupacijos metais mirė tėvukas, vyriausias brolis tvarkė ūkį.

1940 m. užėję sovietai pradėjo Tarvydų šeimai neduoti ramybės, jie buvo „liaudies priešai“. „1952 m. rugpjūčio 5 d. mamą ir mus, keturis vaikus, ištrėmė į Sibirą. Brolis Pranas, Geležinio Vilko būrio skyriaus vadas, liko žeminėje su partizanais. Sibire pasiekė kaimynų laiškas, kad brolį prie Šiaudėnų kaimo apsupo ir sušaudė stribai, o jo bei kitų partizanų išdarkytus kūnus sumetė Priekulėje ant grindinio“, – prisiminimais apie skaudžią šeimos lemtį yra pasakojęs Č. Tarvydas. Prisimindamas tremties išgyvenimus, Česlovas sakydavo, kad jiems jau buvę lengviau, nes buvo ištremti su paskutiniais ešelonais, sunkiausios sąlygos ir kraupiausias išbandymas tekęs pirmiesiems tremtiniams, išvežtiems dar 1941-ųjų vasarą. Česlovas savo varganos jaunystės tremtyje nesureikšmindavo, jaunatviško atkaklumo ir darbštumo dėka jis ištvėrė sunkią tremtinio dalią. Sibire spigino 50 laipsnių šaltis, o šešiolikametis Česlovas triūsė plytinėje, kurioje krovė į nepakeliamu karščiu tvoskiančias krosnis plytas, po 80 tūkstančių per pamainą. Šeima į gimtąjį kaimą grįžo 1957-aisiais. Iš pradžių Česlovas dirbo vairuotoju, 1972 m. baigė Rietavo žemės ūkio technikumą, vėliau ne vieną dešimtmetį vadovavo Gargždų gaisrinei.

Dovanojo dokumentus muziejui

Akivaizdu, kad Česlovo patriotiškumo ir entuziazmo dėka Tarvydų šeimoje ypatingai buvo gerbiamas motinos brolio – Nepriklausomybės akto signataro, pirmojo Nepriklausomos Lietuvos diplomato ir politikos veikėjo, žymaus kultūrininko dr. Jurgio Šaulio (1879–1948) atminimas. Česlovui per įvairius pažįstamus pavyko rasti signataro dukros Birutės Čečkus, gyvenusios Detroite (JAV), adresą. Vėliau Birutė pakviesta du kartus viešėjo Lietuvoje. Prieš mirtį istorinį tėvo palikimą, dokumentus ir unikalų dienoraštį, diplomatų pasus paprašė perduoti Č. Tarvydui. Dovanotą ir Lietuvon pargabentą vertingą archyvą – tris dėžes spaudos leidinių, žemėlapių, nuotraukų, įvairių dokumentų ir J. Šaulio nuo 1914 m. iki 1948 m. rašytus dienoraščius – Česlovas perdavė Signatarų namams Vilniuje. Tai pasitarnavo minčiai įsteigti atskiriems signatarams skirtas muziejaus sales. Č. Tarvydo šeima yra Signatarų klubo, Jurgio Šaulio draugijos narė.

Visa širdimi norėdamas įprasminti J. Šaulio atminimą gimtajame krašte 2013 m. Česlovas nuoširdžiai siekė, įrodinėjo ir vietos bendruomenei, ir rajono Tarybai, kad Veiviržėnų gimnazija būtų pavadinta garbiojo balsėniškio, Vasario 16-osios Akto signataro vardu. Ne be Česlovo atkaklių pastangų finansuojant rajono Savivaldybei pastatytas ir koplytstulpis dr. J. Šaulio gimtinėje Balsėnuose.

Simbolinis parašas – įvertinimas

Česlovas nutiesė ir bendrystės su aktyvia Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininke Jūrate Kaspersen gijas. Šveicarijos Lugano miesto Kostanjolos kapinių kolumbariume yra paskutinė dr. J. Šaulio poilsio vieta. Minėta bendruomenė kartu su diplomatinėmis atstovybėmis prižiūri kapą, kasmet per Vasario 16-ąją padeda gėlių, uždega žvakutę. Bendrystė su Šveicarijos lietuviais prasidėjo 2017 m. spalį, kai abiejų signatarų Šaulių giminaičiai buvo pakviesti kartu Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio išvakarėse pagerbti prelato Kazimiero Stepono Šaulio ir dr. J. Šaulio atminimą Lugane.

2017 m. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve profesorius Liudas Mažylis, dabar Europos Parlamento narys, rado Vasario 16-osios Akto originalą, vėliau grafologai patvirtino, kad jis surašytas būtent J. Šaulio ranka. Šis faktas labai pakylėjo Č. Tarvydo dvasią. Dar po metų, švenčiant atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, Nepriklausomybės Akto pagrindu buvo sukurtas kompiuterinis šriftas „Signato“. Vienam iš pirmųjų šiuo šriftu buvo patikėta pasirašyti įžymaus valstybininko J. Šaulio sūnėnui Č. Tarvydui. Galbūt Česlovui ši simbolinė dovana ir buvo garbingiausias jo prasmingos veiklos įamžinimas ir įvertinimas.

Vilija BUTKUVIENĖ

A. VALAIČIO nuotr. (iš „Bangos“ archyvo).