Darbo rezultatus įvertina grįžtančio gerumo matu

Metų sandūra – puikus metas įvertinti, kas nuveikta, ko pasiekta. Sakoma, jog turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris daug duoda. Būtent dosnumas, gerumas šiemet buvo pastebėtas ir renkant Metų socialinį darbuotoją bei Metų socialinį partnerį. Viliaus Gaigalaičio globos namų socialinė darbuotoja Inga Mikalauskienė buvo išrinkta Metų socialine darbuotoja, o Klaipėdos rajono amatų centras – Metų socialiniu partneriu. Nominantams buvo įteiktos Klaipėdos rajono savivaldybės įsteigtos premijos – po 1 500 Eur.
Nei ledų pardavėja, nei šokėja
Viliaus Gaigalaičio globos namuose I. Mikalauskienė dirba jau daugiau nei 30 metų, iš kurių 19 metų – socialine darbuotoja. Ji ne tik kuruoja kitų kolegų darbą, vertina gyventojų poreikius, bet bendrauja ir su jų artimaisiais, dalyvauja įvairiuose moksliniuose tyrimuose, aktyviai prisideda prie socialinio darbuotojo profesijos autoriteto didinimo. Inga apibūdinama kaip kiekvieną sugebanti pakalbinti, paklausti, kaip sekasi, ir visais įmanomais būdais padedanti spręsti kilusias problemas.
„Bangai“ Inga pasakojo, kad gimė ir augo Gargžduose. „Apie socialinį darbą tikrai nesvajojau nuo vaikystės ir net negalėjau, nes tokia profesija dar neegzistavo“, – su šypsena prisiminė pašnekovė. Inga šoko nuo penkerių metų. Pradžioje lankė pramoginius šokius, vėliau – vaikų studiją, o išaugusi vaikiškus šokio batelius moteris įsiliejo į šokių ir dainų ansamblio „Minija“ šokėjų sūkurį.
„Kartais gyvenimas vis dėlto papokštauja ir planus pakoreguoja nepriklausomai nuo mūsų norų. Įgijau siuvėjos profesiją ir tuo labai džiaugiuosi, nes šis amatas gyvenime man labai padeda“, – kalbėjo Inga, kuri sako tiesiog pajutusi, kad jai reikia aplink žmonių, judesio. „Pokyčių nebijau, jie mane tik įkvepia dar aktyvesnei veiklai. Įsiliejau į socialinę sferą ir galiu pasakyti, kad dabar mėgaujuosi tuo, ką darau“, – užtikrino Metų socialinės darbuotojos titulą pelniusi Inga.
Visuomenės požiūris liūdina
Paskutinius dvejus metus I. Mikalauskienė paskyrė magistrantūros socialinio darbo studijoms. Atliko kokybinį tyrimą apie iššūkius socialiniame darbe. Anot jos, toli gražu ne kiekvienas gali dirbti šį darbą kaip atrodo dar daugeliui. Dar ne visi supranta, ką daro socialinis darbuotojas. „Vis dar gajus visuomenės požiūris, jog šią profesiją renkasi tie, kurie niekur neįstoja, ir tai liūdina, nes socialinis darbas daugialypis, jis turi daug dedamųjų“, – įsitikinusi pašnekovė. Pasak Ingos, socialinis darbuotojas turi turėti daug žinių visose gyvenimo sferose, gebėti tinkamai komunikuoti su paslaugų gavėjais, bend­radarbiauti tarpinstituciniame lygmenyje. „Galiu pasidžiaugti, kad vis didėja valdžios atstovų dėmesys socialiniams darbuotojams, aktyviai šiuo klausimu dirba Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija, profesinių kompetencijų centras, savivaldybių atstovai. Esu nusiteikusi pozityviai ir manau, kad mūsų profesijos darbuotojų laukia šviesėjanti ateitis“, – kalbėjo moteris.
Inga džiaugiasi, kad turi didžiulį šeimos palaikymą. Su vyru Alvydu santuokoje gyvena 31-erius metus, turi du suaugusius sūnus. Edgaras baigęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistrantūros studijas pasiliko gyventi ir dirbti Vilniuje, sukūrė jau savo šeimą. Tomas šiuo metu Vilniaus Santaros klinikose dirba gydytoju rezidentu. „Mano šeima mato mano užsidegimą ir meilę darbui, todėl kantriai išklauso. Be jų supratimo ir tolerancijos nebūčiau pajėgusi pasiekti puikių rezultatų ir studijose. Šiais metais už pasiekimus man paskirta LR Prezidento vardinė stipendija“, – džiaugiasi I. Mikalauskienė.
Naujaisiais metais ji visiems linki spalvų namuose, širdyje ir veiklose, naujų iššūkių ir galimybių: „Tegul Naujaisiais metais svajonės veda pirmyn ir būtinai atraskime vis kažką naujo ir mielo sau. Kai būsime patys laimingi, tada savo šypsena ir gera nuotaika užkrėsime ir aplinkinius.“

Vykdo 25 edukacijas
Metų socialinio partnerio vardą ir premiją pelnė Klaipėdos rajono amatų centras, kuriam vadovauja Valė Krauleidienė. Centras veikia jau aštuonerius metus ir yra įgyvendinęs daugybę gražių iniciatyvų. Žmonių kasdienybę čia įprasmina įvairūs tautodailės darbai, kurių mokosi vaikai, senjorai, negalią turintys asmenys. Amatų centre vykdomos net 25 edukacijos. Įkurtos atskiros erdvės ir dirbtuvėlės, edukacinių užsiėmimų patalpos. Pirmame aukšte veikia parodų salė, kurioje vykstantys renginiai kaskart suburia ne tik centro lankytojus, bet ir svečius.
Amatų centras taip pat dalyvauja neformaliojo švietimo programose, čia reguliariai lankosi daugiau nei 100 vaikų, todėl kasdien centre skamba jų juokas, o erdvės užpildytos gražių rankų darbelių. Ypatingai stengiamasi įtraukti vaikus iš socialinės rizikos šeimų, socialiai jautrius ir vaikus su specialiaisiais poreikiais.
Gerumu spinduliuojanti Valė, paklausta, iš kur tas gerumas, tas poreikis padėti kitam, atsakė: „Nuo vaikystės mačiau, kaip elgiasi mama, natūraliai išmoksti stebėdamas. Viskas sukasi ratu. Dabar mūsų vaikai daro tą patį“, – pastebi Valė. Ji su vyru Broniumi jau 33 metus kartu, užaugino tris vaikus: Mantą, kuris dirba teisininku, vadovu tarptautinėje įmonėje, administruojančioje užsienyje veikiančius investicinius fondus ir korporacijas, Arną, kuris yra projektų vadovas Vokietijoje, ir Urtę, kuri jau baigusi veterinarinę maisto saugą. Visi gyvena savarankiškai. „Matydami mūsų darbą sulaukiame ir iš vaikų pagalbos. Pavyzdžiui, organizuojame vasaros stovyklas. Dalį lėšų kompensuoja Savivaldybė, tačiau dalį reikia primokėti. Tai sūnus Mantas daliai vaikų jau daug metų sumoka reikalingą pinigų sumą už stovyklas. Paremia ir kasmet kokią nors šeimą, kuriai sunkiau. Mes to mokėmės iš savo tėvų, jie – iš mūsų“, – neabejoja Valė.
Kolektyve – darni meistrių komanda
Moteris prisimena, kad pradžia nebuvo lengva. Pirmaisiais veiklos metais meistrės dirbo savomis priemonėmis, buvo sunku, tačiau dirbta ranka rankon – nuoširdžiai ir atsidavusiai. „Labai džiaugiuosi, kad tos pačios meistrės, kurios išaugino Amatų centrą, tebedirba iki šiol. Be kolektyvo esi niekas, tad, kad įstaiga veiktų sėkmingai, suformuoti gerą kolektyvą yra vienas iš svarbiausių dalykų“, – neabejoja pašnekovė. Ji akcentavo labai pasitikinti Amatų centre dirbančiomis meistrėmis. „Neturiu jokios moralinės teisės jų kontroliuoti, nes visos yra savo sričių profesionalės. Visada žinau, kad viskas bus geriau nei gerai. Yra pasitikėjimas“, – sakė centro vadovė. Anot Valės, dabar Klaipėdos rajono amatų centras išsilaiko iš savo veiklų, projektų. Žinoma, tai nėra pelno siekianti organizacija, tad metų pabaigoje būna, kad lieka 100–200 Eur, bet svarbiausia, kad išsilaikoma, galima įsigyti priemonių, apmokėti meistrėms už darbą ir puoselėti senuosius amatus Veiviržėnuose.
„Labai smagu, kad užaugome iki tiek, jog dabar galime padėti ne tik pavieniams asmenims, bet ir socialinėms grupėms. Tos socialinės grupės – tai mūsų žmonės, kurie gyvena mūsų aplinkoje. Matome, kaip jie sunkiai gyvena, kaip kabinasi, stengiasi. Kartais ta pagalba gali būti ir nemateriali. Būna, kad užtenka ir pokalbio, supratimo, apkabinimo. Tiesiog paėmimo už rankos“, – dėstė Valė. Ją glumina, kai žmonės sako neturį, ką duoti. Juk visi galime padovanoti šypseną, gerą žodį. Pradžioje Amatų centras ir teikė labiau moralinę pagalbą, tačiau dabar yra pajėgus padovanoti ir nemokamų edukacijų tiems, kurie negali susimokėti, bendradarbiauja su Labdaros ir paramos fondu „Nemuno krašto vaikai“, tai vaikų namai Kauno rajone. „Per metus kartą ar du meistrės važiuoja ten ir veda nemokamas edukacijas“, – sakė V. Krauleidienė.
Ne visiems suprantama
Veiviržėniškė Valė vis dėlto pastebėjo, kad ne kiekvienam yra suprantamas gerumas. Būna, kad žmonės nesupranta, jog tu gali dalintis nesavanaudiškai, kad tu gali duoti ir nieko nesitikėti atgalios. „Būna užmėto melais, purvais, pavydo akmenimis, šmeižia, tačiau mes dirbame toliau. Piktų žmonių visada buvo ir bus, o mūsų geri darbai kalba patys už save“, – šypsodamasi tęsia pašnekovė.
„Bangai“ ji prisipažino, kad socialinio partnerio nominacija buvo didžiulė staigmena. „Manau, gal yra ir geriau už mus dirbančių. Tačiau labai ačiū Veiviržėnų klebonui Vidmantui Griciui, kuris mus pastebėjo, pateikė paraišką, o po to prisijungė ir kitos įstaigos, organizacijos“, – kalbėjo V. Krauleidienė. Šis įvertinimas Amatų centrui svarbus, nes leido pajusti grįžtamąjį ryšį, atėję edukacijų lankytojai sveikino su įvertinimu, džiaugėsi. „Čia ir yra svarbiausias gerumo matas, ta perteikta emocija, padėka, sveikinimas. Jaučiamės dėkingi Klaipėdos rajono savivaldybei už tokią iniciatyvą, mūsų lankytojams“, – vardijo pašnekovė. Ji akcentavo, jog centrui svarbiausia, kad apsilankiusieji gali čia atitrūkti nuo savo minčių, kartais sunkios kasdienybės, čia randa antruosius namus, kurie įkvepia nepasiduoti gyvenimo negandoms, o kurti, svajoti, tikėti. „Duoti žymiai lengviau nei prašyti“, – priduria centro vadovė.
Ji akcentavo, kad nuo pat centro įkūrimo pradžios vienas iš tikslų buvo sudominti vaikus senaisiais amatais, dabar centro durys neužsidaro nuo vaikų klegesio – tai didžiausias įvertinimas. Užsuka nemažai ir delegacijų iš užsienio, kurie labai stebisi, kad tokiame nedideliame Veiviržėnų miestelyje klesti senieji amatai, o jaunimas tuo noriai domisi.
Gautos premijos centras visos dar neišleido, tačiau dalį jau skyrė edukacijų priemonėms, granulėms, kurių reikia kūrenimui ir kt.
Agnė ADOMAITĖ
Asm. albumo nuotr.