Diakonystė – svarbus laiptelis prieš kunigystę
Sėkmingai baigę studijas, t. y. apgynę diplominį darbą ir išlaikę egzaminus kunigų seminarijos absolventai gauna Laterano universiteto ir Religijos mokslų magistro diplomą. Po to jau vyksta diakonystės šventimai. Diakonystė – paskutinis ir svarbus laiptelis prieš kunigystę. Dovydas Paulikas diakonu buvo pašventintas 2022 metų birželio pirmą ir paskirtas tarnystei bei pastoracinei praktikai į Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapiją.
-Kaip, kokia nuotaika sutikote šį paskyrimą?
-Žinojau, kad tai viena didžiausių parapijų Telšių vyskupijoje, kad aktyvi pastoracinė veikla, kad svetingas ir palankus, tėviškas atvykusiems parapijos klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas. Apsidžiaugiau, kad čia įgysiu daug praktinių įgūdžių, kad galėsiu atlikti daug diakonui priklausančių pastoracinių patarnavimų parapijiečiams. Norėjau aktyvios veiklos. Šis diakonystės laikas Gargžduose man suteikė daug pastoracinės praktikos. Turėjau galimybę sakyti pamokslus ne tik tikintiesiems parapijos bažnyčioje, bet ir per Marijos radiją. Santuokos, krikštai, laidotuvės, visi šie darbai man, kaip diakonui, buvo naujos ir geros praktikos patirtys.
Diakonas Dovydas Paulikas yra kilęs iš Tauragės apskrities Aukštupių kaimo, gimęs 1990-11-10, augęs katalikiškoje šeimoje. Baigęs gimnaziją įstojo į dabar jau Stulginskio universitetą, mėgo gamtą, studijavo taikomąją ekologiją. Baigęs studijas, gavo darbą žvyro karjere ir du metus ten dirbo.
-Kas atsitiko, kad sumanėte siekti kunigystės?
-Pradėjau dažniau lankyti bažnyčią, kažko man trūko. Patikdavo vieno kunigo pamokslai Tauragėje, tad pasistengdavau sekmadieniais nueiti į tą bažnyčią, vis jausdavau kažkokį troškimą siekti kitokio pasirinkimo. Vasarą padaviau dokumentus į seminariją, nes norėjau pasirinkti pačią prasmingiausią profesiją pasaulyje –tarnauti Dievui ir žmonėms. Kai įstojau į seminariją, pajutau palaimingą ramybę, vidinį džiaugsmą, pajutau, kad esu savo vietoje.
Kovo mėnesio 18 dieną diakonui Dovydui Paulikui bus suteiktas Kunigystės sakramentas. Paklaustas, kodėl ir kaip laukia tos datos, jis kalbėjo:
– Laukdamas kunigystės šventimų jaučiu jaudulį, manau, tai yra normalu. Kai suprantu kokią tarnystę reikės vykdyti, suvokiu ir šios tarnystės svarbą, kilnumą bei grožį. Manau, kad esu nevertas tokios tarnystės, bet jaučiu Dievo pašaukimą tam. Pasitikėdamas Dievo vedimu ir jo apvaizda norėčiau būti laimingas savo pašaukime, nenuvilti Viešpaties ir tikinčiųjų lūkesčių.
Parapijiečiai džiaugiasi diakono pamokslais, bendravimu, patarnavimais. Jis atrodo kuklus paprastas, neišdidus. Dievo pagalba ir tikinčiųjų maldos tegu pagelbės jam būti kunigu pagal Jėzaus širdį ir žmonių lūkesčius.
Kazimiera SIPIENĖ
Autorės nuotraukos
