Doktorantė doviliškiams atskleidė JAV lietuvių išeivių krupniko gaminimo tradicijas

Dovilų etninės kultūros centre  garsiai nuskambėjo gerų žmonių geros nuotaikos vakaras ,,Pabūkime!“. Praėjusį penktadienį buvo galima pašokti pagal Arūno Graželiūno grojamą muziką, paskanauti pačių suneštų vaišių, smagiai pasišnekučiuoti ir pasiklausyti Lietuvos istorijos instituto doktorantės Jurgitos Senulienės vedamo seminaro apie tai, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys lietuvių išeiviai gamina krupniką.

Trys pavadinimai – sumaištis

Krupniko gaminimas – vienas iš Jurgitos JAV atlikto etnografinio lauko tyrimo netikėtų atradimų, kurį patyrė domėdamasi, koks yra lietuviškas maistas „svajonių šalyje“. XX a. iš Lietuvos pasitraukusių ir vėliau Amerikoje įsikūrusių lietuvių šeimų istorija siekia net keletą kartų, tačiau jiems iki šiol lietuvybė išlieka itin svarbi. Vienas būdų pabrėžti savo tautiškumą ar net etninę tapatybę, yra maistas. Lietuvio stalas neįsivaizduojamas be cepelinų, šaltibarščių ar šakočio.

Turbūt retas girdėjote, kad JAV lietuviai tradiciniu lietuvišku gėrimu laiko ne midų, alų ar vaisių, uogų vyną, kurie lietuviškais pristatomi turistiniuose vadovuose, kviečiančiuose į Lietuvą, o krupniką? Tarp JAV lietuvių ir šį gintaro spalvos gėrimą mėgstančių amerikiečių, yra paplitę net trys pavadinimai: krupnikas, viryta arba virytas ir boilo, kurie kartais sukelia tam tikrą maišatį.

Bandymai pasigilinti į šio gėrimo kilmę daugiau apipinti legendomis, nei paženklinti istorinio pobūdžio tyrimais. Viena populiariausių legendų skelbia, kad krupniką XVI a. pabaigoje sukūrė benediktinai vienuoliai LDK priklausiusiame Nesvyžiuje.  Ilgainiui jis pakeitė Baltų laikus menantį ir pamažu nuo lietuvių stalo išnykusį midų.

Didžiausio svetingumo ženklas

XIX a. Lietuvos kaimuose ir miesteliuose krupnikas buvo populiarus proginis gėrimas, o vaišinimas juo – didžiausio svetingumo ženklas. Šis namuose gaminamas medaus ir degtinės gėrimas svarbus ir lietuvių etnografiniuose papročiuose. Pavyzdžiui per Gandrines, kurios laikytos bičių darbo pradžia, bitininkai keldavo spiečių gaudykles bei vaišindavosi krupniku. Krupniku vaišintasi ir šeimos šventėse – vestuvėse, krikštynose. Būtent, krupnikas, kitaip nei alus ar degtinė, buvo ne geriamas, o juo vaišinamasi.

Tarpukaryje krupnikas tapo itin populiariu Lietuvišku gėrimu. Juo mėgta vaišintis aukščiausio diplomatinio lygio, vyriausybiniuose pokyliuose. Krupniko dažnai buvę ir ant prezidento Antano Smetonos stalo, ypač jį mėgo žmona Sofija. Dokumentai byloja, kad į Prezidentūrą buvo užsakomi nemaži kiekiai spirito, medaus, cukraus ir šaknų. Galima nuspėti, kad iš šių ingredientų buvo gaminamas krupnikas. Kaip legenda yra išlikęs garsusis, paslaptingasis Jono Mačiulio–Maironio sesers Marcelės krupnikas. Kiti jį vadino midumi. Visi poeto svečiai šį gėrimą prisiminė kaip ypatingą – saldų, bet stiprų. Deja, moteris nepaliko krupniko recepto ir niekas dabar nežino, kaip jį gamino. Būtent tuo laiku buvo sukurta ir daug naujų krupniko receptų. Visiems jiems būdingas didelis medaus kiekis bei specifinis gamybos būdas: iš stiprios degtinės padaromas žolelių antpilas, kuris paskui maišomas su medumi, nukošiamas ir kurį laiką brandinamas stikliniuose buteliuose taip leidžiant gėrimui nuskaidrėti, o skoniams tarpusavyje „susidraugauti“.

Siekė susikurti „mažą Lietuvą“

Krupniko Amerikoje ištakų reikėtų ieškoti Pensilvanijoje esančioje Schuylkill grafystėje, pirmosios lietuvių migracijos bangos (XIX a. pab. – XX a. pr.) metu buvusioje didžiausiu lietuvių bendruomenės centru. Visą dieną triūsę šaltose ir drėgnose anglies kasyklose, lietuvių darbininkai po pamainos išlenkdavo nedidelę taurelę šildančio gėrimo, kuris savo skoniu labai panašėjo į krupniką. Neturėdami reikiamų ingredientų, tačiau tarytum siekdami susikurti „mažą Lietuvą“ Amerikoje, lietuviai gėrimą virė iš pigaus viskio, imbierinio limonado, šiek tiek medaus ir prieskonių. Kitataučiai migrantai matydami lietuvius verdančius ir ragaujančius šį gėrimą, suteikė jam boilo pavadinimą, kuris aktyviai naudojamas ir šiomis dienomis.

Kada lietuvių išeiviai Amerikoje ėmė virti „tikrą lietuvišką krupniką”, sunku atsakyti, tačiau jo paminėjimų JAV leistoje spaudoje galima aptikti XX a. trečiajame dešimtmetyje. Baltimorėje ir jos apylinkėse lietuviai krupniką vadina žodžiu viryta arba virytas, kilusiu nuo žodžio „virti”. Įdomu yra tai, kad amerikiečiai, visus šiuos tris pavadinimus dažniausiai vartoja kaip sinonimus tam pačiam, lietuviškų šaknų turinčiam gėrimui įvardinti. Tuo tarpu lietuviai aiškiai atskiria krupniką ir virytą nuo boilo. Pasak lietuvių išeivių, jų gaminamas krupnikas atspindi Radvilų laikus, o boilo – daugiau darbininkų, angliakasių gėrimas. Kartais boilo dar vadinamas falšyvu krupniku.

Parengė Vilija BUTKUVIENĖ