Drevernos stovykloje pamokos jaunuomenei apie valią, ryžtą ir garbę
Ketvirtus metus Drevernoje, buvusioje Drevernos mokykloje sporto klubo „Kuršis“ organizuoja „Jaunųjų kuršių“ stovyklą vaikams. Šiais metais stovykla per dvi pamainas priėmė net 93 vaikus. Tai – kol kas didžiausia stovykla ir tikimasi, kad ji augs ir populiarės.
Veiklos neleidžia nuobodžiauti
Mokyklos infrastruktūra itin tinkama rengti vasaros stovyklas. Mokyklos klasėse pavadintose „kajutėmis“ padarytos gulimos vietos – lovos ar čiužiniai, vaikai atsiveža miegamaišius. Apačioje, pirmame aukšte „kajutėse“ miega berniukai, antrame aukšte – mergaitės. Yra naktinis budėtojas, kuris prižiūri, kad vaikai ilsėtųsi, nes poilsis, ypač nakties, labai svarbus. „Programą dėliojant stengiamės, kad veiklos būtų įvairios, įdomios, jos keistųsi ir vaikams nebūtų nuobodu. Kiekviena diena vis kitokia, dėliojama taip, kad vis kažkas vyktų ir „kajutėse“ vaikai tik miegotų naktį, ‒ apie pačią stovyklą, veiklas ir programą pasakojo stovyklos vadovas Tomas Stončius. ‒ Darome vieną dieną intensyvesnę, kitą – lengvesnę, kad vaikai nepavargtų. Pavyzdžiui, antrąją dieną turėjome medicinos praktinių užduočių, kariškų estafečių, o taip pat ir astronomijos paskaitas. Naktį ėjome stebėti dangaus per teleskopą. Kepėmė kuršišką autentišką duoną, bandeles, klausėmės apie kuršių gyvenimo būdą.“ Nors didžioji dalis laiko leidžiama stovykloje, tačiau yra jau susiformavusių tradicijų: pavyzdžiui ketvirtadieniais – priešpaskutinę stovyklos dieną leistis į žygį. „Žygiuojame nuo ryto, nueiname 17 km., grįžtame tik vakare. Keliaujame pro Kintus, sustojame Svencelėje. Žygio metu stojama valgyti kariškų pietų – sauso davinio, taip pat vyksta praktiniai užsiėmimai. Atkeliaujame iki Kuršių marių, jei leidžia oras – išsimaudome, vaikams tai labai patinka. Atėjus į specialią vietą mūsų jau laukia rekonstruktoriai kuršiai, klubo „Pilsots“ nariai, kurie jau eilę metų įkuria improvizuotą kuršių stovyklą. Tuomet stebėdami kuršių kovas ir klausydamiesi pasakojimų pavakarieniaujame ir keliaujame atgal. Tai vyksta autentiškoje vietoje, aplinkoje kur ir buvo kuršių gentis. Vaikai gauna unikalų šansą prisiliesti prie praeities, galimybę susipažinti su ginklais, naudotais kuršių. Taip pat stovyklos metu šaudėme iš lankų, prisilietėme prie archainio krašto istorijos“, ‒ apie stovyklos unikalumą pasakojo T. Stončius.
O štai trečiadieniais – jau tradicija tapo plaukti per Kuršių marias prie Mirusiųjų kopų. Anot vadovo, kiekvienais metais programa keičiasi, bet yra pagrindinės, remiančios veiklos – kaip žygis, amatai, kuršių kovos, dėl kurių grįžta vaikai. Iš tiesų, pačių vykdytos apklausos rodo, kad naujokams lieka tik 20 proc. vietos – didžioji dauguma vaikų atvyksta antrą, ar net trečią, ketvirtą kartus. Tomas pasidžiaugė, kad stovykla populiarėja ir auga, o vaikai sugrįžta – komanda taip pat jau prisimena vaikus, su kuriais dirbo ankstesniais metais.
Aktyvus poilsis
Stovykloje – etnografinio krašto paveldo puoselėjimas, kariški elementai ir vaikų aktyvus poilsis: derinami sporto elementai, sportuojama mokyklos stadione. „Atsižvelgiame į vaikų amžių, bendrą stovyklos fizinį pasiruošimą, nes atvyksta skirtingi vaikai. Stengiamės, kad visi maksimaliai įsitrauktų. Pirmoji pamaina šiais metais buvo skirta mažiesiems, nuo 8 iki 14–15 metų, dabar turime vyresnius vaikus. Pagal amžių išskirstome į grupes, kiekvienas vaikas gauna tam tikros spalvos kepurę. Turime tris būrius: vyšniukai – mažiausieji, bananai-geltonieji, vidurinio amžiaus, o vyriausieji dėvi smėlio spalvos kepuraites. Priskiriame būriui vadą ir tampa paprasčiau, nes vyriausias vaikas neina su jauniausiuoju. Tai svarbu fizinio krūvio paskirstymui“, ‒ apie stovyklos struktūrą pasakojo Tomas.
Tiesa paminėjo, kad veiklos universalios. Vaikams ruošiamos paskaitos: jų metu iš pradžių dėstoma teorija, o paskui vyksta praktiniai užsiėmimai. Vaikai turi galimybę žinias panaudoti praktikoje. „Tai veiklos, kurias organizuojame ir vedame kaip instruktoriai. Turime įvairių žmonių su įvairiomis kompetencijomis, daugiausia komandos narių, čia dirbančių – kariškiai, turintys patirties žmonės“, ‒ minėjo stovyklos vadovas.
Nepamirštama pandeminė situacija – imtasi visų reikalingų prevencijos priemonių. Tik atvykus ir stovyklos eigoje kiekvieną rytą buvo matuojama temperatūra, atliekama dezinfekcija. Vaikai gyveno ir veikė atskirais būriais, gyvenamosiose patalpose buvo išlaikomas atstumas.
Pasak 13-metės Mingailės Norkutės, atvykusios į stovyklą pirmą kartą, veiklos įdomios, o maistas skanus: „Kol kas viskas gerai, tik lovos traška, kartais neina užmigti. Bet viskas puikiai. Vakar kalbėjome apie planetas, tai buvo labai įdomu pasiklausyti, rodė filmuką, kokia didelė mūsų visata. Labai patiko pažiūrėti. Mama surado feisbuke stovyklą ir užrašė mane ir sesę, iš pradžių gal nelabai norėjau važiuoti, bet viskas labai įdomu. Susiradau draugę.“ 12 metų Emilija Oželytė teigė, kad stovykla ją sudrausmino: „Tikrai čia patinka, pripratino anksti keltis, moko higienos. Visokios paskaitos apie pirmą pagalbą, ir apie planetas, taip pat sportas – patinka. Pirmą kartą čia esu. Per pirmą dieną susiradau draugių, susibendravome su būriu. Aišku, būryje yra berniukų daugiau ir jie neklauso, kartais trukdo triukšmas, bet viskas gerai. Patinka vadovai, vaikai ir tai, kad visas veiklas darome kartu. Manau, kad grįšiu kitais metais, jeigu vyks stovykla. Tikrai džiaugiuosi, kad čia esu. Jeigu esame triukšmingi, stovime rikiuotėje. Tai man tas labai padėjo, esu garsi, tai tikrai išmokė drausmės.“ Trečius metus atvykstanti 15-metė Akvilė Venckutė pasakojo, kad grįžta į stovyklą dėl vadovų ir veiklos: „Labai patinka žygiai. Man viskas patinka: ir paskaitos, ir aktyvus laisvalaikis – esu pripratusi sportuoti, ir maistas kareiviškas patinka. O su nakvyne stovyklos linksmesnės, į dienines net nevažiuoju. Taip galiu atsiriboti nuo tėvų. Lyginant su praėjusiais metais, rikiuotė šiek tiek kitokia, ir veiklų naujų atsirado. Smagu tai, kad atvykus jau yra pažįstamų vaikų, ne aš viena čia trečią kartą, o su naujokais susibendraujame pamažu.“
Įgyvendinamas klubo šūkis
Stovyklos vadovas Tomas Stončius pasakojo, kad stovyklos idėja nėra komercinio pobūdžio. Sporto klubas „Kuršis“, veiklą pradėjęs 2017 m., pats savaime sutraukė žmones, o stovyklos instruktoriai, beveik visi – būtent klubo nariai, ir vienaip ar kitaip susiję su kariuomene. „Gauname palaikymo iš klubo narių. Kuriasi bendruomenė, ji auganti, žmonės atvažiuoja savanoriauti, padėti. Kaip kalbamės tarpusavyje, tai darome ne dėl pinigų, bet mus vienija bendras gražus tikslas, čia traukia gera atmosfera. Ir jau tampa tradicija, pasiimti atostogas ir susitikti, dirbti su tais pačiais žmonėmis, atsiranda bendrystė. Smagu, kad ši veikla, ir vieta tampa tradicija, būtent Dreverna, Drevernos mokykla“, ‒ džiaugėsi T. Stončius.
Klubo šūkis – trys žodžiai: „valia, ryžtas, garbė!“, anot T. Stončiaus, jis išplaukia iš savęs suvaldymo ir ugdymo filosofijos. „Dabar ir vaikai, ir suaugę patiria problemų su sprendimo priėmimu, ryžtu, valia, tie dalykai dažnai mums pakiša koją ir gyvenime. Valia laikome tai, kad reikia tam tikrą sprendimą pasirinkti. Negalima leisti, kad kažkas kitas priimtų už tave nuspręstų. Tiesa, reikia pasirinkti teisingai, kad sprendimas, kurį tu priėmi, būtų naudingiausias tau. Tuomet ryžtas. Visi mes galime priimti sprendimą, bet kai reikia jį įgyvendinti, pritrūkstame ryžto, ir tada viskas baigiasi. Priėmęs sprendimą ir veikdamas – patirsi daug sunkumų, reikės daug pastangų, būti lanksčiam, prisitaikyti prie situacijos. Diegiame vaikams tai, kad buvimas ryžtingu, ryžtingumas – tai vertybė. Ryžtas įgauna prasmę, kaip vaikas turėtų reaguoti į sunkumus, su kuriais susiduria gyvenime. Ir garbė. Priėmei sprendimą, veiki ryžtingai, bet turi veikti teisiniuose, moraliniuose, rašytiniuose ir nerašytiniuose rėmuose. Siekdamas tikslo tu negali trikdyti kitų žmonių laisvės. Garbingas ir ryžtingas siekis savo tikslo – prasmingas, manau, ypač šiandien, kalbant apie valstybę, kai visi turime veikti vardan bendro gėrio. Jeigu mes visi vadovausimės garbės principu, tai to gėrio pas mus bus daugiau. Ir nemąstysime aklai apie save, o įvertinsime ir aplinką, kuri mus liečia. Tai šias vertybes stengiamės įskiepyti vaikams, kurie pas mus atvyksta“, ‒ pasakojo stovyklos vadas. Anot jo, turint aiškų ir suprantamą šūkį, lengva juo vadovautis gyvenime. Stovyklos 6-ąją dieną, dirbant su vaikais matomas rezultatas, vaikų elgesio pokyčiai. Pirma diena atvykus vaikams – sunki, prasideda tėvų ilgesys. Tuomet ir prasideda stovyklos bendruomenės filosofija. Stengiamasi ugdyti vaikus, diegti pasitikėjimą savimi, kurio kartais jiems pritrūksta, kovoti su baimėmis, kurios kyla. „Pastebime, kad jau trečią dieną jie labiau įsitraukia į savo būrį, tampa bendruomenės dalis, kurią aiškiai identifikuojame per, šiais metais, kepuraites. Jie būna savo struktūroje, atsiranda tarpusavio ryšiai, palaikymas, būrio tarpusavio supratimas ir baimės pradeda dingti. Stovyklos pabaigoje turime apdovanojimų ceremoniją, įteikiame diplomą, kuriame pažymime, kad vaikas praėjo tam tikrą skaičių kilometrų, įteikiame jaunojo kuršio sertifikatą, kas yra labai svarbu. Vaikas patiria pasitenkinimą. Galbūt kartais pirmą kartą gyvenime išbuvo 6 dienas be tėvų, jis tai įveikė sėkmingai. Vaikų akys būna laimingos, ‒ apie stovyklos programos sėkmę kalbėjo T. Stončius. ‒ Žinoma, tikriausiai kaip ir visose stovyklose pasitaiko tokių atvejų, kad vaiką pasiima iš stovyklos, bet tai pavieniai atvejai. Stengiamės išspręsti iškilusias problemas. Tai tik 6 dienos, bet po truputį pastebime, kaip keičiasi vaikai. Ir patys kaip instruktoriai tobulėjame, randame būdų, kaip išugdyti pagarbą, drausmę.“
Stovyklos siekis – tobulėjimas
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos karybos studijų grupės taktikos sekcijos vyriausiasis instruktorius, o taip pat Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos politikos mokslų doktorantas Gintautas Razma – stovyklos „Jaunieji kuršiai“ projektų vadovas. „Veiklą Klaipėdos rajone laikau kontraktą su gimtine. Esu čia gimęs ir užaugęs, o Skaidra Karalienė buvo stovyklų, kuriose dalyvaudavau, organizatorė, jos man leido augti kaip žmogui, asmenybei. Iki šios dienos iš savo praktinės pusės aš jaučiu vasaros stovyklų prasmę ir naudą, ‒ apie idėją rengti vasaros stovyklas vaikams pasakojo G. Razma. ‒ Mūsų švietimo sistema orientuota labiau į intelektinių kompetencijų ugdymą, o socialinės ir fizinės kompetencijas paliekame nuošaly. Akivaizdu, kad stovyklos populiarios. Vaikai grįžta, tėvai atsiliepia kaip apie labai kokybišką stovyklą. Tai matau prasmę tęsti šią veiklą.“ G. Razma minėjo, kad sporto klubas „Kuršis“ – nevyriausybinė, nesiekianti pelno organizacija ir jo manymu, jeigu vaikams nepatiktų – tiesiog tos stovyklos nevyktų. „O dabar, dažnu atveju yra net daugiau norinčių, negu galime priimti. Tokios stovyklos leidžia vaikams atsitraukti nuo tėvų, būtent tuomet formuojasi jų socialiniai įgūdžiai. Jie priversti rūpintis savimi ir kitais. Turime strategijas kaip spręsti kilusias konfliktines situacijas, kaip padėti sugyventi su bendraamžiais – tai – pagrindinis ir pačių vaikų darbas. Mes žinome savo misiją, esame išsigryninę savo filosofiją – valia, ryžtas, garbė, ir į tai sutelpa būtent tai, ko mes siekiame – socialinių kompetencijų ugdymą, kad žmonės išmoktų gyventi, bendrauti tarpusavyje“, ‒ teigė G. Razma. Pašnekovas prisipažino, kad pirmą kartą dalyvavo stovykloje Drevernoje. „Pamačiau, kad edukacine prasme – demonstruojame aukštą lygį, vaikai patenkinti, sugebame išspręsti kilusius klausimus ar įtampas tarp vaikų. Mums svarbu parodyti vaikams, kad gali būti ir kitaip. Ši patirtis leido man, kaip projekto vadovui permąstyti, ką kitais metais galime daryti kitaip, kaip galėtume padaryti dar geriau. Norisi, kad stovyklų kokybė ir toliau augtų“, ‒ apie ambicingus siekius tobulėti kalbėjo G. Razma. Karininkas minėjo, kad stovyklos siekis – suteikti Klaipėdos rajono vaikams edukaciją, o ne uždirbti. Šiais metais kelialapis 6 dienoms kainavo 171 Eur. Tačiau yra rėmėjų, žmonių, kurie palaiko ir remia idėjas. Džiugina tai, kad ir karinės struktūros finansiškai remia šias stovyklas, tiksliau – Gargždų savanorių kuopa. Klaipėdos rajono savivaldybė taip pat remia „Jaunųjų kuršių“ stovyklą. Šiais metais parama buvo kitaip skirstoma: patys tėvai turėjo užregistruoti vaiką ir pasirinkti, kurioje stovykloje nori dalyvauti. Pastebėta problema, kad buvo skirtas per trumpas laikas, norėjusieji galbūt nepamatė ar neturėjo galimybės per trumpą laiką užsiregistruoti. „Tačiau bandysime šį klausimą spręsti. Manau, kad pasirinktas teisingas kelias, nes lėšos skiriamos toms stovykloms, kurias pasirenka tėvai. Šitaip iš tikrųjų pasimatė, kiek reikia lėšų šiam klausimui, patys tėvai parodė, koks yra poreikis. Daugumai vaikų Savivaldybė rėmė 40 proc. kelialapio sumos, o socialiai jautresnėse situacijose – net 90 proc. kainos“, ‒ džiaugėsi G. Razma.
Monika CALZONAITĖ
Autorės ir asociacijos sporto klubo „Kuršis“ nuotr.
