Dvi sesutės per kalnelį nesueina
Šalta, vėjuota, bet užtat kaip gražiai žydi sodai ir neapleidžia mintis, jog vasara vis tiek ateis. Gal pavėluota, gal kitokia, bet gamtos ritmas vienaip ar kitaip atsistatys. O kiek dar gražių dalykų laukia: mokyklos išlydės abiturientus ir užsidarys vasaros atostogoms, bus miesto šventė, Joninės, vasaros koncertai ir, atrodo, pagaliau nušvis varpomis (dažnam tokia asociacija) papuošto Kultūros centro langai. Deja, džiaugsmas turi tik vieną, šviesiąją, spalvą, užtat rūpesčiai nugula daugiasluoksniu klodu. Jeigu jie kartojasi, tai jau chroniškas atvejis. Taikliausi pavyzdžiai – iš švietimo srities.
Pagirtina, kad apie mokyklos problemas imta kalbėti nelaukiant rudens. Juk nereikia būti pedagogu, kad suprastum – mokyklos išgyvena kritinį laikotarpį. Atlaikęs anos kadencijos politikų puolimą žurnalas „Reitingai“ vėl rikiuoja mokyklas į eilę, dėlioja į grafas mokinių pasiekimus, baksnoja į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos klaidas ir reformines nesąmones, bet neatrodo, kad bent artimiausiu metu kas pasikeis. Tam tiesiog nėra pagrindo. Kas tas pagrindas mokykloje? Ne vadovėliai, ne planai, pirmiausia tai – mokytojai. Tegul ne pateptieji ar talentu paženklintieji (tokių daug nerasime), tiesiog išmanantys savo dalyką ir norintys sąžiningai dirbti. O darbas sunkus ir pinigai už jį ne per didžiausi, iš tos pusės prestižo neužauginsi. Tačiau juk kiekvienas darbas reikalauja pastangų, net paprastas sukčius kiek turi su nepatiklia bobule privargti, kol tuos jos „pagrabinius“ išvilioja. O kur dar viešoji nuomonė, nuolatinis mokytojų „reitingavimas“: geras – blogas, patinka – nepatinka?
Štai neseniai sutikta pedagogė prisiminė atvejį, kai įkyri mama, beje, pagal išsilavinimą farmacininkė, vis mokydavo ją dirbti, patarinėdavo, kaip turinti spręsti vieną ar kitą su dukters klase susijusią problemą, kaip drausminti, aiškindavo, kokias klaidas ji daranti, vis pabrėždama savo ir dukters ryšį bei… mokytojos negebėjimą tinkamai tvarkytis. Matyt, didžiąją laiko dalį namuose juodvi aptarinėdavo mokytojų darbą. „Ateikite į mano pamokas, pabūkite, pastebėkite“, – drąsiai pasiūlė mokytoja. Atėjo. Prisėdo gale. Stebi. O čia verda gyvenimas: su triukšmu sugužėję šeštokai kapstosi po kuprines ieškodami knygų ir sąsiuvinių, keli jų neranda, neįsidėjo, penki neatliko užduočių, trys pavėluoja į pamoką, vienas iš jų įsiveržia kruvina nosimi, reikia slaugytojos, du susipeša čia pat suole, nes nespėjo santykių išsiaiškinti per pertrauką, padėjėja pusbalsiu bendrauja su specialiųjų poreikių vaiku. Mokytoja viena. Klasė rimtį atgauna po penkių minučių. Dirba. Susidomi ir mama. Antroje pamokos pusėje ugdytinių dėmesys slopsta, žvilgčiojama į laikrodį, pasigirsta kuždesiai, juokas, spygčioja arčiau berniukų sėdinčios mergaitės. Pereinama prie namų darbų skyrimo. Pasigirsta murmesys, paskui garsus nepasitenkinimas: „tiek daug, kam reikia, aš nedarysiu, dar matematikos kiek uždavė, aš nerašysiu, neprisigalvokit, neskaitysiu“ ir t. t. Pamoka baigėsi. Mokytoja skuba į koridorių – reikia budėti per pertrauką. Priėjusi mama bando kalbėti, bet mokytojai nėra laiko, čia pešasi, ten kažkoks sandėris vyksta, kažkas pametė telefoną, o ir pertraukos triukšmas – ne pokalbiui. Paskui pamoka penktokams, aštuntokams, vėl pertraukos. Mama – revizorė neišlaiko ir po trijų pamokų tyliai pasišalina. Išvada: kam atrodo, kad mokykloje dirbti lengva, ateikite, padirbėkite. Mokytojų trūksta, ruduo greičiausiai vėl bus su pasidejavimais, mokytojų „viliotiniais“ ir kaltųjų paieškomis.
Verta žvilgtelti ir į kitus šių dienų mokyklinius atvejus. Kas mirga spaudoje ir naujienose? Ogi vienur mokinys smaugė mokytoją, kitur dvi pedagogės mosavo prieš mokinį plaktuku, direktorius iškeikė mokinį, buvo tyčiojamasi iš bendraklasio ir filmuojama… Ir čia tik garsiausiai skambantys pavyzdžiai. O kiek nutylėtų? Pasakysi ir ką? Juk žinom: devynios auklės – vaikas be galvos. Sulėks galybė tarnybų, ims lukštenti popierius, svarstyti, tirti. Ir, aišku, kokiu verdiktu viskas baigsis – kaltas mokytojas. Todėl ir vengiama ieškoti pagalbos. Žinoma, baiminga tyla nėra gerai, ji ugdo abejingumą ir formuoja jauno žmogaus požiūrį, jog viskas galima, jis nebaudžiamas. Tačiau ką galvoti, kai tie patys mokytojai pataikūniškai šypsodamiesi džiaugiasi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos primesta abejotina naujove, liaupsina ir giriasi, kaip jiems puikiai sekasi. Juk tai – balzamas kvailybei. Užuot stabdžius, tik dar labiau skatinama vešėti. Teorija ir praktika pedagogikoje kaip tos dvi mįslės sesutės – per kalnelį seniai nesueina.
Taigi chroniškų atvejų mokyklų gyvenime kiek tik norit. Kalbos, seminarai, skaidrės, lektoriai – visa tai gerai, betgi stinga esminių dalykų – nusiteikusių dirbti mokytojų, vadovėlių ir sveiko proto padiktuotų sprendimų. Lyg ir visiems suprantama, bet ruduo parodys, ar tikrai, ar tas kalnelis neiškils grėsmingu kalnu.
