Endriejaviškiai parduotuvės savininkai darbštumu įveikė konkurentus

Prieš 27 metus į prekybos verslą įsisukę Laima ir Simas Martinkai nukonkuravo keliolika Endriejavo miestelyje veikusių prekybos įmonėlių, čia pasistatė maisto prekių parduotuvę ir nieko savo gyvenime keisti nebenori. „Norint kaime išsilaikyti, reikia labai daug dirbti, turėti ryšį su pirkėjais ir tenkinti jų poreikius“, – kalbėjo L. Martinkienė.

Šie verslininkai visuomeniški, geranoriškai remia Endriejavo bendruomenės renginius.

Pirmiausia įsigijo šaldytuvus

Endriejavo centre esančioje Martinkų parduotuvėje pirkėjų netrūksta nei žiemą, nei vasarą, nors netoliese veikia ir kita, prekiaujanti maisto produktais. Verslininkai stengiasi, kad čia netrūktų pirkėjų pageidaujamų prekių.

„Verslumo gyslelę turi Simas“, – patikino verslininko žmona Laima Martinkienė. Ji buvo diplomuota buhalterė ir dirbo kolūkyje, vėliau bendrovėje, bet ir ji iširo. Pažįstamam pasiūlius atidaryti parduotuvę, Martinkai sutiko išnuomoti dalį savo buto daugiabutyje. Šeima tenkinosi dviem kambariais. „Parduotuvėje dirbome abu su žmona, – prisiminė Simas. – Prekiavome alkoholiu ir duona. Tas mūsų pažįstamas visai neišmanė apie prekybą – neužteko šių prekių, kad išsilaikytų parduotuvė. Supratome, kad žmonėms reikia ir kitų produktų. Nebuvo šaldytuvų, todėl nei dešros, nei žuvies, nei ledų neturėjome. Vasarą neprekiauti ledais, kai didelė dalis pajamų gaunama iš jų, – kažkoks nesusipratimas.“

Verslo pradžiamokslį Simas Martinkus, veterinarijos specialistas, įgijo Atgimimo metais, kai irstant kolūkiams dantis ėmė šiepti nedarbas. Jis traukiniu dardėjo į Maskvą parsivežti prekių. „Automobilio neturėjome – maršrutiniu autobusu važiuodavau į Kauną, sėdęs į traukinį per naktį pasiekdavau Maskvą. Nusipirkdavau prekių ir vakare – vėl į traukinį. Ryte būdavau Kaune, namo grįždavau su dviem sunkiais krepšiais rankose ir kuprine ant pečių, – prisiminimais dalijosi S. Martinkus. – Bet sunkiausia būdavo realizuoti prekes – vežiau į Klaipėdos kioskus, į Rietavą – kaišiojau visiems, nelegalu dar buvo tada.“

Įgiję prekybinės patirties Martinkai įkūrė UAB „Marsila“ ir atidarė savo parduotuvę, taip pat bute. „Tada Endriejave veikė 11 prekybos „taškų“: Gargždų vartotojų kooperatyvo parduotuvė, du kioskai miestelio centre, privačiuose namuose prie gatvės įsikūrusiuose „taškuose“ prekiavo kramtomąja guma ir cigaretėmis“, – šypsodamasis Simas prisiminė savo konkurentus.

Martinkai planavo, kaip išgyvens – iš karto už savo uždirbtus pinigus nusipirko du šaldytuvus ir pradėjo plėsti prekių asortimentą.

Įkurtuves mini prieš Kalėdas

Kaimo žmonių gyvenimo būdas keitėsi – tapo panašus į miestiečių: atsisakė ūkelių, kuriuose laikė gyvulių, paukščių. Taigi jiems reikėjo ir pieno, ir mėsos, ir kiaušinių. „Iš pradžių mes tik truputį parsiveždavome pieno – dėl asortimento įvairovės, o dabar įvairių rūšių turime, nes visi perka“, – kalbėjo L. Martinkienė.

Verslininkai neslėpė: sunkiausia buvo pradžia. „Abu su vyru dirbome be laisvadienių – samdyti neturėjome iš ko. Aš buvau ir buhalterė, ir pardavėja. Vyras veždavo prekes – naktį važiuodavo į duonos kombinatą parsivežti duonos“, – prisiminė verslininkė. „Bet ji buvo šilta, kvepianti – dabar gauname nebe tokią, – šyptelėjo S. Martinkus. – Reikėjo ir dešros parsivežti, ir alaus. Kartą prie alaus daryklos tris paras eilėje laukiau. Dėl dešrų irgi eilėje stovėjau. Iš Klaipėdos ledus vežiausi, bet automobilyje neturėjau šaldiklio – nuolatinė įtampa, kaip greičiau grįžti, kad jie neištirptų.“

Verslininkai prisiminė, kad ne kartą prekybos bazės teritorijoje vagys išplėšė automobilį ir pagrobė cigaretes – anot pašnekovų, veikė gauja, kuri, vos nuėjus į kitą sandėlį, apvogdavo.

Įsisukę į verslą Martinkai plušėjo neskaičiuodami valandų. Pastangos nenuėjo perniek: jiems pavyko nukonkuruoti miestelyje veikusias parduotuvėles – norėjo plėstis. Endriejavo centre nusipirkę apleistas buitinio aptarnavimo paviljono patalpas nugriovė ir pradėjo statyti pastatą, kad čia perkeltų savo parduotuvę.

„Reikėjo skubėti, nes netoliese endriejaviškių šeima jau buvo beveik pasiruošusi atidaryti naują parduotuvę. Mes gi tik pamatus pradėjome kasti, bet per pusantrų metų suspėjome pastatyti ir įrengti parduotuvę, kurią atidarėme prieš 21 metus, Kalėdų išvakarėse. Anksčiau nei mūsų konkurentai“, – šypsojosi S. Martinkus. Jis prisipažino, kad niekada nelindo į banką – investavo savo uždirbtus pinigus, o pritrūkęs skolinosi iš draugo.

Pristatė į namus

UAB „Marsila“ parduotuvėje dirba 7 samdomi darbuotojai. Prieš 18 metų vieni pirmųjų rajone verslininkai Martinkai įstojo į Lietuvos prekybos įmonių aljansą „Aibė“. „Kai pakabinome šią reklamą, žmonės pagalvojo, kad pardavėme parduotuvę, – šyptelėjo S. Martinkus. – Bet mums labai palengvėjo: fasuotas prekes pristato centralizuotai, pasiūlo palankesnes kainas.“

Laimai teko išmokti informacinio raštingumo pagrindų, nes duoną, mėsą ir kitas gamintojų prekes reikia užsakyti internetu. „Nelengva tiek metų prekybos verslui išsilaikyti kaime – reikia labai daug dirbti, – neslėpė L. Martinkienė. – Naktimis galvoju – ryte savo pardavėjoms sakau, ką geriau parduotuvėje reikėtų padaryti.“

Bet ne viską galima pakeisti, pavyzdžiui, parduotuvėje per ankšta. „Bet aš naujos nebepastatysiu“, – atitarė S. Martinkus, 16 metų gyvenantis su donoro inkstu. Bet sunki negalia nestabdo jo darbštumo ir atkaklumo – dirba kiek pajėgia.

Endriejaviškių konkurentai – didžiųjų prekybos centrų parduotuvės. „Važiuoja žmonės, nes didesnis prekių pasirinkimas, vilioja akcijos, bet grįžę sako, jog ten kai kas brangiau“, – pastebėjo L. Martinkienė. Yra nuolatinių pirkėjų, bet ir šie lankosi kitoje miestelio parduotuvėje. Verslininkai artimai bendrauja su jais, išklauso pageidavimus ir stengiasi patenkinti norus.

Iš pradžių koronavirusas sutrikdė, Martinkams buvo kilusi mintis neleisti pirkėjų į parduotuvę – prekiauti per duris. Tačiau karantino suvaržymai netgi buvo naudingi: kaimo žmonės nebevažiavo kitur, o pirko miestelio parduotuvėje. Jos savininkai tris mėnesius pirkėjų užsakytas prekes pristatydavo į namus. Kartais to paprašo ir dabar.

Rūpi gimtinės ateitis

Martinkai džiaugiasi tuo, ką pavyko pasiekti: trečią dešimtmetį veikia jų parduotuvė, užaugino dukrą ir du sūnus. Jaunėlis Simas, studentas, gyvena kartu su tėvais ir ruošiasi perimti jų verslą.

Verslininkai aplankė ne vieną pasaulio valstybę. „Prieš 5 metus buvome išvykę į turistinę kelionę po Kiniją – kitokią šalį pamatėme. Dažnai poilsiavome Turkijoje, keliavome po Šri Lanką, Tailandą, Egiptą. Labai norėjome pamatyti Ameriką, bet dėl koronos negalėjome išvykti“, – atskleidė S. Martinkus.

Praėjusį rudenį šeima įsikūrė naujame name, kurį pasistatė netoli Laimos gimtosios vietos Endriejave. Savo gimtinėje pasilikusi L. Martinkienė – aktyvi Endriejavo bendruomenės narė. Jai svarbu, kad miestelis gražėtų, pastatytų kultūros namus, neuždarytų mokyklos. „Keičiasi mūsų Endriejavas – įsikuria jaunos šeimos – joms visko reikia“, – dėstė verslininkė. Verslininkai Martinkai niekada neatsisako paremti bendruomenės renginių. „Ačiū endriejaviškiams, kad mus palaiko – mes be jų neišsilaikytume“, – kalbėjo verslininkė.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.