Etninės kultūros ženklai: pagarba kapinaitėms, biblinei istorijai, Margių kaimo unikalumui

Dovilų etninės kultūros centre surengtame pristatyme dalyvavo Dovilų seniūnė N. Ilginienė, Savivaldybės vicemeras V. Butkus, Tarybos narė, Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė dr. L. Piaulokaitė-Motuzienė, Gargždų krašto muziejaus direktorė S. Bučnytė, Tarybos narė M. Vasylienė, Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė I. Sliužinskaitė, „Bangos“ jaunųjų korespondentų klubo narė D. Domeikytė. Jie pasidžiaugė etnokultūros iniciatyvomis, kurias pristatė direktorius dr. J. Tilvikas, etnologas H. Lotužis, kartografė E. Vasiliauskienė, mėgėjų meno kolektyvo vadovė L. Rojutė-Maselskienė.

Mažosios Lietuvos kapinaičių elektroninis žemėlapis ir Betliejaus istorijos edukacija, Kisinių kapinaičių puoselėjimas, gatvinis Margių kaimas, Vanagų kapinių šventė – tokią unikalią sekmadienio dienos programą pristatė Dovilų etnokultūros centras. Įtaigiais pasakojimais, realiais darbais ir vaizdais pateikti Kultūros centro veiklos rezultatai vykdant Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros paveldo puoselėjimo ir kultūros paslaugų plėtros programos priemonę „Etninės kultūros plėtros programa“.


Kapinaitės – elektroniniame žemėlapyje
Dovilų etninės kultūros centro praėjusį sekmadienį neįprastai, o interaktyviai surengtame pristatyme ryžosi ne tik dalyvauti, bet kartu ir diskutuoti, ir dalintis savo įžvalgomis apie Klaipėdos rajono savivaldybės kultūros strategijos įgyvendinimo iššūkius vicemeras Vytautas Butkus, Tarybos narė, Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė dr. Loreta Piaulokaitė-Motuzienė, Tarybos narė Monika Vasylienė, Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Indrė Sliužinskaitė, Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė, Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė.
Dovilų etninės kultūros centro direktorius dr. Jonas Tilvikas akcentavo, kad pagal minėtą Kultūros strategiją viena iš priemonių yra senųjų kapinaičių tvarkymas ir pristatymas. „Šią priemonę mes įgyvendiname jau antrus metus, planuojame pabaigti kitąmet. Mes buvome įsipareigoję sukurti Mažosios Lietuvos kapinaičių elektroninį žemėlapį Klaipėdos rajone. Pradėjome nuo Dovilų seniūnijos kapinaičių, kurių yra 30, registracijos, žemėlapyje pateikiami informacijos šaltiniai ir atitinkamos nuorodos, tad nebereikia atskirai ieškoti, be to, kiekvienas žemėlapis turi elektroninį registracijos numerį ir… kodą. Parengsime ir stendinius žemėlapius. Šiemet bus padaryta ir Agluonėnų seniūnijai – kitąmet Kretingalės, Priekulės. Iš viso mūsų rajono Mažosios Lietuvos dalyje yra apie 100 kapinaičių“, – pasakojo dr. J. Tilvikas ir pridūrė, kad sudarant elektroninį žemėlapį talkina kartografė Erika Vasiliauskienė, neišsenkančiomis žiniomis dalijasi etnologas Helmutas Lotužis. Pagal Etninės kultūros plėtros programą elektroninio žemėlapio sudarymui skiriama 1 000 eurų metams. Pasak dr. J. Tilviko, tai yra pakankama suma, tačiau iškyla problema, kaip kuo plačiau išviešinti, be to, kol kas naudojamasi vieša nemokama GIS versija, o jeigu įmonė sugalvotų nebeleisti tuo naudotis, tai visas atliktas darbas eitų šuniui ant uodegos. Taigi, Savivaldybėje būtina spręsti papildomų lėšų poreikį šiems reikalams. Taip pat iškyla klausimas, o ką gi daryti su žemaitiškosios rajono dalies kapinaitėmis: jeigu taip pat kurti elektroninį žemėlapį, iškyla ir laiko, ir žmogiškųjų resursų naujos sąnaudos.


Šėpa apkeliaus kaimynus
Dovilų etnokultūros centre etninės programos vykdymo rezultatų pristatyme sekmadienį dar pademonstruota ruošiama prasminga edukacija, kuri susijusi su žemaičių tradicija. Mėgėjų meno (lėlių teatro) kolektyvo vadovė Laura Rojutė-Maselskienė priminė liaudies išmintį, esą roges žiemai reikia ruošti vasarą ir nustebino pristatydama Betliejaus istorijos lėlių teatro edukaciją.
„Trijų aukštų šėpą vaidinimams su lėlėmis 2006 m. pagamino mūsų direktorius J. Tilvikas, pernai ji atnaujinta, padaroma, kad ją galima būtų transportuoti, mat vaidinimai keliauja ir pas kaimynus“, – paaiškino edukacijos vadovė L. Rojutė-Maselskienė. Žemaitijoje buvo tradicija Betliejaus istoriją rodyti šeimose ar svečiuose per visą tarpukalėdį, nuo šv. Kalėdų iki Trijų Karalių šventės.
Pasak L. Rojutės-Maselskienės, anksčiau buvo įprasta, kad vaidinimo pagal biblinį siužetą lėlės buvo porcelianinės, dabar, žinoma, tokių nėra. Ruošiantis edukacijai daug pastangų dėta kartu su keramikos meistrais išlieti lėlių galvas, o medienos pagaliukų kūnelius reikės aprengti siuvant rūbus.
„Šiuo metu tariamės su rajono bendruomenėmis, kurios norėtų kalėdinių eglučių įžiebimo šventėje pamatyti mūsų lėlių teatro Betliejaus istorijos vaidinimą“, – pasakojo L. Rojutė-Maselskienė.


Tyrimai: kuo esame išskirtiniai
Klaipėdos rajono savivaldybės kultūros strategijoje buvo numatyta ir kraštovaizdžio tyrinėjimo kryptis. Tai labai svarbu, nes būtent tokie tyrimai atsakytų į klausimą, o kuo mes išskirtiniai, kas būdinga tik šiam kraštui. Pasak dr. J. Tilviko, šiam projektui buvo skirta 2 500 eurų, kurie pirmiausia panaudoti tyrimų metodikai sukurti. „Ateityje galėtume parengti elektroninį žemėlapį ir su kaimais, ir senomis sodybomis“, – samprotavo Etninės kultūros centro direktorius dr. J. Tilvikas, pasiūlęs sekmadienio programos dalyviams savo akimis pamatyti tokių tyrinėjimų atradimą – gatvinio Margių kaimo likučius. Įdomu tai, kad šio anksčiau buvusio turtingo ir nemažo kaimo mūro pastatams būdingos ne tik raudonos plytos, bet mūro raštai pinami ir su baltomis silikatinėmis plytomis. Manoma, kad tai susiję su tuo, kad XX a. pradžioje Klaipėdos krašte atsirado jų gamyklų, tad statyti iš baltų tapo ir pigiau. Pasak kartografės E. Vasiliauskienės, šio kaimo, kuriame gyveno apie keli šimtai žmonių, o dabar apie dvidešimt, išskirtinumas yra tai, kad išlikusios gatvinio kaimo liekanos.
Margių kaime išlikę sodybų pastatai liudija, kad Klaipėdos krašte paprastai medinės sienos būdavo paliekamos nedažytos, o spalvomis išryškinami atskiri pastato elementai: langai, durys, langinės, prieangiai ir jų dalys. Sienų mūras daromas iš medžiagų, kurios paliekamos natūralios išvaizdos: rudasis, pilkasis skelto granito akmuo, medis, raudonos plytos, o Margių ir kai kurių kitų Klaipėdos krašto kaimų architektūros išskirtinumas, kad buvo naudojamos ir baltos.
Po etnokultūros programos veiklos rezultatų pristatymo Dovilų etnokultūros centre visi dalyvavusieji pakviesti į Kisinių kapinaites, Margių kaimą bei Vanagų kapinių šventę, apie kurią rašome šios dienos laikraščio straipsnyje „Memento mori. Bylojimai sieloms Vanagų kapinių šventėje“.


Sunaikino sovietinė okupacija
Užgriuvusi sovietinė okupacija sunaikino daugumą Mažosios Lietuvos kaimų, pakeitė išlikusius. Po 1944 m. buvo grobiamas sodybų turtas, trobesiai nuardomi net malkoms, pamažu nesaugant nyko etnokultūros žymės. Įtvirtinant sovietinę ūkio sistemą ir gyvenseną, senieji kaimai naikinti kaip netinkami ir vadinamosios melioracijos priemonėmis. Šios bėdos neaplenkė ir Margių kaimo, tad buvusio didelio kaimo gyventojų sumažėjo drastiškai.
1944 m. Margiuose buvo pafrontės zona, įkurtas sovietinės armijos karinis aerodromas, iš čia amerikietiškais lėktuvais sovietiniai lakūnai kildavo bombarduoti Klaipėdos ir Karaliaučiaus. Vienoje sodyboje, kuri iki šiol išlikusi ir dabar parduodama, buvo įsteigta sovietinių karių ligoninė. „Daug jų čia mirė, palaidoti už sodybos, paskui dar ir kitoje vietoje, nes nebetilpo. Ūkinininkas žemės ten nearė, apsodino pušaitėmis. Netoli namo yra išlikę postamento griuvėsiai, mat žuvusiesiems sovietinė valdžia ten buvo pastačiusi paminklą“, – pasakojo etnologas H. Lotužis bei dr. J. Tilvikas.
Emigravę buvę tikrieji sodybų savininkai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradėjo atvažiuosi į gimtąjį kraštą tikėdamiesi rasti buvusio laimingo gyvenimo pėdsakus. Vienas lietuvininkas buvo atvažiavęs ir į Margius, vaikystės namuose jis aprodė visas jam iki šiol pažįstamas, atmintyje išlikusias namo kerteles.

Margių kaimo pastatuose – raudomų ir baltų plytų ornamentai.

Gatvinis kaimas – kaimyniškas
Margių kaimo bendruomenės žmonės praėjusį sekmadienį nuoširdžiai ir draugiškai pasitiko edukacinės programos delegaciją: pirmiausia Savivaldybės atstovams pasiguodė dėl blogo kelio ir pasiteiravo dėl jo sutvarkymo perspektyvos. O paskui nuodugniai aprodė, kaip susitvarkė ar tvarkosi savo sodybas, kurios liudija Klaipėdos krašto architektūros ir kraštovaizdžio išskirtinumą. Kai kurios Margių sodybos dar mena net XVIII a., bet, aišku, jos jau perstatytos, likę tik kažkokie fragmentai. Vienos sodybos savininkas pasakojo, kad nusipirko namą, statytą 1941 m. Ir dabar jau po beveik septynių dešimtmečių buvo akivaizdu, kad naujakurys dėl užklupusio karo kai kurių įrengimo darbų nebuvo baigęs.
Diana ir Gintaras Stankaičiai iš Klaipėdos, pardavę trijų kambarių butą, į Margius atsikėlė prieš dvidešimt metų. „Buvo žiema, krosnys rūko, langai tik vieneri – šąlome, o vaikai tuo metu dar buvo tik paaugliai“, – sunkią pradžią prisiminė Gintaras. Sodyba buvo ar jau trečiąkart perparduota, tad kaimynai manė, kad ir Stankaičiai ilgai neužsibūsią. Bet kai Margių kaimo žmonės pamatė, kaip Diana ir Gintaras atsakingai rekonstruoja sodybos pastatus, atlyžo ir labai susidraugavo. „Esu statybos darbų vykdytojas, tad pats viską darau savo rankomis, išmanau ir Klaipėdos krašto pastatų rekonstrukcijos aspektus – dirbau rekonstruojant Klaipėdos universitetą. Štai, žiūrėkit, mūsų namo langinės nudažytos žaliai – būtent ši spalva buvo būdinga Mažosios Lietuvos kraštovaizdžiui. Iškasėme tvenkinį, įleidome žuvų, auginame etnografinius augalus, gėles, saugome pievų natūralumą“, – pasakojo Gintaras.
Stankaičių šeima svetingai priėmė sekmadienio delegaciją, keliaujančią Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakais. Tokia iniciatyva džiaugėsi ir kiti Margių kaimo gyventojai, aktyviai įsitraukė į pokalbį.
Unikalaus gatvinio Margių kaimo gyventojai puoselėja svajonę apie galimybę čia surengti etnografinį festivalį. „Pamažu jaukinamės šią mintį. Festivalis čia turėtų būti labai prasmingas, gilus, kitoks“, – mintijo Dovilų etnokultūros centro direktorius dr. J. Tilvikas.


Etnologas H. Lotužis ir jo šeima dešimtmečius neatlygintai prižiūrėjo Kisinių kapinaites, taip jas išgelbėdami nuo užmaršties. Dabar šios kapinaitės yra riboto laidojimo. Ir nežinia, kaip reikės įveikti „uolių“ paveldosaugininkų griežtą priežiūrą: gali būti, kad čia neturės teisės pasilaidoti net pats Helmutas, nors čia ilsisi jo brangūs artimieji, nors net žemės šalia jų yra laisvos. „Nesuprantu, kaip taip gali būti? Kad tie, kurie išsaugojo šias kapinaites, turi nueiti kryžiaus kelius norėdami čia pasilaidoti. Faktiškai tokių žmonių bėra likę 7. Tad ką iš tiesų saugo paveldosaugininkai?“ – skausmingomis mintimis Kisinių kapinaitėse su sekmadienio išvykos dalyviais dalijosi etnologas H. Lotužis.



Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių