Gargždiškė savo kūrinį skyrė Popiežiaus vizitui

Kūrybinis procesas, prasidėjęs vos sužinojus apie Popiežiaus Pranciškaus vizitą, truko penkis mėnesius. „Kad kursiu Betliejaus prakartėlę, žinojau gal prieš metus, tik ilgai svarsčiau, kokia ji turėtų būti. Viena to darbo nebūčiau padariusi, man padėjo gerieji Gėlių gatvės kaimynai“, – baigtu kūriniu ir gražia kaimynyste džiaugėsi gargždiškė A. Varkalienė.

„Tai reikia pamatyti, apie tai parašyti, – Obuolių šventėje intrigavo Gėlių gatvės gyventoja Virginija Mockienė, „Bangos“ žurnalistams pasakodama apie savo kaimynės Aldonos Varkalienės darbą, skirtą Popiežiaus Pranciškaus atvykimui į Lietuvą. Penkis mėnesius kurta Betliejaus prakartėlė buvo sumanyta seniau, tačiau įgyvendinti sumanymą žinoma gargždiškė ėmėsi vos sužinojusi apie Popiežiaus vizitą.

Dviem Ganytojams – skirtingi kūriniai

„Prieš Popiežiui Jonui Pauliui II 1993 metais atvykstant į Lietuvą, padariau net septynis paveikslus, skirtus tai progai. Šešis padovanojau artimiems žmonėms, o vieną pasilikau“, – rodydama jį, kabantį lovos galvūgalyje, pradėjo pasakojimą A. Varkalienė. Kai bažnyčioje buvo išdalinti kalendoriai, kuriuose pavaizduotos lietuviškos prakartėlės, moteris prisipažino metus galvojusi, kokia būsianti jos sukurta. „Per Kūčias esu buvusi Amerikoje, Floridoje. Tada ten šilta, žmonių drabužiai vasariški, aplink žalia. Tuo metu Lietuvoje atvirkščiai. Kokią prakartėlę kurti, svarsčiau jau turėdama šventųjų ir kitas statulėles, kurias man nupirko Amerikoje“, – apie kūrybinius ieškojimus pasakojo A. Varkalienė. Dievulių ji prisipažino nedaranti, tik namus jiems statanti.

Naujausias jos kūrinys, kuris papildo kitus sakralinės tematikos kūrinius, atliktas ta pačia technika ir iš panašių medžiagų. Kol kelių spalvų ir dydžių akmenukai virto kalnais, kol užgiedojo angelų choras, kol prakartėlė įgavo dabartinį pavidalą, įsižiebė kelrodė žvaigždė, praėjo penki mėnesiai kruopštaus darbo pincetu dėliojant akmenukus, juos klijuojant, komponuojat įvairias detales. „Kambaryje, kuriame kūriau, buvo visko: cemento, klijų, žirklių, kibirų su akmenukais… Kasdien žvelgdama į Trakų Dievo Motinos atvaizdą prašiau, kad padėtų pasiekti užsibrėžtą tikslą. Ir ji padėjo. Darbą baigiau iki atvykstant į Lietuvą Popiežiui“, – džiaugiasi A. Varkalienė.

Dievo avelė

Žmogus ir visata arba žmogus ir Dievas. Taip savo kūrinį trumpai apibūdina kūrėja. „Žmogus visatoje – mažas taškelis, o kalnai dideli. Dievas davė kūdikėlį ir žmones, ir 10 įsakymų. Tereikia jų laikytis, ir kiekvienas gerai gyvens, – įsitikinusi sukauptą išmintį spinduliuojanti A. Varkalienė, labiausiai vertinanti ne materialius, o dvasinius dalykus. – Į dangų nieko iš lentynos nepasiimsi.“

Žvelgdama į basakojo piemenėlio, nešančio į Betliejų dovanų avinėlį, skulptūrėlę, moteris nusikėlė į vaikystę, kai trylikametė su tėvais buvo ištremta į Sibirą. „Piemuo – ganytojas, o aš esu buvusi avelė. Sibire bažnyčių nebuvo, bet meldėmės. Po 10 metų grįžusi į Lietuvą nesiryžau eiti į bažnyčią išpažinties. Vis dėlto nuėjau, o kunigas pasakė, kad esu avelė, nes grįžau į bažnyčią. Jei 10 Dievo įsakymų laikais, viskas gerai, be to, Dievas leidžia atsipirkti malda“, – dar kartą tikėjimo svarbą patvirtino A. Varkalienė.

Kūrybinga gargždiškė prisipažino gavusi pastabą, kodėl spindintys Juozapo ir Marijos drabužiai. „Šventajame Rašte skaičiau, kad jie nebuvo ubagai“,  – kritiką atrėmusi moteris. Kiekvieną savo kūrybinį sprendimą, kodėl reikalinga viena ar kita detalė, ji paaiškina filosofiškai. Tiesa, kai A. Varkalienė nusprendė, kad darbas baigtas, kaimynė V. Mockienė (ta pati, kuri ir papasakojo redakcijai apie kūrinį) su vyru iš kelionės Vatikane atvežė dovanėlę iš popiežiaus – skulptūrėlę „Šeima“. Ji buvo įkomponuota kaip ir dovanų iš žento gautas kryželis.

Dalijasi su kaimynais

Lietuvybei savo darbus nuo jaunumės skyrusi Aldona kalnų, supančių prakartėlę, fone „paslėpė“ Lietuvos vėliavą ir vytį. Surasti juos ne taip paprasta. Į visumą reikia žvelgti ne skubančio prašalaičio, o kūrėjo akimis.

„Viena šio darbo nebūčiau padariusi. Visą tą laiką, kol kūriau, mano kaimynė Danutė Babiliauskienė ir valgyt atnešdavo, ir indus, ir kambarį, kuriame dirbau, išplaudavo. Valerija Kvedarienė vedžioja pas daktarus, o kai pritrūkdavau klijų ar akmenukų, nupirkdavo. Jos ir darbą pakritikuodavo, ir pabardavo, kad ilsėčiaus, nes vasarą buvo labai karšta“, – rūpestingoms kaimynėms gerų žodžių nešykštėjo A. Varkalienė.

Visada jai padeda ir Staselė Drevinskienė, o jos vyrui Kęstučiui teko ypač sunkus darbas  – iš vieno kambario į kitą perkelti kaimynės A. Varkalienės kūrinį. „Labai geri Gėlių gatvės žmonės“, – gražia kaimynyste džiaugiasi šios gatvės senbuvė. Būtent Gėlių gatvės žmonės ir buvo pirmieji pamatę naująjį jos kūrinį. Liepos 6-ąją, kai visi kartu sugiedojo Lietuvos himną, A. Varkalienė svetingai atvėrė savo namų duris ir širdį: visiems parodė Popiežiaus Pranciškaus vizitui Lietuvoje skirtą prakartėlę ir apie ją papasakojo.

• A. Varkalienės kambaryje daug jos sukurtų paveikslų iš šiaudelių. Jų autorė sako: „Tai visa mano biografija. Virš durų vienas iš brangiausių darbų  – mano gyvenimo suvestinė. Geležinkelis, jaunystės gėlės pakalnutės, gyvenimo ratelis, svajonių langas, medis, verpstė – darbas su muzikos raktu. Paveiksle simboliais išrašiau viską, ką dirbau.“

• Muzikos mokytoja sovietmečiu darželyje dirbusi A. Varkalienė iki šiol graudinasi prisiminusi vieną ypatingą savo mokinių dovaną. „Mokiau vaikus dainuoti privalomas anuomet pagal programą dainas, tačiau mokiau ir lietuvių liaudies. Viena iš jų buvo „Atidarysiu dainų skrynelę“, kurią vaikai dainavo „Dainų dainelės“ konkurse ir tapo laureatais. Kai švenčiau 50-metį, buvę mano darželinukai paruošė staigmeną. Į jubiliejų susirinko draugai, giminės, o tada pro duris įėjo buvę mano vaikai, tada jau abiturientai, ir keturiais balsais padainavo „Atidarysiu dainų skrynelę“. Tai dovana, kurios į lentyną nepadėsi, – jaudindamasi sakė A. Varkalienė. – Kiek galėjau, stengiausi dėl lietuvybės. 1991 metais gavau apdovanojimą už lietuvybės muzikoje puoselėjimą. Tai brangiausias „popierius“, kurį esu gavusi.“

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.