Gargždiškės diplomatės vertybė – žmonės
„Diplomatui būtina suvokti žmogiškojo ryšio vertę“, – teigia Kristina Liutikaitė
Gargždiškę Kristiną Liutikaitę gyvenimo vėjai netikėtai nupūtė į Niujorką, ten ji – diplomatė Lietuvos Respublikos nuolatinėje misijoje Jungtinėse Tautose, kuruojanti žmogaus teisių, rinkimų į tarptautines organizacijas ir komunikacijos klausimus. Ji atskleidė, kad visada mėgo kalbas ir istoriją, rinkosi tarp politologijos ir teisės studijų, tačiau nesitikėjo, kad pasuks diplomatijos keliu. Kristina – prieš dešimt metų buvusi „Vaivorykštės“ gimnazijos dvyliktokė, premijos už pasiekimus laureatė. „Banga“ domėjosi, kaip atrodo diplomatės darbas ir gyvenimas viename iš didžiausių pasaulio miestų.
Nuo politikos nepabėgo
– Kaip kilo mintis rinktis teisės studijas?
– Rinkdamasi studijas daugmaž žinojau kryptis, kurios man sekėsi: kalbos, istorija. Bet nežinojau, ką konkrečiai veiksiu. Nors mama priminė, kad kai man buvo dvylika metų, sakiau, jog būsiu diplomatė (šypsosi – aut. past.). Aukštesnėse klasėse dalyvavau žmogaus teisių konkursuose. Buvau įstojusi į tarptautinių santykių ir politologijos studijas užsienyje, bet mama sakė, pabandyk ir Lietuvoje stoti. Į savo paraišką iš smalsumo pridėjau visko – ir prancūzų kalbą, ir menotyrą, ir teisę. Paskutinę paraiškos teikimo dieną atsikėliau ir supratau, kad man labiausiai tiktų teisė, nors tada apie ją mažai žinojau. Iš antro aukšto numečiau monetą ir lipdama laiptais vis kartojau: „Tik ne politologija“, o iškrito būtent ji. Bet tada pagalvojau, kad moneta negali man nurodyti, ką rinktis. Įstojau į Vilniaus universitetą, vientisinę penkerių metų teisės magistro programą. Studijos man labai patiko ir gerai sekėsi, tačiau nuo politologijos nepabėgau. Trečiame kurse atlikau praktiką Lietuvos atstovybėje prie Europos Tarybos Strasbūre. Tada supratau, kad man reikia tarptautinio elemento. Pasirinkau tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės specializaciją. Turėjau galimybę studijų metu dirbti fantastiškoje moterų komandoje advokatų kontoroje Vilniuje, tačiau jaučiau tarptautinio elemento trūkumą, tad nusprendžiau pabandyti patekti į Užsienio reikalų ministeriją, tai man pasisekė.
– Kaip atrodė pirmi žingsniai Užsienio reikalų ministerijoje?
– URM yra keletas būdų būti diplomatu: išsilaikyti egzaminą ir tapti karjeros diplomatu arba tapti „pakaitiniu“ diplomatu (jie yra tokie pat diplomatai, tik dirba terminuotą laikotarpį). Į tokią poziciją ir aplikavau. Po pusantrų metų vyko valstybinis egzaminas, kurį išlaikiusi tapau nuolatine karjeros diplomate. Tai reiškia, kad Lietuva gali mane siųsti atstovauti Lietuvai į užsienio ambasadas, konsulatus ir atstovybes. Ir kartas nuo karto URM skelbia atsilaisvinusias pozicijas užsienio ambasadose, konsulatuose ir atstovybėse – gali aplikuoti, atestacinė komisija nusprendžia, kuris diplomatas kur vyksta, ir ateinančiais metais išvažiuoji dirbti į užsienį. 2020 metų rugsėjį išvykau į Niujorką. Dažniausiai taikoma praktika – 3 metai užsienyje, 3 metai sostinėje, bet būna išimčių. Pagrindinė mūsų atsakomybė yra atstovauti Lietuvai užsienyje, bet kad nenutoltume nuo Lietuvos, reikia padirbėti ir sostinėje. Be to, reikia, kad kažkas užsienio politiką formuotų šalyje.
– Kokia diplomato karjeros viršūnė?
– Yra diplomatiniai rangai: atašė, trečiasis, antrasis, pirmasis sekretorius, patarėjas, ministras patarėjas, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras ir Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius. Tad karjeros diplomatas nuo žemiausio laiptelio kyla ir siekia aukštesnės pozicijos. Daugelio diplomatų svajonė – tapti ambasadoriumi.
Sužavėjo žmonių įvairovė
– Kokia yra tavo darbo specifika?
– Mano kiekviena diena neatrodo taip pat, kaip diena prieš tai. Yra darbo kompiuteriu, bet yra ir labai daug bendravimo su užsienio kolegomis. Darbas Jungtinėse Tautose – su viso pasaulio valstybėmis.
– Kas labiausiai žavi darbe?
– Gebėjimas bendrauti užsienio kalbomis ir žmonių įvairovė. Tai didžiulė vertybė, nes supranti, kokie esam panašūs, bet ir kokie skirtingi. Tai suteikia galimybę turėti draugų iš valstybių, apie kurias net nebūčiau pagalvojusi.
– Kokių savybių reikia tokiam darbui?
– Reikia meilės žmonėms, nes ta įvairovė reiškia, kad turėsime kažkokių skirtumų. Kiekvienas žmogus, nepaisant mūsų skirtumų, vertingas tiek pat, kiek ir tu. Diplomatui būtina suvokti žmogiškojo ryšio vertę. Žinodami tai galime sukurti daug gražių dalykų. Taip pat reikia tolerancijos, noro mokytis, būti smalsiam.
– Kokios yra diplomato darbo valandos?
– Jos nėra tradicinės (juokiasi – aut. past.). Valandos yra ilgos, nes derybos, diskusijos kartais užtrunka iki nakties. Darbo visada būdavo daug, bet prasidėjus karui Ukrainoje darbo apimtys dar labiau išaugo, kadangi Jungtinėse Tautose sprendžiama daug su Rusijos sukeltu karu Ukrainoje klausimų.
Karo epicentre – žmogaus teisių klausimai
– Kaip keitėsi darbas prasidėjus karui?
– Pakankamai iš arti matome, jog karas turi labai didžiulių pasekmių žmogaus teisėms ir visam pasauliui. Žmonės nuo karo bėga, o tai sukelia migrantų antplūdžius kitose valstybėse. Matome, kaip karas turi pasekmių pasauliniam maisto saugumui. Nuo karo dažniausiai bėga moterys ir vaikai, kurie dažniausiai būna labai pažeidžiami (pvz. kyla prekybos žmonėmis rizika). Lietuva ukrainiečius priėmė šiltai, tačiau labai dažnu atveju migrantų kitose valstybėse niekas nelaukia, nes tai reiškia didesnę apkrovą socialinei, sveikatos apsaugai, švietimui. Ir tai tik viena iš karo pasekmių, tik kalbant apie pabėgėlius. Lietuva aktyviai dalyvauja Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, kurioje labai dažnai keliamas Rusijos sukelto karo klausimas. Tai itin sunkus procesas, nes ir Rusija – viena iš nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių. Norėtųsi, kad kitas žingsnis būtų taikos sudarymas, tačiau tai gali būti ilgas karas.
– Kaip atrodė diena po karo pradžios?
– Streso ir bejėgiškumo buvo nemažai, nes supranti, kad esi toli nuo šeimos. Atsimenu, kai pirmiausia išgirdome apie karinius Rusijos veiksmus Ukrainoje, Niujorke buvo vėlus vakaras. Bet Misijoje, vadovaujami ambasadoriaus, greitai susitelkėme į komandą.
– Ar būna situacijų, kai darbe atstovaujama pozicija prieštarauja asmeninėms vertybėms?
– Radikalių priešpriešų nėra buvę. Lietuva yra demokratinė, žmogaus teises gerbianti valstybė, bet kartais pagalvoju, kad kai kuriais klausimais galėtume būti drąsesni ir labiau progresyvūs.
– Ar pasvajoji, kokioje kitoje šalyje norėtum dirbti?
– Labai sunkus klausimas, nes šiek tiek yra sėkmės elemento, kur pateksi. Tačiau gali pateikti ir pageidavimus, kur norėtum dirbti. Po Niujorko visai norėčiau Europos valstybėje dirbti, arčiau šeimos, kad nereikėtų keliauti 15 valandų. Gal į Ženevą arba į Prancūziją. Bet niekada negali žinoti, kur gyvenimas nublokš.
Niujorke kartais pasijauti it filme
– Kaip apibūdintum savo asmenybę?
– Čia situacija, kai reikėtų klausti kito žmogaus, kokia yra Kristina, nes nežinau, ar mėgstu save apibūdinti. Nepaisant to, kad reikia savirefleksijos, geriausiai apie mus kalba artimieji. Ką galiu pasakyti, tai kad esu erzinančiai didelė optimistė. Esu žmonių žmogus, natūralu, kad kartais pavargstu, tačiau man įdomios žmonių istorijos, gyvenimai, potyriai.
– Kaip atrodo tavo gyvenimas Niujorke? Ar jis toks, kaip vaizduojama filmuose?
– Filmą galima pastatyti ir apie gyvenimą Gargžduose. Esminiai elementai dažniausiai žmonės, ne gyvenamoji vieta. Bet gyvenant Niujorke yra momentų, kai jautiesi kaip filme: eini dažnai filmuotomis gatvėmis. Yra labai daug judėjimo, miestas milžiniškas, labai garsus, dūzgiantis. Ir tai suvoki labai greitai, supranti, koks esi mažas. Kartais tai išlaisvinantis dalykas, nes niekas nematys, kaip tavo bato kulniukas įstrigo grotelėse ar kad susiplėšei kelnes. Žmonės neskiria tau tiek dėmesio, kiek tu galvoji, ir tas labai išlaisvina. Bet tuo pačiu jautiesi ir labai didelis, nes esi Niujorke – tokioje vietoje, kur niekada negalvojai atsidurti. Einu ir galvoju – matyt, dariau kažką visai neblogai, kad atsidūriau čia. Aišku, dėl to emocijų mišinio dažnai jaučiuosi pavargusi.
Tačiau turiu labai gerą kaimyną, kuris manimi labai rūpinasi, jis kaip iš tikro niujorkietiško filmo – džiazo fanas ir kuo tikriausias niujorkietis, nekeliantis kojos iš Manhatano, jam dabar 92-eji. Mes kartu su juo išgeriam alaus, vakarieniaujam, nueinam į koncertą.
– Ko išmokė gyvenimas užsieny?
– Tolerancijos kitam. Niujorke supratau, kad visi telpam visur, nesvarbu, koks būtų prikimštas metro – vis tiek tilpsi. Padėjo suprasti laisvės svarbą. Negalime būti visi vienodi, todėl įvairovė yra vertybė.
Taip pat išmokė atvirumo, kantrybės, nes būna dienų, kai greitai neišeina. Niujorkas gali būti ir labai dvokiantis, erzinantis – daug žmonių, turistai stabdo eismą, tu kažkur vėluoji. Yra pokštas, kada galima laikyti save tikru niujorkiečiu: a) kai tave apšaukia gatvėje, b) kai tu kažką apšauki gatvėje ir c) kai bent kartą garsiai verkei eidamas gatve ar važiuodamas metro. O grįžusi į Lietuvą suprantu, kad gyvenimo kokybė gali būti kitaip matuojama – Gargžduose maloniai tylu.
– Ką veiki laisvalaikiu? Ar pavyksta visiškai atsiriboti nuo darbo?
– Kai turiu laisvo laiko, bandau pakeliauti, apsilankau koncertuose, kurių Niujorke be galo daug. Vėl pradėjau lankyti pramoginius šokius, atradau bėgiojimą, nes tam nereikia jokio pasiruošimo, užtenka turėti sportbačius. Turiu namie pianiną, kartais juo pagroju, gal ne taip gerai, kaip norėčiau.
Manau, kad sunku 100 procentų atsiriboti, nes darbas užima didelę gyvenimo dalį. Natūralu, kad seku naujienas, tačiau bent per atostogas svarbu sumažinti informacijos srautą.
Kalbėjosi Gabrielė ČIUNKAITĖ
Asmeninio albumo nuotr.
