Gargždiškiai tęsia Mykolo Vaitkaus paieškas
Jei kas paklaustų, kokie iš Gargždų kilę žmonės miestą garsina savo nuveiktais darbais, be abejonės, vienas iš jų būtų kunigas, rašytojas, visuomenininkas Mykolas Vaitkus, kuriam suteiktas Gargždų garbės piliečio vardas. Šie metai ypatingi: minime M. Vaitkaus 140-ąsias gimimo ir 50-ąsias mirties metines ir garbų gargždiškį atrandame iš naujo.
Įprasminti atminimą
Gargždų krašto muziejus jau surengė ne vieną renginį, skirtą M. Vaitkaus gyvenimui ir kūrybai, o liepą vėl kviečia į neseniai eksponuotą kilnojamąją parodą. Verta užsukti ir į Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešąją biblioteką, kurioje – net 25 M. Vaitkaus parašytos knygos. Jos gali tapti atradimu tiek romantinės poezijos, dramų, tiek memuarų mėgėjams. Tada nesunku bus atsakyti, kodėl vertingas mums M. Vaitkaus palikimas, ir galbūt užplūs pasididžiavimas, kad mus irgi augina ta pati Minijos žemė.
Kur tiksliai 1883 m. Gargžduose gimė M. Vaitkus, kol kas neliudija joks ženklas. Žinoma, kad jo atsiminimuose poetiškais žodžiais nutapyta gimtoji samanota lūšnelė stovėjo dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje. Tikslią jos vietą, tikėtina, dar šiemet pavyks išsiaiškinti muziejininkams, pasiryžusiems išstudijuoti senus Gargždų žemėlapius. „Bandysime pagal besiribojančius žemės sklypus, žinomą kaimynystę nustatyti, kurioje vietoje buvo M. Vaitkaus tėvų namas. O rudenį vyks Europos kultūros paveldo dienų renginiai ir rugsėjo 16 d. pakviesime į ekskursiją M. Vaitkaus keliais nuo Gargždų link Kretingos pro Jokūbavą ir Lapius“, – sakė Gargždų krašto muziejaus muziejininkė, menotyrininkė Regina Šiurytė-Šimulienė.
Siekiant saugoti M. Vaitkaus atminimą, vienai Gargždų gatvei prieš kelerius metus suteiktas jo vardas, tik gaila, kad ta gatvė gerokai nutolusi nuo gimtosios vietos.
Rudenį Gargžduose bus atidengta skulptoriaus Luko Šiupšinsko skulptūrinė kompozicija, su kurios maketu galima buvo susipažinti dar kovo mėnesį Gargždų parke. Prieš penkerius metus minint 135-ąsias M. Vaitkaus gimimo ir 45-ąsias mirties metines kultūrai neabejingi gargždiškiai „Bangoje“ pasidalijo savo nuomone, kad Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriui būtų galima suteikti M. Vaitkaus vardą ir priminė, jog tautodailininkas tapytojas Gediminas Rudys (dabar jau šviesaus atminimo) nutapytą garbiojo gargždiškio portretą yra padovanojęs būtent šiai kultūros įstaigai. Portretas kabo kabinete, kuriame sukaupta ir M. Vaitkaus knygų, žurnalo „Aidas“ numerių su jo eilėraščiais, straipsniais apie gyvenimą ir kūrybą.
Ar turi galimybę savo kraštiečio kūrybą pažinti gargždiškiai? Didesnį susidomėjimą M. Vaitkaus knygomis bibliotekos darbuotojos sakė pajutusios šiemet, minint jo gimimo ir mirties jubiliejines sukaktis. Atsiminimų knygos, kurių rašytojas parašė 8: „Mistiniame sode“ (1957), „Keturi ganytojai“ (1960), „Su Minija į Baltiją“ (1962), „Baltijos gražuolė“ (1963), „Šiaurės žvaigždė“ (1965), „Per giedrą ir audrą“ (1965), III tomai „Nepriklausomybės saulėj 1918–1940 m.“ (1968–1969) – populiariausios tarp skaitytojų. Už du pirmuosius knygos „Nepriklausomybės saulėj“ tomus M. Vaitkui buvo paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija. Paskutinė jo parašyta atsiminimų knyga – „Milžinų rungtynėse“ (1972). Naujausia M. Vaitkaus knyga, kurią įsigijo biblioteka, – prieš 100 metų parašyta drama „Amazoniada“.
„Dažniausiai skaitytojai skaito atsiminimų knygą „Su Minija į Baltiją“, nes čia prisimenami Gargždai. Šiemet vyksta įvairių renginių, tad M. Vaitkaus knygų reikėjo ir kultūros darbuotojams. Paskelbus publicistinio rašinio konkursą Ferdinando Kelkio premijai gauti, mokytojai paragino mokinius rašyti apie M. Vaitkų, tad sulaukėme ir moksleivių“, – pasakojo Jono Lankučio viešosios bibliotekos Skaitytojų skyriaus vedėjos pavaduotoja darbui su kraštotyra Giedrė Ilginienė.
Lėmė artimųjų pasiryžimas
Žurnalistė, Gargždų miesto garbės pilietė Aldona Vareikienė, pažinusi šviesią M. Vaitkaus asmenybę ir įvairiapusę kūrybą, ją prieš du dešimtmečius pristatė „Bangos“ laikraščio skaitytojams. Ji nuolat skatino ir tebeskatina gargždiškius ypač domėtis M. Vaitkaus atsiminimų knygomis, kuriose talentingai su įvairiomis detalėmis iškyla ir Gargždų XIX–XX a. vaizdai. Bažnyčia, mokykla, dvaras… Kokius juos kuria mūsų vaizduotė, o kokie jie M. Vaitkaus akimis?
„Buvo Gargžduose dar vienas gražus, tikrai gražus dalykas, kurį sukūrė ne vien Dievo gamta, o prisidėjo ir žmogus kūrėjas. Tai – baronų parkas, senas, gana apleistas (baronui mirus, o baronienei pasenus), tylus–tylus ir slėpiningas, puikiuose Minijos šlaituose prigludęs, įvairių rūšių galingų medžių bei tankių krūmų gožiamas, gėlynų išmargintas, šauniai vingiuotų kelių, rods, į nežinomas tolybes vedamas, į grakščias altanas pakeleivį užeiti kviečiąs, gražiose vietose pristatytais įmantriais suolais pavargusį atsilsėti masinąs, sumaniai išskirtais trakais nuostabias perspektyvas į Minijos slėnį bei žaliuojančius tolius atveriąs…“ – taip baronų Renių dvaro parką žodžiais talentingai nutapė M. Vaitkus. Pirmą kartą parką jis pamatė 1895 m., kai baigė pradžios mokyklą. Tada nenujautė, kad nepraeis nė dešimt metų ir Renių dvare taps laukiamas svečias…
Kadangi vyriausiasis Mykolo brolis Aleksandras nesutiko mokytis, tėvas ėmė svarstyti, gal mokslo keliu galėtų eiti jaunėlis. Tačiau mokslas Palangos progimnazijoje kainavo nepigiai, o daugiavaikei Vaitkų šeimai, kuriai tėvas uždirbo siūdamas, be pagalbos išmokslinti sūnų būtų buvę neįmanoma. Dukros Onos įtikinėjamas tėvas ryžosi, o prašyti paramos mokslams kartu su 11-mečiu Mykolu išsiruošė į dvarą. Vyriausioji baronienės dukra Gabrielė tarp jaunųjų ponų suruošė loteriją, kuriai kaip laimėjimą skyrė savo žiedą. „Kas laimėjo tą žiedą, nežinau. O pinigus laimėjau aš“, – po kelių dešimtmečių atsiminimuose rašė M. Vaitkus. Kelios dešimtys gautų rublių iš dvaro buvo skirti mokslo Palangoje pradžiai, tačiau dar Gargžduose būsimasis progimnazistas ėmė verstis pamokomis – rusų kalbos mokė vieną klebono giminaitį. Dėl tikslo – mokslo Palangos progimnazijoje teko ir pačiam daug mokytis visų dalykų, todėl nebereikėjo kasmet mokėti mokyklai po 53 rublius. „Bet tai juk tebebuvo beveik lašas šuliny. Tėvas gavo surasti gausesnių šaltinių“, – po daug metų su dėkingumu rašė jau kunigas M. Vaitkus. Kad sūnus galėtų mokytis, tėvas su viena iš dukrų paliko namus Gargžduose ir persikėlė į Palangą. Čia ne tik siuvo, bet ir įkūrė namus mokiniams. Tai ir buvo tie gausesni šaltiniai, leidę M. Vaitkui baigti Palangos progimnaziją. Tačiau tęsti mokslo kelionę Liepojos gimnazijoje jau teko savarankiškai. „Anuomet nė drįste nebūčiau drįsęs iš tėvelio dar laukti pasiaukojimo, kai jis jau man tiek buvo padaręs…“ – knygoje „Su Minija į Baltiją“ prisipažino M. Vaitkus. Tačiau Liepojoje jis neliko vienas – sesuo Ona metė gerai apmokamą tarnybą ir išvažiavo su broliu žinodama, kad uždarbiaus siuvinėjimu ir rūpinsis namų ruoša. M. Vaitkus suvokė sesers pasiaukojimą ir jautė dėkingumą, o įstojęs į kunigų seminariją pasiryžo savo nuoširdžiausius jausmus išsakyti ir tėvui. Jei ne tėvų, neturtingų miestelėnų, pasiryžimas sūnų leisti į mokslą, galbūt M. Vaitkaus likimas nebūtų buvęs kuo nors išskirtinis.
Parodoje – gyvenimas ir kūryba
Gargždų krašto muziejus kviečia liepos mėnesį aplankyti parodą, kurioje pateikiami svarbiausi M. Vaitkaus gyvenimo faktai. Kilnojamoji stendų paroda pasakoja apie jo gyvenimą, veiklą ir kūrybą. Išskirtas laikotarpis Gargžduose, studijų metai – 1903–1906 m. Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje, sutapę su lietuviškos spaudos atgavimu, 1906–1908 m. – studijų Sankt Peterburgo imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje, 1908–1909 m. sugrįžimas po šventimų į kunigus į Lietuvą, o rudenį – išvykimas studijuoti Insbruko universitete Austrijoje. 1909–1913 m. – tai laikotarpis Telšiuose, kai M. Vaitkus paskiriamas kunigauti į Telšius. Vėliau – apie 30 m. gyvenimas ir darbas Kaune ir paskutinis gyvenimo etapas emigracijoje Amerikoje, kur 1973 m. mirė.
Parodoje pateikta faktų apie M. Vaitkaus bendravimą su įžymiais kultūros, politikos, bažnyčios veikėjais. Jis buvo pažįstamas ir bendravo su Antanu Smetona, Aleksandru Stulginskiu, Augustinu Voldemaru, Maironiu, Vaižgantu, Adomu Jakštu-Dambrausku, Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, Salomėja Nėrimi, Kipru Petrausku ir kt. Tad M. Vaitkaus atsiminimuose, kurie laikomi vertingiausia jo kūrybos palikimo dalimi, jiems skirta daug dėmesio. Šis kūrybos palikimas saugomas muziejuje, o kiekvienam besidominčiam iškilaus gargždiškio, Garbės piliečio asmenybe, gyvenimu ir kūryba jis atviras J. Lankučio viešojoje bibliotekoje.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
„Reikia tikėti, reikia būti tvirtiems savo tikėjime, kad į Viešpaties dienas ateis žmonės, kurie su priderama nuovoka ir pagarba jo (M. Vaitkaus) darbus išnagrinės ir aptars ir, jeigu jau niekur kitur, tai nors Žemaitijos Gargžduose, jo niekad nepamirštoje gimtinėje, Amžino grožio, šviesių krislų ir nušvitusių dulkių Poetui pastatys patvarų granito paminklą, jo darbus įterps į tarpą tų mūsų kultūros lobių, kurių negali sunaikinti nei laikas, nei nuolat mūsų kraštą užpuolančių barbarų isterija, neapykanta ir grobuoniški kėslai“, – rašė poetas, dramaturgas, vertėjas Stasys Santvaras.
Kuomet užmiršit?
Praeis dar metai – ir kas gi žino,
kame bebūsit, ką ašen veiksiu.
Gal trumpą amžių tyliai pabaigsiu,
ramiai ilsėsiu kur po žolyno?
Kuomet užmiršit? Gal ir minėsit?
„Žmogus tai buvo, turėjo jausmo“ –
Ir susimąstę, tačiau be skausmo,
tyliai kortelę šalin padėsit.
Mykolas VAITKUS
M. Vaitkaus amžinojo poilsio vietoje Amerikoje, Putnamo kapinėse, ant paminklinio antkapio yra užrašas „Mykolas Vaitkus. Nušvitusi dulkė“.
„Mūsų įžymusis geografas, mūsų upių tyrinėtojas Kolupaila yra rašęs, jog Minija yra viena iš gražiausiųjų mūsų upių. Aš tą grožį nuo pat mažens skaidriai jaučiau. Jau aplink pačius Gargždus Minijos klonis buvo anais laikais kažkoks švelniai gražus, tyliai idiliškas, kol nebuvo apgadinę to paveikslo neestetinė alkų kirtyba ir dar bjauresnė naujų smulkių žemvaldžių statyba“, –atsiminimuose apie gimtąsias vietas rašė M. Vaitkus.
