Gargždiškis aktorius Karolis Norvilas: „Treniruokime širdies raumenį“
Gargždiškis Karolis Norvilas – Klaipėdos rajono teatro gerbėjams puikiai žinomas jaunasis aktorius. Atradęs polėkį aktorystei jaunas vyras pirmuosius profesinius žingsnius žengė Gargždų jaunimo teatre, o dabar kraštietį galima pamatyti tiek didžiosiose teatro scenose, tiek televizijos projektuose. Pašnekovas mėgaujasi tuo, ką daro, ir džiaugiasi turėdamas galimybę nuolat mokytis naujų dalykų ir įgyti patirčių, kurios jį augina tiek kaip aktorių, tiek kaip asmenybę.
Svarbus balansas
– Kuo gyveni šiandien? Kokia Tavo kasdienybė?
– Mano kasdienybė sukasi aplink vaidybą. Repetuoju artėjančią premjerą Vilniaus mažajame teatre „Mano batai buvo du“ (rež. G. Latvėnaitė). Vaidinu teatre, dalyvauju filmavimų procese, klouno vaidmenyje lankausi ligoninėse, karts nuo karto pasirodau uždaruose renginiuose kaip „auksinis žmogus“. Artėjant Kalėdoms ruošiame kalėdinius trumpus renginius vaikams.
Tiesa, šiuo metu stengiuosi gyventi ramiau nei įprastai. Neseniai išsioperavau ranką (antrą kartą), tad tenka prilėtinti gyvenimo tempą.
– Aktoriaus keliu žengi jau ne pirmus metus, kokie atradimai šioje kelionėje? Netikėtumai ar pamokos?
– Manau, kad reikia svajoti ir į kažką tikėti, nesvarbu, į ką, svarbu tikėti, ir tuo pačiu stengtis nieko per daug nesitikėti. Taip ir gyvenu.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ketverius metus nuo ryto iki 22 val. vakaro repetuodavome ir taip kiekvieną dieną. Kartais sekmadieniai būdavo laisvi, bet per juos irgi repetuodavome studijoms. Dauguma sako: „Kaip jūs ten patempiate?“ Sutinku, kad skamba nenormaliai, bet kai pradedi gyventi aktoryste, prie jos diktuojamo ritmo ir krūvio pripranti. Svarbu, kad būtų noras iš vidaus ir balanso ieškojimas tarp asmeninio gyvenimo. Nes visgi tai tik teatras, vaidyba. Nereikia dėl profesinės veiklos pamesti galvą, nes pats gyvenimas žymiai įdomesnis ir svarbesnis. Iš gyvenimo ir kaupi patirtį, ir perteiki ją scenoje.
Tik baigus akademiją atėjo jausmas: „Na ką, baigėsi studijų etapas, o dabar jau bandyk išgyventi“ (juokiasi)
Ir tai tiesa. Po studijų didelio tempo viskas kardinaliai pasikeitė. Nebėra to užimtumo tiek daug, ir automatiškai kūnui ir protui šokas. Todėl bandai „parduoti“ save, eini į kastingus, siūlaisi į teatrus ir ieškai to balanso. Džiaugiuosi, kad bent jau kol kas viskas sekasi gerai.
– Vaidini O. Koršunovo teatre. Kokia ši patirtis? Teatro gastrolės įnešė savitą žavesį ir tempą į Tavo gyvenimą?
– Džiaugiuosi, kad paruošėme spektaklį „Otelas“, su pačiu kurso vadovu, o dabar jau ir mano režisieriumi O. Koršunovu, kuris yra vienas garsiausių Europos režisierių.
Nuostabu, kad su spektakliais galime aplankyti garsius Europos festivalius, teatrus. Vien šiais metais buvome Lenkijoje, Rumunijoje, Katalonijoje, Žironoje.
Rado kelią į vaikų širdis
– Esi puikiai pažįstamas mažiesiems žiūrovams. Kaip pavyksta atrasti dialogą su vaikais?
– Buvo linksmas nutikimas, kai prieš mėnesį vaidinau vaikiškame spektaklyje „Meškis ir žąsis“ (rež. Žilvinas Beniušis) Meškino vaidmenį. Tik pradėjus spektaklį ir įėjus į sceną vaikai sušuko „oooo Baubūnas!“ (Baubūnas – mano vardas vaikiškam TV seriale „Minčiukų palėpė“). Žinoma, stengiausi nereaguoti ir vaidinti toliau. Tačiau išties smagu, kad mažieji žiūrovai pradeda atpažinti ir ypač po TV laidelės „Minčiukų palėpė“. Tai pirmas didesnis projektas televizijoje ir, manau, „blynas neprisvilęs“.
Su vaikais dirbti teatre nėra lengva ir tai reikalauja jėgų, ypač su 2–4 metų amžiaus vaikais, kurie dar sunkiai išlaiko dėmesį. Tada daugiau dėmesio skiriu fizikai, pauzių išlaikymui, ekspresyvesnei vaidybai, atlieku mažiau nereikalingų judesių. Tačiau dirbti su vaikais man – didelis malonumas.
– Kas artimiau širdžiai tau pačiam: vaidyba vaikams ar suaugusiesiems?
– Tikrai neišskirčiau. Kuo aktorius turi skirtingesnių vaidmenų – tuo geriau. Kaip sakė mano dėstytojas Darius Meškauskas „treniruokite širdies raumenį“. Lygiai kaip sporto salėje mes treniruojame kūną, taip pat ir teatre bei asmeniniam gyvenime labai pravartu treniruoti širdies raumenį.
Ryte teatre vaidini vaikiškame spektaklyje Meškio rolę, o vakare eini į dramos teatrą vaidinti tragedijos apie meilę suaugusiesiems.
– Kur jautiesi labiau savimi: vaidindamas teatre ar atlikdamas vaidmenis televizijoje?
Nemanau, kad tai reikia susvarbinti. Visur esu aš ir tik aš. Spektakliuose ar televizijoje aš tik bandau įsijausti į tam tikrą charakterį. Ir iš tikrųjų pagalvojus, kokia įdomi ir tuo pačiu juokinga veikla – vaidinti, apsimesti, apgauti. Tą mes, aktoriai, ir tedarome. O ar tuo eina patikėti – belieka atsakymas žiūrovui.
„Raudonos nosys Gydytojai klounai“ narys
– Esi „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ komandos narys. Kas tau yra klounada ir kaip sugalvojai pasirinktį šį kelią?
– Klaunadą, kaip dar vieną vaidybinę techniką, mums pradėjo dėstyti dėstytojas Žilvinas Beniušis. Tada ir įvyko pirmieji prisilietimai prie klounados. Turiu du klounados spektaklius ir tuo pačiu dirbu klounu gydytoju ligoninėse. Šiuo metu esu vienas iš 25 klounų Lietuvoje.
Klasikinėje klounadoje dažniausiai juokinama personažu (ryškus grimas, didelis perukas, raudonos nosys), o šiuolaikinėje – aktorius juokina savimi. Būtent klounadoje pagrindinis dalykas, ko ieškome, – džiaugsmas. Žinoma, būna, kad ateini į sceną ir to džiaugsmo ar įkvėpimo visiškai nėra ir tai priimi. O tada, kai priimi savo būseną, to neslepi ir pasidaliji – tai tampa juokinga. Mes juokiamės iš tiesos. To mes ir mokomės ligi šiol. Gebėjimas neapsimesti, būti tikru dabar, priėmimas savo pažeidžiamumo ir ribotumo suteikia žmonėms laisvę, pasitikėjimą savimi ir tiesiog džiaugsmą būti, išmokti pasijuokti. Pacituosiu Ž. Beniušio žodžius: „Pajuokavimai visada yra sveikumo termometras. Jeigu žmogus sugeba pajuokauti – nesvarbu, ar plačiai auditorijai, ar savo artimiesiems – tai yra jo sveikumo rodiklis.“
– „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ – kaip pats vertini šį sumanymą ir ką jis atnešė į Tavo gyvenimą? Kaip sekasi humoru ir meno priemonėmis teikti emocinę ir psichosocialinę pagalbą labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms?
– Vaikystėje klounai tikrai nebuvo mano mėgstami personažai. Bijodavau tų, kurie lenda į akis gąsdindami arba priverstinai bando sukurti juoką, kur jo visiškai nėra. Paradoksalu, nes dabar klounas esu aš. Jaunas klounas. Kiekvienas ėjimas į ligoninę vis atneša įvairių jausmų ir išgyvenimų – vieni pirmu refleksu išsigąsta kaip ir aš vaikystėje, kiti nekantriai pro durų tarpą viena akim žiūri, ar pas juos ateis.
Neseniai vienas berniukas negalėjo nustoti juoktis, nes įėję į palatą apsimetėme nematomi… Bandėm visus jo daiktus paversti nematomus. Kai viskas tapo nematoma, nebesupratome, ką pradanginome, bet juokas vis skambėjo. O gal ir gerai išlikti nematomiems. Lai juokas gydo.
Dirbdamas „Raudonose nosyse“ dalyvauju daugybėje mokymų Lietuvoje ir Austrijoje. Būtent šiuo metu dirbu tik su vaikais ligoninėse. Yra daug kitų ėjimų, kurių dar neteko išbandyti: senelių namai, pabėgėlių centras, „emergency smile“ programa, vaikai su autizmu, kelionės į vienkiemius, kur gyvena vieniši seneliai, niekieno nelankomi. Tai manęs, manau, dar laukia ateityje.
Pirmieji spektakliai – Gargžduose
– Prisiminkime pirmuosius Tavo, kaip aktoriaus, žingsnius Klaipėdos rajone. Kokia ši patirtis Tavo prisiminimuose?
– Paauglystėje mėgau išbandyti vis kažką naujo. Taip ir sumąsčiau ateiti į Gargždų jaunimo teatrą. Tuomet tikrai negalvojau, kad su aktoryste siesiu gyvenimą (juokiasi).
Pamenu pirmąjį spektaklį – Dominyko Ivanauskio „Ponas, aš teisus“ dar nerenovuotame Gargždų kultūros centre. Ir datą pamenu – 2014 metų gruodžio 17 d. Tąkart užbūrė visas komandos darbas, atmosfera, spektaklis, žiūrovo energija. Tada sekė mokyklos teatras pas mokytoją Rasą Rusteikienę, vėliau pas mokytoją Laimoną Dirškų. Ir atrodo tai buvo taip nesenai. Eidavome po pamokų repetuoti, kurti, o jau 7–8-eri metai prabėgo vaidinant.
Esu labai dėkingas gargždiškiams, kurie ateidavo žiūrėti spektaklių ir palaikydavo. Mums, jauniems kūrėjams, tai tiek daug reiškė.
Prieš porą mėnesių apsilankiau Laisvalaikio centre Laugaliuose jaunimo teatro studijoje „SMart“, kurio vadovas Laimonas Dirškus. Stebėdamas jaunuolių spektaklį, pajutau malonų liūdesį už čia paties įgytą patirtį ir džiaugsmą, kad auga nereali ir drąsi nauja karta. (šypsosi)
– Kokie Tavo artimiausi planai ir užmojai? Galbūt aktorystės meno ruošiesi mokyti ir mažuosius?
– Mokyti dar tikrai nesiruošiu, nes pačiam reikia daug ko išmokti. Manau, kad gera yra norėti išmokti kažką naujo, nesvarbu, koks tavo amžius. To linkiu sau ir kitiems.
Berta BRIDIKYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
