Gargždiškių tremtinių prisiminimų gijos persipynė su dainomis

Kada pirmą kartą kelios buvusios tremtinės vienos iš jų namuose Gargžduose, Ramunių gatvėje, pradėjo dainuoti tremtinių, partizanų ir kitas dainas, ko gero, niekas nebeprisimena. Tačiau gargždiškes Valeriją Stropienę ir Zitą Stonkienę iki šiol sieja šių susitikimų ir tremties prisiminimai. Būtent čia, Ramunių gatvėje, – Gargždų kultūros centro buvusių politinių kalinių ir tremtinių choro „Atminties aidai“ ištakos.
Choras koncertuoja ne tik rajone
„Neteko skelbti, kad „Atminties aidai“ priima naujus narius. Žinią apie mūsų chorą jo dalyviai perduoda vieni kitiems ir atsiveda savo draugus, pažįstamus. Šiuo metu esame 29, tik ar toliau „Atminties aidai“ bus vadinamas buvusių politinių kalinių ir tremtinių choru, nežinia, nes pernai mirė paskutinė tremtinė, dainavusi mūsų kolektyve“, – atskleidė prieš 7 metus vadovauti chorui pradėjusi Kristina Katauskienė. Gargždų kultūros centro choras į repeticijas šiuo metu renkasi Gargždų muzikos mokykloje. Repetuoja du kartus per savaitę. Vyriausiai choro dalyvei, buvusiai mokytojai Reginai Kuneikienei – 92-eji. Ilgametė kolektyvo narė – ir 86-erių buvusi pedagogė Valerija Bagdanskienė. Vadovė Kristina džiaugiasi, kad senjorai energingi, pozityvūs, kad chore – septyni vyrai. Nors vyksta narių kaita, tačiau niekas kolektyvo nepalieka be rimtos priežasties, dažniausiai – dėl sveikatos bėdų.
„Atminties aidai“, jau kelis dešimtmečius dainuojantys tremtinių, partizanų, lietuvių liaudies ir autorines dainas, kasmet dalyvauja Ariogaloje Dubysos slėnyje vykstančiame politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovotojų sąskrydyje „Su Lietuva širdy“, Gedulo ir vilties dienos minėjimuose Gargžduose, Priekulėje, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios progomis koncertuoja visur, kur kviečiami. Yra dainavę Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje, globos namuose „Senjorų dvaras“ Vėžaičiuose, Viliaus Gaigalaičio globos namuose ir daugelyje Lietuvos vietų. Pernai „Atminties aidų“ dainos skambėjo net 13 koncertų, liejosi ir Gargždų Minijos slėnyje vykusioje mažojoje dainų šventėje. Ilgametė bendrystė „Atminties aidus“ sieja su Kretingos, Klaipėdos, Telšių ir Mažeikių buvusių politinių kalinių ir tremtinių chorais.
„Didžiąją repertuaro dalį sudaro dainos apie Lietuvą, turime ir koncertinį repertuarą, stengiuosi, kad choras taptų kuo profesionalesnis. Išaugome iki tikro choro repertuaro, dainuojame keturiais balsais“, – pasakojo vadovė K. Katauskienė ir prisiminė, kad prieš nuspręsdama, ar vadovauti „Atminties aidams“, kuriems nuo 2002 metų vadovavo Regina Česnauskienė, svarstė porą mėnesių dalyvaudama repeticijose. Kristinos seneliai, mamos tėvai, – buvę tremtiniai, o mama gimusi Sibire. Tos asmeninės sąsajos per šeimos istoriją priartino ir tremtinių dainas.
Prasidėjo nuo kelių kaimynių
Gargždų kultūros centras saugo tai, kas susiję su choru „Atminties aidai“: nuotraukų albumą, iškarpas iš „Bangos“, lankstinukus, padėkas, o tarp jų – ir du pageltusius ranka rašytus lapus su įvairiomis datomis apie choro veiklą: „Pirmą kartą kuklus moterų ansamblis dainavo „Kranto“ vid. mokykloje 1997 m., kur buvo organizuotas tremties prisiminimų vakaras.“ 2002 m., rašoma ten pat, ansamblis tapo choru „Atminties aidai“. Jam keletą metų akompanavo Jadvyga Belenavičienė.
Ruošiant šį straipsnį teko patirti, kad laikas blukina prisiminimus, ištrina arba supainioja datas, bet viena aišku, kad buvusių politinių kalinių ir tremtinių choro „Atminties aidai“ ištakos – gargždiškių a. a. Stasės ir Juozo Dausynų namuose Ramunių gatvėje. Kada Stasė, kuri į tremtį buvo pasiėmusi tautinius drabužius, pakvietė kelias gargždiškes pirmą kartą dainuoti tremties dainas, neprisimena nei vyriausia kalbinta Zita Stonkienė, nei Dausynų kaimynystėje gyvenusi Valerija Stropienė. Svarsto, gal 1997 metais. Be judviejų, pas S. Dausynienę dainuoti tada ateidavo dabar jau šviesaus atminimo Janina Šarkienė, Emilija Šaltmerienė, Sofija Tubutienė ir Marytė Kvekšienė. Ramunių gatvės gyventoją J. Belenavičienę kaimynės irgi pakvietė, nes grojo akordeonu: „Moterys dainavo iš sąsiuvinių, susirašiusios tremtinių dainas, o aš iš klausos stengiausi išmokti melodijas. Moterų balsai buvo puikūs, Valerijos – lyg operos solistės.“ Kai dainininkų prisirinko apie 20 ir nebetilpo Dausynų namuose, dainuoti rinkosi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rajono filialo būstinėje Žemaitės gatvėje, o vėliau, pakviesti klebono kanauninko Jono Paulausko, – Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kur 2004 m. įvyko pirmasis choro koncertas. Dainos ir tremties prisiminimai iki šiol tebesieja Z. Stonkienę ir V. Stropienę, daug metų buvusias choro „Atminties aidai“ nares.
Šeimą išdraskė
V. Stropienė Gargžduose, Ramunių gatvėje, įsikūrė 1962 metais. Jos gimtieji namai – Kretingos rajone, 7 kilometrai už Salantų, Panotėnių kaime. „Parėjau iš Platelių progimnazijos išlaikiusi egzaminus, kur mokėmės abi su seseria Aleksandra. Per savaitę gyvenome Plateliuose, nes iki namų buvo 10 kilometrų. Sesuo vyresnė, jai dar turėjo būti du egzaminai, ji pasiliko. Kai aš grįžau namo, kitą rytą enkavedistai pradėjo brazdinti į langus, o brolis Liudvikas gulėjo klėtyje ir girdėjo, kaip atėjo mūsų vežti“, – pasakojimą apie išdraskytą šeimą pradėjo 90-metė Valerija. Tąkart tiek Liudvikui, tiek dar egzaminų neišlaikiusiai Aleksandrai pavyko išvengti tremties. Kita Valerijos sesuo Ona buvo ištekėjusi, gyveno Tuzų kaime, vyresnysis brolis Adomas buvo lageryje, o dar vienas brolis Kazimieras mokytojavo ir gyveno Juodupėnuose, netoli Salantų, pas mamos brolį. Iš 11 vaikų (trys mirė) šeimos kilusią Valeriją 1948 m. gegužės 28 d. ištrėmė kartu su seserimi Stasele ir tėvais.
Tačiau likusieji Lietuvoje Valerijos artimieji ramybės irgi neturėjo. Sesuo Ona augino keturis vaikus. Jos vyras buvo šaulys ir slapstėsi. Pas šią seserį priebėgą rado Aleksandra ir Liudvikas, tačiau 1949 m. jiems teko sprukti, kai atvažiavo vežti į tremtį gausios sesers Onos šeimos. Jai pabėgti nepavyko. Sužinojęs, kad žmonos ir vaikų laukia Sibiras, Onos vyras nusprendė nebesislapstyti ir kartu priimti tremtinio likimą. Pasikinkęs arklį jis lėkė į geležinkelio stotį, deja, šeimos ten neberado. Pasprukę iš sesers namų ir pasiekę Salantų bažnyčią Liudvikas ir Aleksandra sutiko dėdę Adomą. Jis savo sesers vaikus priėmė gyventi, tačiau po metų pats buvo ištremtas. Valerijos brolis tuo metu jau buvo paimtas į rusų kariuomenę, o seseriai atvažiavę tremti rusai pasakė, kad jos tremiamųjų sąrašuose nėra, ir paragino bėgti. Deja, čia pat buvęs stribas žinojo, kad merginos tėvai jau Sibire, todėl nusprendė ištremti ir ją.

Ir netektys, ir maži džiaugsmai
„Mus su tėvais atvežė į Buriat Mongoliją. Visų pirma patekome į kolūkį. Su drauge Brone Danilavičiūte išėjome ganyti 20–30 buriatų karvių. Rudenį visus išvežė į Moigą. Viename kambaryje gyvenome trys šeimos – 12 žmonių. Visiems viena geležinė krosnis. Pirmų metų rudenį mirė tėvelis. Jam buvo 53-eji. Susidaužė koją, lipdamas į vagoną, susirgo, o daktaro nebuvo. Palaidojome Aukštutinėje Rakorkoje“, – atsiduso V. Stropienė. (Jos tėvelio palaikai 1989 m. amžinojo poilsio atgulė Salantų kapinėse.)
Iš Moigos Valeriją su mama ir seseria perkėlė į Karakatulą. Čia irgi nebuvo daktaro, tad su ligom tremtiniai kovojo kaip kas išmanė. „Nieko nebuvo, tik miškas ir kalnai aplinkui“, – palingavo galvą Valerija. Čia šeimą iš Lietuvos pasiekė žinia, kad Sibire mirė ištremtas brolis Kazimieras. Valerija laiškus rašė ir į Lietuvą, ir su keturiais vaikais į Krasnojarską ištremtai seseriai Onai, net nusiųsdavo jai siuntinių. Po kurio laiko brolis Adomas iš lagerio, su dėde į Krasnojarsko kraštą ištremta sesuo Aleksandra ir sesuo Ona su vaikais gavo leidimą atvažiuoti į Valerijos su Stasele ir mamos tremties vietą.
Per dienas tremtiniai pjovė mišką, genėjo ir vežė į Novoilinską, dirbo prie geležinkelio. Iš šlapių rąstų suręsti barakai tapo namais 80–100 lietuvių šeimų, kuriose buvo daug jaunimo.
Į tėvynę šeima galėjo grįžti po Stalino mirties, bet tuo metu Valerijos vyras Stasys panašiai už 100 kilometrų, turtingame buriatų kolūkyje, statė 200 vietų ligoninę. Tad tik po ketverių metų, 1962 m., prieš pat Kalėdas, Valerija su pirmagimiu sūnumi, laukdamasi antrojo, kartu su vyru grįžo į Lietuvą ir apsistojo Gintaro gatvėje Gargžduose pas uošvius. Paskui patys pradėjo statytis namelį Ramunių gatvėje. Tačiau likimas Valerijos nepagailėjo ir Lietuvoje – 19 metų slaugė meningitu susirgusią dukrelę. „Kiek naktų su ja ant kelių išlinguota…“ – atsiduso moteris.
9-eri metai be namų
„Kai 1949 m. ištrėmė mūsų visą šeimą, man buvo 14 metų. Po 9 metų, laimei, visi sugrįžome, nors tėvelį išvežė sergantį. Buvome penki vaikai ir tėvai. Vyriausias brolis ėjo į Kulių valsčių pasiimti dokumentų, kaip pilnametis, jį miške pagavo tie, kurie ieškojo partizanų, ir parvarė į Kulių valsčių. Paskui vyrus suvarė į mūsų Mižuikų kaimą pas ūkininką Lūžą. Brolis buvo nuteistas 10 metų ir išvežtas į Komijos anglių kasyklas“, – savo šeimos istorija dalijosi Z. Stonkienė. Senolė iki smulkmenų prisimena lemtingą rytą, kai 6 valandą pradėjo loti šunelis. „Aš tą dieną turėjau važiuoti į Kulių mokyklą laikyti 6 klasių baigimo egzaminus. Mama iš vakaro jau buvo įdėjusi pietus. Išėjau į kiemą, mamytė išbėgo karvių melžti, o susirinkę istribiteliai neleidžia nė vienam išeiti iš kiemo. Jie liepė vyriausiajam mano broliui parsivaryti arklius ir ruoštis. Tėvelis ant lovos gulėjo. Taip ir išvežė. Arklius atėmė Kuliuose. Važiuojant pro mokyklą Lūžienė mums įmetė kepaliuką duonos į vežimą. Vėliau ir Lūžos buvo ištremti, tik ne ten, kur mes“, – lyg tai būtų buvę vakar, o ne prieš daugiau nei 70 metų, pasakojo Z. Stonkienė.
Pusantro mėnesio gyvuliniuose vagonuose tremtiniai gaudavo tik rūgščios košės ir tokios pat duonos. „Patekom į barakus, kuriuose gyveno japonų vyrai kaliniai. Iš Zaigrajevo nuvežė į Aukštutinę Rakorką. Statėme gelžkelį, kad juo galėtų vežti mišką. Medžius tempdavo jaučiais iš kalnuotos vietovės. Bėgius turėjom nešti. Kai sudarė gelžkelio remonto brigadą, naktimis važiuodavom sniego nuo bėgių kasti, ledų laužti. Prie visko pripratom“, – santūriai šypsojosi senolė. Sušalusi duona, kurios gabalėlį pasiimdavo eidama ryte į darbą, o laužą susikūrusi ant šakalio pamaudavo, kad atšiltų, būdavo pietūs. Lietuviškos duonos skonį pajuto tik po 9 metų, sugrįžusi iš Buriatijos-Mongolijos respublikos.
„Kartą po darbo pati negalėjau nusimauti batų. Tėvelis liepė atsisėsti ir pabandė nutempti. Pasirodo, koja prišalusi prie vailokų. Vienas brolis buvo apšalęs ausis ir žandą. Išgyvenom“, – atsiduso Z. Stonkienė. Tremtyje Zita sukūrė šeimą, ten gimė dukra Janina, Lietuvoje – dar trys vaikai.
Moteriai gaila, kad besikraustant ar iš Ketvergių, kur po tremties buvo priėmęs pagyventi giminaitis, ar jau įsikūrus Gargžduose kažkur pražuvo brolio iš Komijos lagerio rašyti laiškai, lietuviškos dainos. Dainuoti mėgusi moteris su kitomis tremtinėmis Ramunių gatvėje, vėliau – „Atminties aiduose“ kartais ir dabar sau padainuoja: „Kiek dar gyvensi, tremtiny? / Metus, kitus – duos Dievas – dešimt… / Ir ką iš to, kuo gyveni, / Paliksi čia – ką išsineši…“ Z. Stonkienė prisipažino ne visus dainos žodžius atsimenanti, tačiau įstrigusi eilutė „Bet nepalik šioj žemėj keršto“.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.