Gargždų socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos: „Tobulumas nėra vertybė“

Socialinis darbuotojas – ne tik profesija, bet ir buvimas žmogumi

Ką mums reiškia būti socialiniu darbuotoju? Visų pirma, socialinis darbas – tai ne tik įstatymu nustatytos darbo valandos, nes socialinis darbuotojas neturi tik darbui skirtų valandų. Socialinis darbuotojas po darbo valandų tampa tiesiog žmogumi, kolega, partneriu, bendraminčiu.

Gebame būti šalia
Socialinis darbuotojas supranta, kas svarbiausia socialiniame darbe: kad be žmogaus nėra socialinio darbo, kad tik mylintis ir mylėdamas kitą žmogų žmogus gali dirbti šį darbą.
Dažnai aptariame ir pagalvojame, ar po darbo valandų galime nebūti socialiniais darbuotojais? Ar galime neatsiliepti į telefono skambutį, jeigu po darbo valandų skambina paslaugų gavėjas, jo artimasis ar kolega? Ar galėtume žiūrėti į skambantį telefoną ir mintyse jį atjungti, galvodami, kad mūsų darbo valandos baigėsi ir tegu juos galas? Ar galėtume ramiai gyventi, jeigu jiems nutiktų bėda? Ar galėtume gyventi žinodami, kad galimai būtume galėję padėti žmogui nurimti, išgyventi iki ryto, atliepti tuo metu kilusį poreikį?
Dėl to klausiame savęs, ar socialinį darbą galima vadinti vien darbu, o jeigu ir ne, tai socialinis darbas mums yra gyvenimo būdas. Nes esame žmonės, galintys padėti socialinėje aplinkoje esantiems žmonėms, kuomet jie pasijaučia silpni ir pažeidžiami.
Norime ir gebame būti šalia to, kuriam šią minutę labai reikia, su kuriuo galime kalbėti be žodžių, kurį galime girdėti neklausydami, suprasti tik žiūrėdami į akis.
Na, ir po tokių pasisakymų mes dažniausiai sulaukiame kritikos ir netgi matome minčių eilutes, einančias kitų žmonių galvose tarsi reklamos lentoje: „Jūs turite turėti poilsį po darbo…“, „Jūs negalite po darbo galvoti apie darbą…“, „Jūs vedate save į perdegimą“ ir t. t.
Sutinkame su Jumis 100 procentų. Galima negalvoti apie darbą po darbo, galima ilsėtis ir, taip, tai dažnai veda į perdegimą. Betgi reikia išmokti tuos procesus kontroliuoti, sudėlioti į jiems skirtas lentynas. Reikia išmokti atsijungti ir negalvoti, bet mes nemokame.
Nemokame nusisukti, turime išklausyti, turime suprasti, užjausti, atjausti ir reaguoti. Stengiamės būti pozityvūs, nes esame optimistai ir norime rodyti pavyzdį.
Išbandymas – emocinis krūvis
Socialiniame darbe dažnai susiduriame su didžiuliu emociniu krūviu. Kasdien klausomės žmonių istorijų, susiduriame su jų skausmu, krizėmis, netektimis, bejėgiškumu. Stengiamės padėti, išklausyti, būti šalia, išlaikyti profesionalumą ir kartu nepamesti savęs.
Tačiau visa tai niekur nedingsta. Patirtys, emocijos ir įtampa kaupiasi. Kartais apie tai net nesusimąstome – tiesiog einame pirmyn, dirbame, sprendžiame problemas, padedame kitiems. O tada ateina momentas, kai organizmas pats pasako: „Gana.“
Dėl susikaupusių emocijų kartais tenka išgyventi tikrą emocinę iškrovą – tarsi vidinį „reset’ą“, atkūrimą ir paleidimą iš naujo. Kaip kompiuterį kartais reikia perkrauti, taip ir socialinį darbą dirbančiam žmogui reikia sustoti, atsikvėpti ir iš naujo atkurti savo vidinius resursus.
Perdegimas ne visada atrodo kaip visiškas jėgų nebuvimas. Kartais jis pasireiškia nuolatiniu emociniu nuovargiu, dirglumu, jautrumu, sunkumu susikaupti, miego sutrikimais, motyvacijos stoka, abejingumo jausmu ar net tuo, kad dalykai, kurie anksčiau džiugino, staiga tampa nebesvarbūs. Kartais tiesiog atrodo, kad viduje nebeliko vietos dar vienai istorijai, dar vienai problemai ar dar vienam prašymui.
Ir tada ateina ašaros.
Tai nėra skundas. Tai nėra silp­numas. Tai nėra nesugebėjimas susitvarkyti su darbu.
Kartais ašaros yra būdas išleisti tai, ką per ilgai nešiojome savyje. Tai gali būti saugi organizmo reakcija į susikaupusią įtampą ir emocinį krūvį.
Todėl svarbu išmokti ne tik padėti kitiems, bet ir pastebėti save. Atpažinti, kada reikia sustoti. Kada reikia pasakyti „man gana“. Kada reikia leisti sau pailsėti, pabūti tyloje, išsiverkti ar tiesiog nieko nebedaryti.
Socialiniai darbuotojai taip pat yra žmonės. Mes turime teisę pavargti, išgyventi, būti jautrūs ir kartais tiesiog „reset’intis“.
Ir galbūt didžiausia stiprybė yra ne visada išlikti stipriems, o išmokti laiku pasirūpinti savimi.
Nes tam, kad galėtume būti šalia kitų, pirmiausia turime nepamiršti būti šalia savęs.
Svarbu atviras bendravimas
Ką mums reiškia būti socialiniu darbuotoju?
Tai reiškia, kad esame žmonės tarp žmonių, kuriems esame reikalingi ir naudingi, kurie gali mumis pasitikėti ir kurie mus girdi, kuriems mes galime kažką duoti, bet tuo pačiu galime ir gauti.
O ar kokybiškas ir produktyvus bendravimas įmanomas be mainų tarpusavyje? Turbūt ne.
Tuo pat metu vėl kyla klausimas: o kaip tarpusavio bendravimas, kokybiškas pareigų atlikimas be žmogaus priėmimo tokio, koks jis yra? Su jo išvaizda, asmeninėmis savybėmis, nuostatomis, bandymu suprasti jo mintis iš poelgių, nebandant jo keisti prieš jo valią.
Visada visiems sakome, kad gyvenime galima išmokti daug, kad žmogaus galimybės – be ribų, bet vieną dalyką išmokti tikrai sunku, o gal neįmanoma – tai skaityti kitų žmonių mintis.
O jeigu žmonės tarpusavyje nekomunikuoja, jeigu žmogus nekalba? Arba, kaip senais laikais, prisimenate? Mes, gimę sovietmečiu, turėdavome suprasti iš kitų žmonių elgesio, veido išraiškos ir judesių, ar jis pyksta, ar jo bloga savijauta, ar reikalinga pagalba.
O kai paklausdavome, atsakymas būdavo vienas: „Negi tu nematai ir nesupranti?“ arba „O kaip tau atrodo?“ Ir mes turėjome viską suprasti.
Na, o mūsų, turiu omeny sovietmečio vaikų, dirbančių socialiniais darbuotojais, dar daug. Ir mes vis dar mokomės kalbėti, reikšti, išsakyti mintis, teisingai užduoti klausimus, priimti.
Priimti skirtingus žmones, juos bandyti suprasti, perprasti, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi.
Dirbant socialinį darbą, mums patiems prireikė laiko išmokti priimti žmogų, o, pastebėjus jo netinkamą elgesį, bandyti jį pakeisti. Ne keisti žmogų, o padėti jam suprasti, kad jo elgesys kelia diskomfortą kitiems ir galbūt jis panorės savo elgesį keisti, kad visiems būtų gera būti kartu.
Svarbu skleisti žinią, suprasti, kad mes negalvosime kaip jūs, kad jūs negalvosite kaip mes, kad mes neapsikeisime smegenimis, kad galėtume suprasti vienas kitą.
Ir tik priimdami vienas kitą, bandydami suprasti, kalbėdami, diskutuodami, mes galime rasti kompromisą.
Bendraudami su kolegomis supratome, kad mums pati svarbiausia vertybė yra priėmimas.
O gebėjimas transformuotis bendraujant su žmonėmis, nusileisti į tam tikrą lygį, kartais kilti iki tam tikro lygio ar bendrauti savo lygmenyje – tokią vertybę kaip priėmimas kelia į svarbiausią vietą lentelėje tarp žmogiškųjų vertybių.
Na, tuomet ir socialinis darbas vyksta kokybiškai ir sklandžiai.
Geriausias dalykas visame šitame pasakojime yra tai, kad būdami socialiniais darbuotojais Gargždų socialinių paslaugų centre jaučiame, kad mums leidžiama improvizuoti, eksperimentuoti, organizuoti, planuoti ir suteikiamos visos galimybės planus įvykdyti.
Čia jaučiamės išgirsti, suprasti, mumis pasitiki, mus palaiko, įgalina, stiprina, pastebi pastangas, džiaugiasi pasiekimais, reaguoja į sėkmę, kartais pakritikuoja ir rekomenduoja.
Čia mums leidžia būti stip­riems, dalintis savo gyvenimo patirtimi, o tai ir yra įkvėpimas būti tarp žmonių ir su jais dirbti.
Socialiniame darbe ne visada galima pasakyti: „Šiandien padariau labai daug.“ Kartais didžiausias rezultatas – tai, kad žmogus tiesiog atėjo. Atėjo į centrą. Įsitraukė į veiklą. Pasikalbėjo. Nusišypsojo. Pabandė tai, ko anksčiau nedrįso. O gal pirmą kartą pats pasakė: „Aš galiu.“ Tokie momentai nėra įrašomi į statistiką, tačiau būtent jie dažnai ir yra didžiausia šio darbo prasmė.
Sveikiname visus socialinį darbą dirbančius darbuotojus.
Rasa ANTANAVIČIENĖ ir Alvyda MOGILIENĖ
Gargždų socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos

Dažnai aptariame ir pagalvojame, ar po darbo valandų galime nebūti socialiniais darbuotojais? Ar galime neatsiliepti į telefono skambutį, jeigu po darbo valandų skambina paslaugų gavėjas, jo artimasis ar kolega? Ar galėtume žiūrėti į skambantį telefoną ir mintyse jį atjungti, galvodami, kad mūsų darbo valandos baigėsi ir tegu juos galas? Ar galėtume ramiai gyventi, jeigu jiems nutiktų bėda? Ar galėtume gyventi žinodami, kad galimai būtume galėję padėti žmogui nurimti, išgyventi iki ryto, atliepti tuo metu kilusį poreikį?
Socialiniame darbe ne visada galima pasakyti: „Šiandien padariau labai daug.“ Kartais didžiausias rezultatas – tai, kad žmogus tiesiog atėjo. Atėjo į centrą. Įsitraukė į veiklą. Pasikalbėjo. Nusišypsojo. Pabandė tai, ko anksčiau nedrįso. O gal pirmą kartą pats pasakė: „Aš galiu.“ Tokie momentai nėra įrašomi į statistiką, tačiau būtent jie dažnai ir yra didžiausia šio darbo prasmė.

Užsak.