Gargždų žvejų žiemiška kantrybė – lygi laimikiui?
Net žiemos šalčiai negąsdina prisiekusių žvejų. Kol kažkas šiltai vartosi ant sofos įnikęs į feisbuką, žvejai mėgaujasi gamtos grožiu ir bičiulyste su žuvimis. Kantrybės – štai ko reikia žvejui, net nesvarstydami sako žūklės aistruoliai Artūras Motuzas ir Tomas Žemgulys. Sportinės žūklės varžybose iki šiol tebedalyvaujantis Petras Žibas įsitikinęs, kad nuo žvejybos ligos nėra jokių vaistų. Apie laimikius ir gamtoje patiriamus išgyvenimus jie galėtų pasakoti dieną naktį, o žvejoja, kai tik randa laiko. Pasirodo, žuvį galima net rankomis pagauti, o būna, kad ant kabliuko užkimba visai ne žuvis.
Žvejoja ne tik Lietuvoje
Prie Mūšos augęs A. Motuzas gimtinėje žvejodavo nuo laikino tilto, kuris jungė du kaimus vasaromis, nes pavasarį šį tiltą nunešdavo ledonešis. „Bet Mūšoje dažniausiai žuvis gaudoma įsibridus tiesiog rankomis, o pirmoji meškerė buvo bambukinė“, – vaikystės prisiminimai, kai žvejodavo su draugais, Artūrą sugrąžino prie gimtosios upės krantų. Pasak jo, rimtesnė žvejyba prasidėjo, kai atvyko gyventi į Klaipėdos rajoną.
Upėse, ežeruose, mariose ir jūroje žvejojęs A. Motuzas šiuo metu dažniausiai spiningauja upėje ar ežere. Pomėgis jį nuviliojo ir į Latvijos, Suomijos, Švedijos vandenis. Čia gaudė sykus, palijas, vaivorykštinius upėtakius, o Suomijoje – lydekas. Tokiose išvykose žvejyba tęsiasi kelias paras, o Lietuvoje gargždiškis žvejoja arba nuo šviesos iki tamsos, o jei naktinė žūklė – iki aušros. „Vienos žuvys kimba auštant ar temstant, kitos vidurį dienos ar naktį“, – sakė Artūras, kurio didžiausias laimikis – 9 kilogramų lydeka, o netikėčiausias – lašiša, pagauta Minijoje ties Gargždais. Tačiau gargždiškis prisiminė dar vieną netikėtą „laimikį“: „Mesdamas masalą ore „pagavau“ kirą, tai nutiko Mingėje. Didžiulis darbas buvo išpainioti paukštį iš valų, bet jis sėkmingai išlaisvintas nuskrido savo reikalais.“
Nelinkėti sėkmės
Sėkminga žvejyba Artūrui, kaip ir daugeliui žvejų, kai kimba, tačiau prisivilioti sėkmę sako neturįs specialių būdų: „Nesu prietaringas, bet jei žmona palinki sėkmės, garantuotai nekibs. Visi žvejai žino, kad sėkmės linkėti negalima. Kibimui įtakos turi vėjas, slėgis, temperatūra, vandens lygis, gal ir mėnulio fazė. O iš tiesų kas ten žino, ką mąsto žuvys.“
Tačiau aišku, kad norint žvejoti pirmiausia reikia meškerės. Jų ir kito žvejybinio inventoriaus A. Motuzas per 30 metų sukaupė nemažai: meškerės įvairiems sezonams, įvairiems žvejybos būdams, žieminės žvejybos apranga, yra turėjęs valtį, echalotą ir kitokios įrangos. Inventorius nuolat atnaujinamas, nes vieni įrankiai nusidėvi, pasensta ar sulūžta, yra ir tokių, kurie stovi nenaudojami.
Artūro pagautos stintos, karšiai, ešeriai, priklausomai nuo dydžio, keliauja ant pietų stalo. Jas išdarinėja ir kepa pats žvejas – šeima mėgsta valgyti žuvį. Pasak Artūro, skaniausia prieskoniuose ir miltuose pavoliotos keptos ant laužo keptuvėje stintos. Anksčiau parsinešdavęs didesnes lydekas, žiobrius, sterkus, dabar daugelį žuvų Artūras paleidžia, nes suvalgyti tiek, kiek užkimba, neįmanoma. Tad laimikiai lieka tik nuotraukose ir prisiminimuose.
Pamėgo vaikystėje
Verslininką Tomą Žemgulį bet kuriuo metų laiku žvejojantį galima sutikti tiek Žemaitijoje, tiek Aukštaitijoje, tiek kituose Lietuvos regionuose. Save pakvaišusiu dėl žvejybos vadinantis vyriškis įsitikinęs, kad norint pagauti žuvį pirmiausia reikia kantrybės, nes ji žvejyboje kaip ir gyvenime yra labai svarbi. Aktyvios žvejybos mėgėjas daugiausia gaudo plėšrias žuvis, nors sako turįs inventorių ir vadinamai baltai žuviai gaudyti.
Nuo Endriejavo kilęs Tomas vaikystėje sėsdavo ant dviračio ir lėkdavo į Kapstato ežerą gaudyti lydekų. Ten turėjo medinę valtelę, kuria gainiodavo plėšrūnes. Pro tėviškę tekantis mylimas Veiviržas buvo dosnus upėtakių ir lydekų. „Šeimoje visi žvejojo, bet gal aš labiau buvau pakvaišęs dėl žvejybos. Buvo laikai, kai visa šeima sekmadieniais važiuodavome į Rudgalvių tvenkinį gaudyti didelių karosų, – prisiminė Tomas, anuomet pats iš lazdynų pasidarydavęs meškerę. – Kaldavau vinutes, ant kurių sukdavau valą, o iš vielos susukdavau žiedelius, pro kuriuos eidavo valas. Pats gamindavausi plūdes, į kurias statydavau žąsies arba kalakuto plunksną.“ Pirmą spiningą jis ne nusipirko, o gavo mainais iš pusbrolio. „Seniau žmonės žvejodami naudojo metalines blizges, dabar – sukres, o populiariausias masalas šlakiams yra vobleriai“, – palygino Tomas pakitusias priemones. Pramoga tapusi žvejyba, pasak jo, – prabangos dalykas, nes inventorius ir masalai kainuoja nemenkus pinigus.
Žavisi gamta
T. Žemgulys labiausiai mėgsta žvejoti upėse ir ežeruose, stebėti gamtą, kurios grožis keri, mėgautis rytais, kai gamta bunda, gerti į save jos kvapus. Kadangi Tomo žmona kilusi iš Anykščių krašto, dažnai jis traukia būtent tenai. „Esu žvejojęs dideliuose Rubikių ir Juostinio ežeruose. Pastarojo gylis stulbinantis, net 25 metrai. Tai labai keistas ir labai žuvingas ežeras. Žvejojame Šventosios upėje, Kavarsko užtvankoje ir daugelyje kitų telkinių, važiuojame ir į vandeningąjį Zarasų rajoną, prie antrų pagal dydį Lietuvoje Antalieptės marių“, – vardijo vyriškis. Dažnai ten jam tenka mėgautis uošvio, kuris irgi užkietėjęs žvejys, kompanija. Nors Tomas prisipažįsta, kad gali žvejoti ir vienas, bet esą smagu, kai kažkas važiuoja kartu, todėl į žvejybą norėtų pakviesti ir Klaipėdos rajono merą Bronių Markauską, apie kurio aistrą žvejybai esame rašę.
„Žvejyba – tarsi vyrų terapija, pabuvimas su savimi. Tai tarsi menas, kuris padeda atsipalaiduoti, susilieti su gamtos grožiu ir patirti ramybę. Šiuolaikinis gyvenimo tempas didžiulis, todėl atrasti laiko sau yra labai svarbu, o žmogus ir gamta – du neatsiejami dalykai“, – dėstė aistringas žvejys.
Malonumas ne tik pagauti
Prieš žvejybą Tomas sakė stebįs hidrologinę informaciją. Nuo jos priklauso, ar verta važiuoti. Nuo seno žinoma, kad žuvys geriausiai kimba anksti ryte ir vakare. „Geriausias šlakių kibimas, kai vanduo pradeda kristi ir skaidrėti. Šlakiai po neršto būna labai pavargę ir stovi ne srovėje, todėl masalą judinti reikia labai lėtai. Jei pagavai vieną, tai po kelių dienų toje vietoje bus ir kitas. Juk sakoma, kad gera vieta ilgai tuščia nebūna“, – patirtimi dalijosi Tomas. Pasak jo, lydekos konkuruoja su šlakiais ir juos išstumia: pagavęs lydeką po kelių dienų ten pat pagausi šlakį ir atvirkščiai.
Tomas sakė, kad jo laimikiai įvairūs, bet retai žuvis besveria, nes dažniausiai jas paleidžia, juk žvejoja ne dėl maisto: „Malonumas yra pagauti žuvį, bet dar didesnis – ją paleisti.“
Vis dėlto šeima mėgsta žuvies patiekalus. „Žmona labai skaniai gamina. Lašišines žuvis dažnai kepame orkaitėje arba kepsninėje, o jeigu tenka rūkyti kepsninėje, tai jau mano darbas. Paskutinis mano rūkytas buvo šamas, kurį uošvis sugavo Minijoje. Yra tekę rūkyti lydeką, lyną, karšį, ešerį ir kt., o jei parvežu lydeką, žmona pagamina žuvies kotletų, kurie tirpsta burnoje.“
Tradicijai – 70 metų
Dar būdamas penkerių P. Žibas, padedamas tėčio, pasidarė meškerę. Jai pakako pagaikščio, siūlo, nes valo neturėjo, kabliuką išlankstė iš spilgos, o plūdę atstojo butelio kamštis. Kai buvo antrokas, pirmą kartą nusipirko tris metrus valo, tikrą plūdę ir tikrų kabliukų. Vėliau tėtis parvežė valo iš Latvijos.
Užtvankoje Nemakščiuose netoli Kryžkalnio kibo lynai ir karosai, o šaltiniuotame upelyje, kurio kraštuose augo ajerai, vėžiaudavo. Kitur pagaudavo vijūnų, žemaičių dūnininkų vadinamų cypliais, aukšlių, kurias Petro gimtajame krašte vadino plaudomis, o tauragiškiai – pliauskomis.
Petro vaikystės pomėgis peraugo į aistrą – gyvendamas Raseiniuose 1969 metais pradėjo dalyvauti žūklės varžybose ir nuo to laiko kasmet į jas vyksta visoje Lietuvoje. Ten sutinka daug bendraminčių, mezgasi įdomūs pokalbiai ir pažintys.
„Nepradedu plūdine meškere žvejoti, kol nesugaunu upėtakio. Kad sugaučiau, kartais ir tris kartus tenka išvažiuoti prie upelių ir nueiti ne po vieną kilometrą. Per krūmus, kemsynus tenka brautis. Tik pagavęs upėtakį pradedu pavasarinę žūklę. Tai mano tradicijai – daugiau kaip 70 metų. Sezoną baigiu rugsėjį pagavęs upėtakį, nes nuo spalio 1 d. jų gaudyti nebegalima“, – atskleidė patyręs žvejys P. Žibas.
Praėjusį šeštadienį Petras su komandos draugu gargždiškiu Vytautu Kaškevičiumi grįžo iš poledinės žūklės komandinių varžybų Lūksto ežere. Veteranų varžybose nuo 70 metų P. Žibas jau du kartus tapo Lietuvos čempionu, o per visą gyvenimą laimėtų taurių namuose rikiuojasi ne viena eilė. „Žmona Vida yra dalyvavusi Lietuvos moterų čempionate ir užėmusi 2-ąją vietą. Kai 1994 m. su Vida važiavome į varžybas, nesakiau, kad ir ji dalyvaus, – šypsodamasis pasakojo P. Žibas, prisiminęs tada ant ledo išskleistą didžiulę Lietuvos vėliavą ir siautusią pūgą. – Ne visi vyrai ištvėrė oro sąlygas, o Vida šalčio neišsigando.“
Neįmanoma pamiršti
P. Žibas prisipažino, kad buvo laikas, kai rašydavo žvejo dienoraštį, jame fiksuodavo, kiek dienų per metus skirdavo savo pomėgiui. O tokių būdavo ir 50, ir 70, ir net 90. „Kai kurios varžybos trukdavo dvi paras, o dar žvejodavau savo malonumui“, – sakė Petras, puikiai pažįstantis Lietuvos vandens telkinius ir nežvejojęs nebent Joniškio rajone. Su Vida daugiausia važiuodavo į Šilutės rajoną prie Mingės, Atmatos, nes ten ir žuvų daugiau, ir priėjimas prie upių esąs geresnis.
Didžiausią savo žuvį – 4,7 kg šlakį – Petras pagavo Minijoje, o Ventės rage Vida įspūdingą karšį, nutrūkusį nuo meškerės, iš po ledo ranka ištraukė.
Kol žvejai pasiekdavo žvejybos vietą nuo kranto, ledu sukardavo kelis kilometrus, o trukdavo daugiau nei pusantros valandos. Petras negali pamiršti, kaip apie 200 žvejų, tarp kurių buvo ir jis, kartą kovo pradžioje Nidoje atsidūrė ant atskilusios ledo lyties. Pakilęs vėjas ėmė ją nešti, plyšys siekė 30 metrų, kai gelbėtojų valtimis buvo pargabenti į krantą. Kitą kartą motociklu važiavo šešiese. Prie Pervalkos iškylautojai paskandino ir motociklą, ir roges. Vienam iš kompanijos teko išsimaudyti lediniame vandenyje, kitiems mažiau sušlapti, treti atsipirko išgąsčiu.
Petras pasakojo, kad žvejyboje patiria įsimintinas gamtos staigmenas. „Kartą palei Nemuną einu spiningauti, kur dambos, tokie akmenų liežuviai, ir aiškiai girdžiu smuiko melodiją. Nė vieno žmogaus, bet kažkas groja. Einu atgal ir vėl girdžiu. Žiūriu – palaužta nendrė ir vėjas griežia“,– pasakojo P. Žibas, prisiminęs ir įspūdingą kelių gulbių šokį viename tvenkinyje.
Kiekviena žvejybos rūšis žvejams savaip įdomi. Ypatingai mėgstantieji poledinę žūklę apgailestauja, kad ledas Lietuvoje neilgai būna tokio storio, kad būtų galima žvejoti. P. Žibas pasidžiaugė, kad užpraėjusią žiemą vis dėlto pavyko Pasaulio poledinės žūklės čempionatą surengti Lietuvoje, o šiemet jis vyks Mongolijoje.
Kaip liga
„Žvejyba – liga neišgydoma, bet ji gelbsti nuo kitų bėdų. Sūnus irgi susargdinau žvejyba“, – šypsojosi P. Žibas. Jis džiaugiasi, kad sūnui Alvydui žvejyba – ir darbas, ir gyvenimo būdas. A. Žibas – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Akvakultūros centro vadovas, Lietuvos sportinės žūklės federacijos vykdomojo komiteto narys, Lietuvos plūdinės žūklės sporto asociacijos prezidentas ir Lietuvos sportinės žūklės plūdinės rinktinės, pirmą kartą mūsų šalies istorijoje 2019 m. tapusios Europos čempionais, vadovas.
P. Žibas žvejyba sudomino ir sūnų Eugenijų, kuris dar pradinukas būdamas jau dalyvavo varžybose. Iš patyrusių žvejų mokėsi ir daugiau vaikų. Dabar jie patys perduoda patirtį jaunimui. Vienas iš jų – Raimundas Jocys, Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centre ugdantis jaunuosius žvejus, dalyvaujantis su jais varžybose.
P. Žibas sakė, kad šiuo metu turi apie 30 įvairių meškerių. Vienoms varžyboms reikia 8 plūdinių meškerių. Kiekviena iš jų kainuoja nuo 100 iki 400 eurų. Poledinei žūklei skirtos kur kas pigesnės – apie 15 eurų. Į varžybas jų žvejys vežasi net 17. Nemažai kainuoja ir masalas, ir inventorius – smaigai, grąžtas, peikena, įrankių dėžė, plastikinės rogės, kompasas, apranga, batai. Reikalingi ir pašarai žuvims. 77-erių P. Žibas neslepia, kad žvejyba – nepigus sportas.
Nelinkėkime žvejams sėkmės – tebūnie nei žvyno, nei uodegos!
Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
