Gargžduose vasaroję broliai tęsia mokslus Švedijoje

Vasaras pas močiutę Gargžduose ir senelius Kaune leidžiantys keturiolikmetis Herkus ir vienuolik­metis Grantas Mineikiai grįžo į Švediją ir rugpjūčio 21 d. pradėjo naujus mokslo metus. Apie tai, kaip jie ugdomi mokykloje, koks jų laisvalaikis, papasakojo ne tik patys, bet ir jų mama Živilė, dirbanti asistente privačioje ugdymo įstaigoje.

Nusprendė dėl vaikų
Apie 8 metus su mama Živile ir tėčiu Žydrūnu Švedijoje, Skeviko pusiasalyje Stokholmo archipelage (didžiausias Švedijos salynas su apie 30 000 salų), gyvenantys Herkus ir Grantas gimė Lietuvoje. Kaune vyresnėlis lankė darželį, o kai atėjo laikas eiti į mokyklą, tėvai nusprendė Švedijoje kurtis ilgam. „Į Švediją pirmiausia išvykome dėl vyro darbo. Iš pradžių dar „migravome“ tarp Švedijos ir Lietuvos, bet vėliau dėl vaikų mokslo nutarėme apsistoti užsienyje. Įtakos turėjo ir Švedijos švietimo sistema. Mokslas šioje šalyje vaikams, mano nuomone, kelia žymiai mažiau streso nei Lietuvoje“, – pasakojo Ž. Mineikė. Ją sužavėjo ir Švedijos gamta.
Pasibaigus mokslo metams birželio viduryje Mineikių šeima kasmet susiruošia vasaroti Lietuvoje. Gargžduose anūkų laukia močiutė, o Kaune – abu seneliai. „Mums vasarą patinka Lietuvoje. Čia galima daug maudytis, o Švedijoje dažnai lyja, be to, ten daug uolų, akmenų, o čia – smėlio“, – gamtos teikiamus privalumus gimtinėje vardijo 14 metų Herkus ir 11 metų Grantas. Jie mėgsta maudytis ir Gargždų karjeruose, ir jūroje. Abu berniukai moka plaukti, o Herkus jau mokėsi gelbėti skęstantįjį. „Turbūt todėl, kad gyvename jūrinėje valstybėje, kur daug uolų, vaikai nuo mažens privalomai mokomi plaukti. Jiems vyksta pamokos baseine, yra normatyvai, kuriuos reikia įvykdyti“, – pasakojo berniukų mama. Grantas ir Herkus sakė plaukti išmokę prieš kelerius metus, kai per atostogas stovyklavo Gargžduose.

Vertina raidėmis
Herkus ir Grantas mokosi skirtingose valstybinėse mokyklose, kuriose – įvairių tautybių vaikai. Mokslas iki 5 klasės atitinka pradinį mokslą Lietuvoje, nuo 6 klasės – mokslą progimnazijoje, o nuo 10 klasės – gimnazijoje. Iki 6 klasės mokinių pasiekimus mokytojai vertina pagirdami. Vėliau žinios vertinamos raidėmis nuo A iki F: pavyzdžiui, A atitinka 20 taškų, B – 17,5 taškų, C – 15 taškų, D – 12,5 taškų, E – 10 taškų, F – 0 taškų, t. y. neįskaityta, nepatvirtinta. „Jeigu mokinys gauna iš kažkurio dalyko F, jis vis tiek yra perkeliamas į kitą klasę, bet baigiant 9 klasę ir norint įstoti į gimnaziją reikia būti surinkus mažiausiai 120 taškų ir turėti teigiamus įvertinimus iš 12 dalykų. Daugiausia taškų turi būti surinkta iš švedų kalbos, matematikos ir anglų. Geriausiai yra surinkti apie 190 taškų, tada gali rinktis įvairias gimnazijų programas“, – apie vertinimo sistemą pasakojo Ž. Mineikė. 
Moksleivių žinios nei girdint klasės draugams, nei kitiems tėvams nėra aptariamos. Galbūt dėl to, kad viešai pasiekimai nėra lyginami su bendraklasių, nėra ir konkurencijos, mokiniai nejaučia įtampos. Pasak Živilės, korepetitorių paslaugos bent iki 10 klasės nesančios populiarios. Tėvai įsitikinę, kad vaikai mokomuosius dalykus turi įsisavinti mokykloje.
Pamokos prasideda 8 arba 9 val. Viena pamoka gali trukti ir pusvalandį, ir pusantros valandos. Grantui pamokos baigiasi 13–14.30 val., Herkui vėliausiai – apie 16 val.
„Gyvename toliau nuo mokyklos, arčiau gamtos. Kas valandą važiuoja autobusai, bet mus į mokyklas nuveža tėveliai. Nebūtų patogu, jei reikėtų anksčiau keltis“, – valiūkiškai šypsodamiesi pasakojo berniukai, paklausti, kaip pasiekia mokyklas. Jei tėvai vaikų negali pasiimti pasibaigus pamokoms, ugdymo įstaigoje jie gali likti iki 17–18 val. Tada vaikai su pedagogu eina arba čiuožinėti, arba pasivaikščioti į mišką. Živilė minėjo, kad anksčiausiai atvežti vaikus į mokyklą galima 6.30 val.

Be namų darbų
Mokiniams Švedijos mokyklose sukurta artima namams aplinka: jie neavi batų, vaikšto mūvėdami kojines, nėra mokyk­linės aprangos ir taisyklių, kaip rengtis. Vaikams skirtos erdvės žaisti stalo tenisą, kėdės, sofos, kad galėtų pailsėti.
Herkus ir Grantas sakė, kad mokykloje jiems patinka, tačiau pavargsta. Herkaus klasėje daugiausia mokėsi 32, Granto – 20 mokinių. Broliams gerai sekasi matematika, o Grantas jos mokėsi iš aukštesnės klasės vadovėlio, kaip ir anglų kalbos. Herkui patinka chemija, fizika ir siuvimas. „Mokėti siūti labai svarbu. Buvau pasisiuvęs gražią kepurę. Klasėje yra siuvimo mašinų, bet mokomės siūti ir adata“, – sakė keturiolikmetis. Grantui irgi patinka siuvimas. Jo per darbų pamokas vaikai mokomi pusę metų, kitą pusmetį – medžio darbų.
„Švedija ir ekologija bei tvarumas neatsiejami vienas nuo kito, – paprastai į klausimą, kodėl per pamokas vaikai rašo pieštukais, o ne parkeriais ir tušinukais, atsakė Ž. Mineikė. – Paprastu pieštuku rašant ir trinant trintuku, jeigu kas nepavyksta, sunaudojama mažiau popieriaus.“ 
Mokytojai retai kada užduoda namų darbų. Herkus prisiminė, kad 3 klasėje kas savaitę būdavo vienas namų darbas. Dabar namuose tenka tik pabaigti tai, ko nespėja padaryti klasėje. Berniukai sakė jaučiantys atsakomybę ir stengiasi mokytis ne dėl pagyrimo ar kitokio įvertinimo, o dėl savęs. Į pirmą klasę abu atėjo mokėdami skaityti. Beje, jau keletą metų Švedijos mokyklose nebemokoma dailyraščio.

Informuoja mentorius
Paklausti apie mokytojų amžių, Herkus su Grantu atsakė, kad jiems mokytojų amžius nesvarbus. Geras mokytojas, pasak Herkaus, ne per griežtas ir stengiasi, kad mokiniams būtų įdomu mokytis. Didelių drausmės problemų brolių klasėse nesą, tačiau kartais, pasak Granto, mokytojams tenka tramdyti klasės draugus. Norėdami atsakyti į mokytojo klausimą, mokiniai turi pakelti ranką, o į mokytoją kreipiasi vardu. Atsakinėti priešais klasę tenka nedažnai, lentoje dažniausiai rašo mokytojai. Pamokoje naudotis telefonais nevalia. Jie atėjus į klasę sudedami į dėžutes.
Mokykloje yra mentoriai, kuriems priskirti skirtingų klasių mokiniai. Mentoriai bendradarbiauja su jų mokytojais ir tėvais, padeda spręsti problemas arba apie jas informuoja psichologus, socialinius darbuotojus. Klasėse dirba ir mokytojų padėjėjai.
„Pasibaigus pusmečiui, mentorius, vaikas ir tėvai mokykloje aptaria rezultatus ar iškilusias problemas. Šiuose susitikimuose vaiko nuomonė labai svarbi“, – atkreipė dėmesį dviejų paauglių mama. Beje, klasėje per pamokas neleidžiama visą laiką sėdėti su tuo pačiu vaiku. „Suolo draugas keičiasi kas 3 mėnesius. Tuo siekiama išvengti atskirties“, – paaiškino Živilė. Dėl to paties tikslo iki 4 klasės draudžiama mokiniams atsinešti net obuolį. Penktokas, pasak Živilės, jau gali turėti kokį traputį, bet ne saldumynų ar limonado. Iki 6 klasės mokiniai neišleidžiami iš mokyklos teritorijos. Granto mokyklos teritorija aptverta.
Pasak Živilės, veikia įvairios prevencinės programos. „Tėvai gauna el. p. laiškus iš mokyklų su perspėjimu, kad saugotų vaikus, kokiuose rajonuose įtariama narkotikų prekyba. Yra geltonas autobusiukas, kuriuo savanoriai važinėja aplink mokyklas stebėdami, kas vyksta“, – apie pastangas užtikrinti mokiniams saugią aplinką pasakojo Živilė.

Dėmesys sveikai gyvensenai ir mitybai
Per pertraukas, kurių trukmė iki valandos, vaikams iki 6 klasės privaloma būti lauke bet kokiu oru. Nuo šalčio ar lietaus juos gelbsti tinkama apranga ir apavas.
Švedijoje mokyklose vaikai maitinami nemokamai. Lankydamiesi mokykloje tėvai įsitikina, kad maistas kokybiškas, įvairus, skirtas ir visavalgiams, ir vegetarams, ir alergiškiems.
„Mūsų mama vegetarė. Mes nevalgome mėsos, bet valgome žuvį, labai daug daržovių. Patys valgykloje įsidedame, ko ir kiek norime“, – paaiškino Herkus, o Grantas prisipažino, kad mokykloje nevalgo sriubos. Lietuviškas maistas berniukams patinka. Herkus labai mėgsta ir itališką, ypač makaronus su padažu. Saldumynų šeima valgo tik savaitgaliais. Pas močiutę Gargžduose rytas prasideda daržovėmis iš jos daržo ir šiltnamio, uogomis, o po to – košė.

Jokių rinkliavų
Mokslo metų pradžia kasmet gali skirtis keliomis dienomis. Šiemet vaikai į mokyklas turėjo sugrįžti rugpjūčio 21 d., pernai – 17 d. Mokslo metai kasmet baigiasi irgi skirtingą birželio dieną, bet visada pirmoje mėnesio pusėje. Artėjant ugdymo proceso pradžiai tėvai nejaučia įtampos, kad reikia vaikams nupirkti sąsiuvinių ir kitų reikalingų priemonių – tai gauna mokyklose nemokamai. Į mokyklą vaikai eina kaip įprastą mokslo metų dieną – be gėlių mokytojams. „Paskutinė mokslo metų diena – šventinė. Ta proga kas nori, pasipuošia, o abiturientai velkasi kostiumus, mergaitės – baltas sukneles, dėvi jūreiviškas kepures. Mokiniai dovanoja pedagogams gėlių dėkodami už mokslo metus. Vyksta iškylos, lauke arba bažnyčioje vaikai dainuoja dainas“, – pasakojo Živilė.
Mokyklose nėra rinkliavų iš tėvų. „Jei mokiniai vežami į muziejų, nei už autobusą, nei už bilietus į parodas ar spektak­lį nereikia mokėti, jei plaukia laivu, taip pat nekainuoja. Tokios kelionės vyksta pasibaigus mokslams“, – dėstė Herkaus ir Granto mama.

Mokosi kalbų
Mokykloje neorganizuojama užklasinė veikla. Būrelius vaikai gali lankyti miesto meno, sporto mokyklose. „Mes nemėgstame futbolo. Man patinka bėgimas ir badmintonas, Grantui – važiavimas dviračiu“, – prisipažino Herkus, anksčiau lankęs dziudo treniruotes ir apsigynęs geltoną ir oranžinį diržus. Dabar šios sporto šakos treniruotes lanko tik brolis, kuris apsigynęs geltoną diržą. Grantas namuose konsultuojamas mamos mokosi piešti (Živilė baigusi Dailės akademiją), o miesto meno bei muzikos mokykloje – groti pianinu. Herkus irgi muzikalus – groja smuiku, mokosi savarankiškai groti gitara. Jaunėlis Grantas sakė daug laiko praleidžiantis prie kompiuterio, kadangi turi tikslą išmokti programuoti.
Berniukų mama Živilė svarstė, gal reikėtų juos vesti į lietuvių mokyklėlę savaitgaliais, tačiau vaikai gana užimti, tad tos minties atsisakė. Ji perka lietuviškas knygas, aiškina vaikams nesuprantamus vaizdingus žodžius ir posakius. Živilė džiaugiasi, kad vaikai gimtąja kalba bendrauja su tėvais ir seneliais, nors tarpusavyje – angliškai, Švedijoje – švediškai. Nuo 6 klasės vaikai pasirinktinai mokosi ispanų arba prancūzų kalbos. Aštuntokas Herkus pasirinko ispanų kalbą, o penktokas Grantas savarankiškai mokosi japonų kalbos. Ja žavisi ir Herkus: „Man patinka Japonija ir norėčiau ją aplankyti. Būtų gerai mokėti kalbėti japoniškai, bet tai labai sunki kalba.“

Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.