Gastrolėmis gausus ruduo Klaipėdos dramos teatre
Neseniai grįžęs iš festivalio Sakartvele, teatras ruošiasi išvykoms į Varėną, Vilnių, Mažeikius, o taip pat intensyviai dėlioja paskutines gastrolių į Turkiją detales. 91-ojo sezono pirmasis pusmetis Klaipėdos dramos teatrui itin gausus kelionėmis. Kalbinami teatro atstovai minėjo, kad kiekvienas išvažiavimas susijęs su galybe iššūkių, bet profesionaliojo meno sklaida regionuose, susitikimas su žiūrovais skirtinguose Lietuvos miestuose ar bendresnis šalies bei savo miesto ir teatro vardo garsinimas užsienyje – svarbi misija.
Rugsėjį viešėjęs Tbilisyje, Sakartvele, spalio 8 d. Igorio Reklaičio režisuotas spektaklis „Kai kurios erelių rūšys“ (pagal Domano Nowakowskio pjesę) dalyvaus Varėnoje vykstančiame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, kitą dieną jis bus rodomas Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, pastarajame bilietų į abu šio spektaklio rodymus jau nebelikę. Tuo tarpu spalio 14 d. paskutinis Lietuvoje režisuotas Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ (pagal Sauliaus Šaltenio romaną) viešės 20-ajame tarptautiniame Mažeikių meno festivalyje. Lapkritį teatro laukia dar vienos tarptautinės gastrolės – į Stambulo kultūros ir meno fondo rengiamą 30-ąjį Stambulo teatro festivalį keliaus Dmitrijaus Krymovo režisuotas „Requiem“. Spektaklis ten bus rodomas lapkričio 11 ir 12 dienomis.
Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadybininkė Aistė Jokubauskienė minėjo, kad sulaukiama nemažai užklausų dėl gastrolių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, atvykti kviečia tiek teatro festivaliai, tiek kultūros centrai, teatrai. „Lankydamiesi kituose miestuose jaučiamės labai pakylėti, tikrai pastebime, kad žmonės džiaugiasi mūsų atvykimu. Ypač mažesniuose miestuose, kur mūsų teatras gali atvažiuoti gal tik kartą per kelis metus. Pastaruoju metu galima pasidžiaugti tuo, kad regionuose vyksta daug renginių, įvairios apimties ir tematikos festivalių, žmonės pasiilgę renginių ir jų laukia. Aišku, auditorijos mažesnės nei didžiuosiuose miestuose, bet mums svarbus kiekvienas žiūrovas“, – sakė A. Jokubauskienė. Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje šiuo metu kultūros centrai regionuose atsinaujina, tad turi didesnes galimybes priimti profesionalųjį teatrą, „jie labai nori atvežti profesionalųjį teatrą savo bendruomenėms. Tai smagu ir mes patys norėtume kuo daugiau keliauti. Tačiau mūsų norus riboja ne viena aplinkybė: jei nėra papildomo finansavimo, kiekvienos gastrolės mums yra labai brangios, be to, nemažai mūsų pastatymų didelės apimties ir skirti didelėms scenoms, ne visur galime juos adaptuoti. Kaskart išvykdami taip pat turime atsižvelgti į tai, kiek laiko užtruksime, kiek jo turėsime pasiruošimui, repeticijoms, nes išvyka reiškia ir tai, kad tuo metu pristabdoma teatro veikla Klaipėdoje“.
Klaipėdos dramos teatro kultūros vadybos padalinio vadovė Gintarė Kairytė pabrėžė, kad, nepaisant visų iššūkių, kiekvienos gastrolės labai svarbios, „tai vidinės sveikatos klausimas – cirkuliuoti bendrame kultūros lauke ir būti matomiems mums tiesiog privaloma, per tai giliname esamus ryšius ir mezgame naujus kontaktus. Galvojame apie savo spektaklių pristatymą, apie savo auditorijų plėtrą apie tai, kaip pasiekti tas, kurios negali atvažiuoti pas mus“. Anot jos, gastrolės naudingos ir palaikant profesinį teatro darbuotojų tonusą, „išvykdami, ypač į užsienį, išeiname iš komforto būsenos, iš savo namų erdvės. Išvykdami keliame savo kompetencijas ir plečiame žinių akiratį, juk bendraujame su kolegomis svetur, stebime, kaip jie dirba, tenka reaguoti situacijose, kuriose reikia būti lankstiems, gebėti rasti ir priimti greitus sprendimus“. Klausiama apie gastroles užsienyje, G. Kairytė atkreipė dėmesį, kad tarptautiniai kontaktai didele dalimi yra viena iš šiemet jau vienuoliktą kartą rengiamo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ rezultatų, „į Sakartvelą buvome pakviesti jau ne vienerius metus festivalyje besilankančio teatro profesionalo, beje, per jį į Sakartvelą buvo išvykęs ir mūsų aktorės Eglės Jackaitės spektaklis „Šventoji“. Tarptautinis bendradarbiavimas vyksta ne tik paties festivalio metu, teatro atstovai, ieškodami spektaklių „TheATRIUM“ tarptautinei programai, patys keliauja po festivalius Europoje, o šių kelionių metu jie ne tik pasyviai stebi juose rodomus scenos meno kūrinius, bet ir aktyviai mezga pažintis, dalinasi informacija apie Klaipėdos dramos teatrą ir jo kūrinius. Būtent tokiu būdu ir buvo pasėta D. Krymovo režisuoto spektaklio „Requiem“ kelionės į Turkiją idėja.
Anot pašnekovių, gaunamos užklausos yra malonus patvirtinimas, kad teatras žinomas ir pastebimas ne tik savo mieste, bet ir už jo ribų. „Esame aktyviai kuriantis teatras, tad gastrolės mums gana sudėtingos ir dėl didelio teatro užimtumo namuose. Turime derinti naujai kuriamų spektaklių procesus, repertuaro rodymą, festivalio organizavimo darbus bei papildomus savo renginius. Kaip mažos apimties gastrolių prototipą paminėčiau ir nuo pernai plačiau keliauti ėmusius mūsų ciklo „Esminiai mazgai“ renginius, nukreiptus į bendruomenės sutelktį. Ir anksčiau kartais keliaudavome su pjesių skaitymais, nuo pernai keliauti ėmė ir aktorių vedamos kūrybinės dirbtuvės. Tad tai irgi viena iš formų susitikti su Klaipėdos dramos teatru“, – pridūrė G. Kairytė.
Bene didžiausias galvosūkis kiekvienų gastrolių atveju tenka teatro scenos meno techniniam padaliniui. Šio padalinio vadovas Artūras Lepiochinas neslėpė, kad kiekvienos gastrolės reiškia daug itin smulkmeniškų pasiruošimo žingsnių. Pavyzdžiui, dėl būsimų gastrolių Turkijoje bendrauti su turkais scenos meno padalinys pradėjo jau kovo mėnesį. Pastarosios gastrolės, anot A. Lepiochino itin sudėtingos, „pats išvažiuojantis spektaklis nei scenografijos, nei šviesų atžvilgiu nėra ypatingai sudėtingas. Pasiruošti jam namuose daug laiko tikrai nereikia, daugiau užtrunka nardymo scenos ar parašiutininko šuolio repeticijos. Gastrolėse reikia spėti viską padaryti gana suspaustu laiku, be to, šiuo atveju važiuojame į kiek mažesnę sceną. Pažįstame ją iš aprašymų, brėžinių, nuotraukų, turime pasidarę kelis galimus adaptavimo variantus, bet žinome, kad gali tekti greitai ieškoti sprendimo vietoje. Pavyzdžiui, bus nelygi siena, ir nors brėžiniuose viskas gerai, atvažiavus pritrūks kelių centimetrų, o jie bus būtent tai, ko reikėjo“. Kelionė į Turkiją dalinai paralyžiuos teatro veiklą namuose – išvyks apie trisdešimties žmonių komanda, jų turėjo būti dar daugiau, bet galiausiai skaičių pavyko sumažinti. Rodant spektaklį Turkijoje bus įsivedami ir vietiniai veikėjai – mergaitė bei keturi scenoje pasirodantys techniniai darbuotojai. Padėti adaptuoti „Requiem“ naujai erdvei bei susitikti su žiūrovais iš JAV atvyks ir pats režisierius.
„Nemažas iššūkis tai, kad Turkija nėra Europos Sąjungos narė ir nepriklauso Šengeno zonai. Tai reiškia itin daug dokumentacijos, be to, Turkija toli, laukia ilga kelionė, o kadangi šalia scenografijos ir visų reikalingų įrankių vežamės dalį visos savo šviesų, garso bei vaizdo įrangos, premjerai besiruošiantis teatras namuose liks gana tuščias. Kita vertus, atsivežti „Requiem“ sudėtinga ir turkams, komanda suskris iš Lietuvos ir JAV, mes gana smulkmeniški ir reiklūs, bet jie labai nori mus pamatyti“, – minėjo A. Lepiochinas. Pasak scenos meno techninio padalinio vadovo, kiekvienos gastrolės yra unikalios, kaip pavyzdį jis minėjo ir rugsėjo kelionę su spektakliu „Kai kurios erelių rūšys“ į Sakartvelą, „šį spektaklį esame rodę net Vydmantuose – jis toks paslankus, atrodo, galima su juo bet kur nuvažiuoti. Bet štai, vykome į Sakartvelą, į kurį dėl šiandienės geopolitinės situacijos negalėjome nieko vežti žeme. Turėjome daug pokalbių su kolegomis Tbilisyje ir galiausiai jie tiesiog surinko savo teatre arba nupirko visus būtinus daiktus spektaklio scenografijai. O mes patys? Tai asmeniškai pirma kelionė, kuomet asmeniniame skrydžio bagaže vežiausi tiek įrangos – laidai, kompiuteriai, įvairūs adapteriai, dekoderiai ir t. t. Su kolegomis labai kruopščiai svėrėme savo bagažą, kad neviršytume jo apribojimų“, – juokėsi A. Lepiochinas.
Gastrolės Lietuvoje paprastesnės ne tik dėl kalbos barjero nebuvimo, panašios darbo kultūros, plataus profesinių pažinčių tinklo, bet ir dėl paties atstumo, „jei kažką pamirštume, kitą dieną atvykstantys aktoriai atvežtų su savimi, arba prireikus net ir patys galėtume suvažinėti. Vis tik kaskart išvykdami turime prisitaikyti prie naujos erdvės ir tą paprastai reikia padaryti per labai trumpą laiko tarpą. Kiekvienos gastrolės mums yra aštraus proto vystymo pratybos – turime greitai reaguoti į įvairias situacijas, ieškoti sprendimų, būti lankstūs. Kiekviena nauja erdvė, kiek ją bestudijuotume iš anksto, turės staigmenų. Išvykdami pamatome, kuo gyvena ir kaip darbuojasi kolegos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Nors neturime laiko sėdėti ir šnekučiuotis, keičiamės patirtimi, matome kaip jie dirba, jie mato kaip dirbame mes“, – dalinosi pašnekovas.
Kelionės į kitus Lietuvos miestus ar į užsienį teatrui naudingos ir kaip būdas savo spektaklius pasitikrinti su kita auditorija – kaip žmonės priima spektaklį, kaip į jį reaguoja. O užsimezgęs ryšys, pažadintas susidomėjimas Klaipėdos dramos teatru dažnai gyvuoja ir po gastrolių, „tikrai būna, kad žmonės pamato mūsų spektaklį per gastroles, jiems patinka ir kai važiuoja į Klaipėdą, pasidomi, ką turime repertuare. Ypač per kalėdinį laikotarpį sulaukiame įvairių pasikreipimų iš miestų ir miestelių, kuriuose lankėmės – žmonės planuoja atvažiuoti su draugais, giminėmis ir pasidaryti šventę“, – plačiai laike išsklindantį gastrolių poveikį apibendrino A. Jokubauskienė.
Pranešimas žiniasklaidai
