Gėda kalbėti tarmiškai, gėda kaimo, kuriame daugelio mūsų šaknys?
Žmogaus noras siekti idealo – nenaujas reiškinys. Įvairiausių filosofijos krypčių veikaluose vis tiek rasime bendrumą: kiekvienas iš autorių ieškojo savo idėjų grynumo, tam tikro idealumo, aukščiausio jų varianto. Laikai keičiasi, idealai taip pat – dabar jie dažnai vakarietiški, pritaikyti šių laikų žmogui. Bet jų siekis lieka toks pat, o kartais gal net aršesnis.
Bėda tik štai kokia – bent jau man tokia mintis kyla, gal su ja sutiksite ir jūs – visiškas grynumas iš tiesų yra šiokia tokia iliuzija. Gryną, idealų garsą išgausime gal tik elektroniškai (ar jis bus gražus?), tobulą spalvą – kompiuterio ekrane, su sąlyga, kad šis bus tinkamai sukalibruotas. Viskas, ką laikome gražiausiais dalykais, – gamtos reiškiniai, muzika, meno kūriniai – iš esmės yra netobulų elementų kompozicijos, sugulusios į harmoniją.
Ir vis dėlto kartais uoliai stengiamės savo gyvenimą nuo to netobulumo išvalyti. Išrauti su šaknimis. Galvoju, gal tą darome savo netobulumo negalėdami pakęsti?
Kad visa tai nebūtų tuščia kalba – pora paprastų pavyzdžių. Ar pastebėjote, kad dažnai tai, kas piešta ranka, mums jau rodosi netobula? Jau spėjome priprasti prie idealių proporcijų, formų ir matematinių apskaičiavimų kompiuterinių vaizdų. Brūkšnys į šoną jau nebūtinai mums patinka.
O kaip žmonių emocijos? Turiu tokį įtarimą, kad besimokydami jas pažinti, suprasti ir perprasti, retkarčiais vis mažiau gebame jas pakelti. Norime kitus žmones matyti tobulus – nepykstančius, neliūdinčius. Tobulai susivaldančius.
Dar vienas pavyzdys štai koks: dažnai dairydamiesi tobulumo iškeliame tai, kas iš esmės visai neblogai, tik mums svetima – užsienio kalbas, kitų šalių kultūrinius reiškinius, kokio nors daugiau pasiekusio žmogaus gyvenimo puikumą. Bet ne veltui liaudis sako: ne viskas auksas, kas auksu žiba. Tas svetimo gyvenimo puikumas pažiūrėjus iš arčiau ne visada išlieka toks stebuklingas.
Vis dėlto čia noriu pakreipti kalbą link… kalbos. Link mūsų mielos lietuvių kalbos, kurios kartais, atrodo, nesuvokiame patys. Taigi taip užsižiūrėję į aukštąją kultūrą, prašmatniau skambančias kalbas pamirštame susiprasti savojoje.
Kai kam gal teko skaityti neseniai viešai pasirodžiusių pasisakymų apie tai, kad kultūros kalba, jos aukštoji forma – apvalyta nuo kaimietiškumo ir tarmybių. Nepateiksiu citatos, nes tas atvejis, deja, nei pirmas, nei paskutinis. O mintis visada ta pati: mums gėda savo kultūros. Ne įsivaizduojamai aukštosios (kuri, mano kuklia nuomone, paskutinį dešimtmetį ypač dažnai važiuoja į lankas), o savos, tikrosios, kurią perėmėme iš mamų ir močiučių. Gėda kalbėti tarmiškai, gėda kaimo, kuriame, vienaip ar kitaip, daugelio mūsų šaknys.
Trumpa bendrinės lietuvių kalbos istorija tokia: joks švarus jos variantas iki šiol nėra egzistavęs ir kažin ar egzistuos. Nuo XVII amžiaus bandyta rasti jos bendrinį variantą – iki tol ir dar kurį laiką po to šviesuoliai rašė taip, kaip kalbėjo – savo tarme. Tik XX a. pradžioje su Jablonskio gramatika nusistovėjo kažkas panašaus į dabar mums žinomą bendrinę kalbą, kurios pagrindu tapo vakarų aukštaičių kauniškių patarmė – tiesiog dėl to, nes daugelis to meto aktyvistų buvo kilę iš tų kraštų. Būtų buvę daugiau žemaičių – gal visi dabar kalbėtume žemaitiškai? Šiek tiek juokauju.
O vis dėlto kur nors viešiau prasižiojus tarmiškai tuoj kaip grybai po lietaus pasirodo kritikai, dažniausiai su vis kitais žodžiais išreikšta ta pačia pastaba apie netinkamą leksiką, netaisyklingas formas ar dar ką panašaus – dažnu atveju patys tikrai ne taip jau grynai lietuviškai, kaip mano, kalbėdami. Tada jau, aišku, supykstu: kalbu taip, kaip mane išmokė baba. Jei galvojate, kad žemaitiškai mokate geriau už ją (o dažniausiai apskritai nemokate), tai papasakokite man, kaip reikėtų taisyklingai. Tik prieš tai, būkite geri, pasiskaitykite apie kalbų vystymąsi nuo pat indoeuropiečių prokalbės, kas kada susiformavo ir nuo kada kalbėjo taip, kaip kalbėjo. Tada ir padiskutuosime.
Tie kalbos klausimai sudėtingi ir kažkodėl pritraukia nemažai ginčų. Bet pagrindinė mintis išlieka ta pati: jei jau taip didžiuojamės, kad mūsų kalba viena archajiškiausių pasaulyje (beje, ne seniausių – dažnai pasitaikantis netikslumas; visos indoeuropiečių kalbos, po truputį atsiskyrusios nuo prokalbės, panašaus amžiaus), tai turėkime sarmatos suvokti, kad tas archajiškumas, formų įmantrumas, kalbos įdomumas pirmiausia ir atėjo būtent iš mūsų tarmių.
Aišku, verta pridėti – viskam savas laikas. Niekaip nesu nusiteikusi prieš bendrinę kalbą ir ją kasdien vartoju, kai situacija reikalauja. Tik negaliu pakęsti tos mūsų giluminės kartais į paviršių negražiai išlendančios puikybės, kylančios turbūt tik iš to, kad bijome pažiūrėti patys į savo atvaizdą. O jei jam patyrinėti skirtume bent pusę tiek dėmesio, kiek skiriame „aukštajai kultūrai“ ar kaimynų daržui (tiesiogiai ir netiesiogiai), tai gal net padarytume neįtikėtiną atradimą, kad ir mūsų kultūra, ir mūsų tarmės, ir paveldas, nors tikrai ne idealūs, ne tobulų formų, ne gryni, visai įdomūs, vertingi, o iš tiesų – daug kuo labai turtingi.
Daugiau E. V. Žemeikytės tekstų galima rasti stipriosšaknys.lt
