Glaudėnuose gyvūnų prieglaudai reikia paramos

2022 metais VšĮ „Būk mano draugas“ priglaudė 940 gyvūnų: 401 šunį, 527 katinus, 12 kitų gyvūnų (stirnos, gandrai ir kt.), o naujus namus rado 262 šunys, 107 katinai.

Važiuojant Palangos plentu pro mašinos langą galima išvysti užrašą „Būk mano draugas“. Tai beglobių gyvūnų organizacija, įsikūrusi Klaipėdos rajone, Glaudėnų kaime. Tačiau darbuotojai 13 metų šiuo plentu važiuoja ne į pajūrį degintis, bet rūpintis beglobiais gyvūnais iš meilės ir noro padėti likimo nuskriaustiesiems. Apie VšĮ „Būk mano draugas“ beglobių gyvūnų organizaciją kalbėjausi su administratore Elina Kurauskiene, kuri pasidalijo organizacijos patiriamais iššūkiais ir džiaugsmais.


Atsakomybė – 15 metų
– Daugelis patvirtintų, kad augintiniai teikia džiaugsmo. Tačiau svarbu nepamiršti ir atsakomybės. Ką žmonės turėtų įsivertinti prieš planuodami gyvūno įsigijimą?
– Žmonės turėtų suvokti, kad atsakomybę už augintinį prisiima 10–15 metų. Reikėtų pasišnekėti, ar visi šeimos nariai sutinka priimti augintinį ir įsitraukti į jo rūpybą. Žinoma, svarbu paskaičiuoti ir savo finansus, jeigu, pavyzdžiui, susirgtų.
– Kaip gyvūnėliai atsiranda Jūsų prieglaudoje?
– Dažna ir nelabai suvokiama priežastis – esą pasikeitė planai, nebeturi galimybės gyvūnėlio laikyti. Taip pat yra atiduodami iš nuomojamų būstų, kada nebepratęsiama sutartis. Nutinka, kad atveža giminaičiai, gyvūno šeimininkui mirus, arba žmonės nusprendžia emigruoti. Vis dar atvežama pasiklydusių gyvūnų, kurių niekas nepasigenda. Matyt, tokiu būdu tiesiog jais atsikratoma dėl aukščiau paminėtų priežasčių.


Globoja ir „atitarnavusius“
– Kokius gyvūnus globoja Jūsų organizacija?
– Šiuo metu globojame daugiau nei 220 šunelių ir rūpinamės daugiau nei 250 katinėlių. Turime tris sužeistus, pas mus žiemojusius gandrus. Varną, kuri čia gyvena jau dvejus metus, ir penkis sužeistus balandžius, kurie jau greitai galės grįžti į laisvę. Gyvena daug senų, „atitarnavusių“ šunų, trokštančių gyventi. Taip pat ir tokių, kuriems reikia sudėtingesnės kasdienės priežiūros dėl senatvės. Pavyzdžiui, turime šunelį, kuriam yra paralyžiuotos kojos.
Tai yra didžiulis skaičius vienai gyvūnų globos organizacijai. Atspindys, jog beglobių gyvūnų problema vis dar egzistuoja. Nesugebame pasakyti „ne“ ir patogiai džiaugtis gyvūnų globos veikla. Su kiekvienu naujai priimtu gyvūnu atsiranda papildomi finansiniai, emociniai ir biurokratiniai sunkumai.


Brangios veterinarinės paslaugos
– Kokios yra priglaustų gyvūnų gyvenimo sąlygos?
– Per trejus metus, nors ir kukliais finansiniais pajėgumais, sugebėjome išsimokėti už įsigytą žemės sklypą. Deja, nebeturime lėšų nei komunikacijoms įrengti, nei pastatams statyti. Tačiau naujų ir patogesnių, jaukesnių bei šiltesnių vietų įrengimas yra mūsų silpnybė. Turime 9 medinius namelius su terasomis ir krosnelėmis viduje, kuriuos įsigijome ir parsigabenome iš Nidos, jie buvo skirti žmonių poilsiui. Įsigijome 8 naudotus statybinius vagonėlius, prie kurių įrengėme terasas, kad gyvūnai galėtų patogiau laukti savo naujųjų šeimininkų, o kai kurie ir praleisti pas mus visą savo likusį gyvenimą. Dalis šunelių gyvena voljeruose. Tačiau, kaip ir minėjau, jeigu beglobių gyvūnų nepriimtume tiek daug, galėtume džiaugtis puikiomis sukurtomis sąlygomis.
Jeigu žmonės paklausia, kokios pagalbos reikia, mes prašome žmonių atvežti maisto, valymo priemonių, nebenaudojamos tekstilės. Tačiau pagrindinė prob­lema yra finansai, nes išlaidos už veterinarines paslaugas yra didelės. Reikia išmokėti algas dirbantiems žmonėms, kurie prieglaudoje prižiūri gyvūnus septynias dienas per savaitę, mokesčius susimokėti. Esame viena daugiausia beglobių gyvūnų glaudžianti prieglauda Lietuvoje. Kad nepaskęstume tarp daugybės gyvūnų globos organizacijų, reikia reklamos, o mes tam pritrūkstame ir lėšų, ir laiko.


Jaudina žmonių geradarystė
– Kas nepaisant kasdienybės sunkumų priverčia nusišypsoti?
– Didžiausias džiaugsmas – tai šeimininkų atsiųstos vaizdo medžiagos ir nuotraukos iš naujų namų. Galime matyti, kad mūsų buvusiems globotiniams viskas gerai, ir nustoti nerimauti. Nors vis tiek visą gyvenimą juos vadiname savo gyvūnais.
Šiais metais labai džiaugiamės Kalėdų Senelio dovana, kurią padovanojo „UAB Elviva“. Gavome naują ir gražų modulinį namelį gyvūnėliams laikyti su visa įranga ir krosnele viduje. Visą žiemą briketais ir elektros energijos sąnaudomis rūpinosi Ugnius ir Edita Radvilos.
– Kaip žmonės konkrečiai prisideda prie Jūsų veiklos?
– Žmonės mums atveža maisto. Šunims kiekvieną dieną sunaudojame apie 100 kg ir 60 kg katinams. Atveža tekstilės, valymo priemonių ir daug kitų buities dalykų, net ir nebenaudojamų baldų. Taip pat prisideda finansine parama, be kurios mūsų veikla būtų neįmanoma. Kai kurie atvyksta padėti savo darbu ar geru žodžiu ir, aišku, 1,2 proc. parama, kuri yra pag­rindinis mūsų pragyvenimo šaltinis. Visiems prisidedantiems bet kokia pagalbos forma esame be galo dėkingi.
– Kiti neturi galimybės paaukoti finansiškai, tačiau žmonės turi kitą brangų turtą – savo laiką. Ar savanoriai yra laukiami?
– Gyvūnėlius mylintys savanoriai yra labai laukiami. Kiekvieną dieną reikia pamaitinti, išvalyti, pagirdyti ir pastebėti, ar nereikia veterinarinės pagalbos 400–500 gyvūnų. Reikia pagalbos tvarkant teritoriją. Kaip žinia, higienos reikalavimai gyvūnų globos namams yra griežti ir reikia juos užtikrinti. Galima tiesiog fiziškai pabūti su emociškai prislėgtu gyvūnu, jį pakalbinti, paglostyti, pasėdėti šalia. Gyvūnėlius vedžioja darbuotojai ir sutartis pasirašę savanoriai, kurie yra susipažinę su vidaus taisyklėmis ir gyvūnėlių charakteriais. Negalima gyvūnų palikti be priežiūros nė vienos dienos.


1,2 proc. paramos svarbumas
– Teigiate, kad 1,2 proc. GPM parama yra pagrindinė, dėl kurios išsilaiko Jūsų organizacija?
– Taip, tai yra pagrindinė parama, kuri padeda išsilaikyti, taip pat tiesioginė žmonių finansinė parama. Mes taip pat parduodame savo paslaugas kelioms savivaldybėms, kad pasidengtume bent gyvūno parvežimo ir automobilių remonto ar kitas išlaidas. Tačiau tai labai sunkus darbas ir ne visi gyvūnų globos namai nori tuo užsiimti. Kartais paimti gyvūną tenka vykti net ir keletą kartų, o sąnaudos viršija gautą kompensaciją. Guodžia tik išgelbėtos gyvybės.
Pavyzdžiui, 2021 metais rugsėjo mėnesį sutikome neatlygintinai priimti 40 neveislinių šunelių iš teritorijos, priklausančios Klaipėdos rajono savivaldybei. Šunis iš žmogaus konfiskavo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Tų pačių metų gruodį mes vėl sutikome neatlygintinai priimti 50 šunų iš tos pačios savivaldybės, kurie buvo konfiskuoti dėl netinkamų laikymo sąlygų. Visus reikėjo suženklinti, paskiepyti, maitinti, socializuoti. Tada dar su šia savivaldybe neturėjome sutarties, todėl iš jos negavome nieko. Dauguma rado namus, tačiau kai kurie sunkiau socializuojami, vis dar gyvena pas mus. Ir juos galime išlaikyti tik remiami žmonių.


Išlaikyti lėšų neskiriama
– Dabar su Klaipėdos rajono savivaldybe jau dirbate pagal sutartį?
– 2022 metais gavome kvietimą iš Klaipėdos rajono savivaldybės dalyvauti viešųjų pirkimų konkurse ir priėmėme iššūkį pamėginti dirbti šį darbą, nes pasakyti „ne“ išmestam ir niekam nereikalingam gyvūnui vis dar nesugebame. Tokiu būdu stengiamės išsaugoti kuo daugiau gyvybių, kad gyvūnai nežūtų gatvėje ar nepatektų į komunalinius ūkius, kur po trumpo termino vis dar yra užmigdomi.
Sutartyje su savivaldybe yra apmokamas beglobio gyvūno paėmimas iš gatvės, bet ne tolimesnis jo išlaikymas. Yra vis dar eutanazija, kuri mūsų valstybėje leidžiama be didesnės kontrolės. Tai – valstybės politika, ne savivaldybių, kuri, tikimės, per laiką keisis. Džiugu, kad kai kurios savivaldybės sutarties sąlygose įtraukia humaniško elgesio su gyvūnais sąlygas. Kad išlaikytume visus priimtus gyvūnėlius, 1,2 proc. parama mums yra gyvybiškai svarbi.


Skaudina žiaurumo atvejai
– Ar dažnai tenka susidurti su žmonių žiaurumu, empatijos stoka?
– Deja, taip. Ne per seniausiai Klaipėdoje paaugliai linksminosi žudydami katinėlį. Taip pat teko išvežti negyvo šuns kūną su maišu ant galvos, kuris buvo ištrauktas iš tvenkinio centriniame Klaipėdos miesto parke.
Susiduriame su situacija, kai gyventojai prieštarauja, kad grąžintume kates po sterilizacijos/kastracijos į jų įprastą buvimo vietą. Tačiau be reikalo, nes jos atlieka labai svarbų vaidmenį. Tokiose vietose, kur gyvena katės, niekada nebus žiurkių. Žiauru ir tai, kad atokesnėse vietovėse žmonės laiko mažus šunelius pririšę prie grandinės, neaptvertose vietovėse. Maži šuneliai tampa potencialiomis aukomis ir būna sudraskomi didesnių šunų ar laukinių gyvūnų.

VšĮ „Būk mano draugas“ beglobių gyvūnų organizacijos administratorė E. Kurauskienė: „Gyventojų 1,2 proc. GPM parama mums yra labai svarbi. Prašytume, jei kas nors gali, finansinę paramą skirti VšĮ „Būk mano draugas“, įmonės kodas 302639996; LT100008801319. Esame viena daugiausia beglobių gyvūnų Lietuvoje globojanti organizacija.“


Kalbėjosi Danielius EINIKIS
Asociatyvi nuotr.

1 Komentaras

  • Gerai, kad tokios temos keliamos. Negerai, kai prieglaudos vadovė pasakoja kitaip, nei elgiasi „ne spaudai”. Teko lankytis šioje vietoje ne kartą, mėginome paimti globoti porą šunų- nei ji nori, nei ketina jų atiduoti. Vieno, ko reikia – pinigų. Nebus globotinių, nebus ir pinigų, nes po keletos vizitų š šią prieglaudą su labai aiškiu tikslu – paimti globoti gyvūnų, susidarė būtent toks įspūdis. Labai norėčiau, kad mano patirtis būtų mane apgavusi…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių