Gydytojos profesiją sufleravo pamokslas
Liepą sukako 43 metai, kai Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja Elena MACEVIČIENĖ dirba medike. Ji kaskart pasigaili pasirinkusi šią slegiančią ir didžiulės atsakomybės reikalaujančią profesiją, jei pacientui padėti nebegali. Ligoniai jos pastangas vertina ir jaučiasi dėkingi už rūpestį. Ne veltui šiemet E. Macevičienei atiteko pacientų „Ačiū“ nominacija, kurią įsteigė ir Medicinos darbuotojų dienos proga įteikė Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“.
Pacientus prisimena ir naktį
– Kas paskatino pasirinkti medikės kelią?
– Tėvai vesdavosi mus į bažnyčią. Kartą išgirdau pamokslą apie tai, kaip viena mergaitė nusprendė dirbti slaugytoja ir negailėdama jėgų gydė net karo lauke. Mane tai įkvėpė ir padėjo apsispręsti.
Gydytojo darbas nėra lengvas. Pacientų problemų nepamirštu, kartais net naktį pabudusi prisimenu.
– Dirbate Gargždų šeimos medicinos klinikoje ir Dauparų bei Jakų medicinos punktuose. Ar skiriasi miesto ir kaimo gyventojų ligos?
– Nesiskiria, tačiau pacientų sergamumas visur labai šoktelėjo. Yra triskart didesnis nei buvo prieš 20 metų. Anksčiau vasarą žmonės retai kreipdavosi – dabar jokio sezoniškumo. Mažai yra ūminių ligų, daugiausia – lėtinių.
– Koks, Jūsų nuomone, yra geras gydytojas?
– Svarbiausia, kad mylėtų žmones. Man pacientų „Ačiū“ nominacija buvo labai netikėtas įvertinimas. Aš tikrai nesu pati geriausia gydytoja, bet mano pacientai – geriausi (šypsosi – aut. past.).
Emigravusiuosius pateisina
– Sakoma, jog batsiuvys visada lieka be batų, o gydytojams užtenka laiko pasirūpinti savo sveikata?
– Turiu labai gerą slaugytoją Gražiną Petrošienę, kurią, kaip ir anksčiau būdavo įprasta, vadinu sesute. Ji man primena nepamiršti ir savęs, pasidaryti atitinkamus tyrimus.
Gydytojo darbas nesibaigia sulig darbo valandomis. Gyvename Jakuose, būna, kad ir kaimynai paprašo kaip gydytojos patarimo ir pan. Nesunku padėti. Tačiau giminė žino, kad turi savus šeimos gydytojus ir privalo gydytis pagal jų nurodymus.
– Viena iš didžiausių Lietuvos medicinos sistemos problemų – gydytojų emigracija. Ar Jums kada nors kilo minčių išvažiuoti svetur?
– Man niekada. Aš tiesiog negaliu. Esu grynakraujė žemaitė, man svarbu gyventi protėvių žemėje. Tik čia jaučiuosi geriausiai. Jei tik išvykstu iš Lietuvos, man po savaitės prasideda depresija, noriu grįžti.
Tačiau emigravusius gydytojus pateisinu. Yra daug pažįstamų, kurie pasiryžo susikrauti lagaminus. Kol požiūris į medikus yra žemo lygio, jie teisingai daro. Užsienyje atsakomybė ta pati, darbo krūvis gal net mažesnis, o atlyginimas žymiai didesnis. Nereikia lakstyti ir po kelias darbo vietas. Medicinos mokslas – sunkus, ilgas, tad įgijusieji šią specialybę turi teisę uždirbti atitinkamai.
Tačiau man tikrai baisu, kai pagalvoju, kas gydys mano anūkus ir jų vaikus.
Dukra – mamos pėdomis
– Sunkus darbas nesutrukdė sukurti šeimos. Papasakokite apie ją.
– Esu gimusi po Dvynių ženklu.Anksčiau būdavo mada tikrinti pagal žvaigždes, ar būsimas vyras tinka į poras. Tai su tuo, kuris man visiškai netinka, aš gyvenu jau 43 metus. Vyras Arimantas yra Mergelė. Kartu užauginome dvi dukras Editą ir Rimą, turime du žentus Vytautą ir Kęstutį ir net 5 anūkus. Vieni gyvena Kaune, kiti – Jurbarko rajone.
– Ar tiesa, kad Jūsų dukra taip pat dirba medicinos srityje?
– Taip, Rima yra nefrologė, inkstų gydytoja. Būna, kad pasitariame ir dėl pacientų negalavimų, kitų darbinių klausimų.
– Vasara – atostogų metas. Kas Jums padeda susigrąžinti jėgas?
– Buvimas su šeima, anūkais – man šventė. Kai susitinkame, važiuojame prie jūros, vaikams – tai atrakcija.
– Apie ką svajojate?
– Kad Lietuvoje išliktų tos moralinės nuostatos, kurias puoselėjo mūsų senoliai. Kad mūsų pamatinių vertybių nepakeistų nei Amerika, nei jokia kita šalis.
