Gyvuliški jausmai (III): ar broliai vėl balnos žirgus
Darbinių arklių kažkada laikė vos ne kiekvienas kaimo ūkis, juk reikėjo įdirbti žemę, šen ten nuvažiuoti, parsivežti malkų. Buvo metas, kai šaltų žiemų rytais per kaimą čiuoždavo arklių tempiamos rogės, pilnos klegančių vaikų, savaitei išvežamų į artimiausios mokyklos bendrabutį. Mūsų ūkelyje taip pat būta skirtingo plauko ir charakterių arklių, kai kuriuos pamiršome, o kai kurių atminimas gyvena iki šių dienų.
Bėris Asiliukas ir princesė
Vienos vasaros pradžioje pas mus atsirado naujas bėriukas. Nedidelis, tvirtas, draugiškas, tik jo galva kažkuo panėšėjo į asilo, tad pavadinome jį Asiliuku.
Asiliukas pratinosi prie naujų gyvenimo sąlygų, susipažino su karvėmis, šunimis, katinais ir kitais ūkio gyventojais. Ganykloje visada ateidavo kviečiamas, mėgdavo padėti galvą gaspadoriui ant peties ir abu šitaip sustoję rymodavo.
Arklelis žinojo, kokie ir kada darbai laukia, kantriai dirbdavo, buvo įsiminęs visus aplinkinius takus ir kelelius.
Kartą svečias iš tolimos šalies sumanė pirmą kartą savo gyvenime pavadelioti Asiliuko traukiamą vežimą, tik nežinojo, ką daryti. Arklys atsisukęs pasižiūrėjo, ar anas jau įsitaisė, tada neraginamas pajudėjo, tai žingine, tai ristele nuvažiavo ten, kur reikėjo. Vyrukas ilgai stebėjosi, kad arklys geriau nei vadeliotojas žinojo, ką daryti.
Kol šienapjūtės buvo ne „ruloninės“, pačiame įkarštyje, kai nepaisai nei savo jėgų, nei valandų, o tik stengiesi laiku suvežti šieną, su Asiliuku dirbome visą karštą vasaros dieną. Šieno kaugės vis nesibaigė, rytojus žadėjo lietų, reikėjo skubėti. Paskutinį vežimą krovėme gerokai sutemus. Kai jau visai baigėme ir liko tik apgrėbstyti bei sumesti viršun pagrėbus, staiga tik šlumšt, vežimas šliūkšt ant šono. Ir riogso, šaiposi iš mūsų didžiulė šieno kupeta, o ant jos – išsigandusi krovėja. Ogi mūsų arklelis, nakčiai atėjus, bestovėdamas vežimo ienose, užsnūdo ir nugriuvo, o paskui jį – ir visas vežimas. Prabudęs Asiliukas labai susigėdo, pašoko, nusipurtė, prunkštė ir atsisukęs stebėjosi, ką iškrėtęs. Taip gailiai jis į mus, pavargusius, žiūrėjo, tarsi norėjo pasakyti „atsiprašau“… Vežimą sukrovėme iš naujo, o Asiliukas jį partempė su tokia jėga ir energija, kad, rodos, prieš tai buvo gulėjęs visą dieną.
Gretimame kaime iš kažkur atvežė išbrokuotų sportinių žirgų. Kiek atsiganę jie turėjo iškeliauti į paskutinę kelionę – skerdyklą. Tėtė išprašė vieną gražuolę juodą kumelę, kuri, atvedusi pirmą kumeliuką, kažkuo apsirgo. Tikėjomės pagydyti, išmokyti darbų, ir būtų galėjusi pas mus gyventi. Kumelaitė buvo draugiška ir moksli, bet kai gaspadorius pakinkė į mėšlo pilną vežimą, ši atsisuko ir pasižiūrėjo tokiu žvilgsniu, kad be žodžių buvo aišku: „Ar jūs rimtai, mane, sportinį žirgą, norite priversti mėžti mėšlą?“ Pasidarė gaila šios princesės, kuriai teko pelenės dalia. Iš kur jai žinoti, kad tokią kainą ji mokėjo už ilgesnį gyvenimą.
Neliko nei juodbėrių, nei bendrystės
Dabar gimtame kaime teliko tik vienas arklys. Ir tas parvežtas iš kito Lietuvos krašto, pusiau sportinis ar laikytas tik žolei nuėsti, neišpildė naujojo šeimininko lūkesčių. Išvertė kelis kartus iš vežimo, pakinkytas į padargus, piestu stojosi. Paleistas ganytis grakščiai šuoliavo, kartais ir per tvoras pas kaimynus, tad belieka apgailėti – gimtinėje darbinių arklių nebeliko.
Šiame miškų ūkio kaime anksčiau stovėjo visa arklių ferma su keliasdešimt raudžių ir juodbėrių, pamiškėmis plytėjo didžiausios jų ganyklos, o visas Žvelsos lankas ir kitus pašalius kruopščiai nušienaudavo pašarui.
Seniai tai buvo, prisiminimai telikę. Kaip ir pati kaimo gyventojų bendrystė, kurią kurdavo bendri darbai, kaimynų talkos. Prireikus keitėsi žemės dirbimo padargais, skolino vienas kitam arklius į porą sunkesniam darbui nudirbti. Arkliai turėjo vardus, kaimynai pažinojo vienas kito kinkomus ir jauniklius, net jų būdus.
Dabar gi vargiai pasakyčiau visų kaimo gyventojų vardus. Senieji išmirė, jaunieji išsikėlė į miestus ar užsienius, o atėjusieji gyvena savo gyvenimus be arklių, be žmonėjimosi ir kitų dalykų, tos vietovės gyventojus sujungiančių į tikrą, o ne tariamą bendruomenę.
Su arklių išnykimu prapuolė ir daug kitų dalykų. Kas šiandien mokėtų tinkamai pakinkyti širmį darbui ar pramogoms, kas jį mokėtų pakaustyti (pasegti juk pasaga).
Kur tie kalviai ir jų kalvės, iš kur reikėtų „iškasti“ reikalingų pakinktų, kas juos dar moka ir gali pasiūti. O jei dar tektų išvardinti pakinktų, vežimų, vežimaičių, karietų, rogių detales, padargus – ar pavyktų? Įvairios patarlės, priežodžiai, dainos ir visa, kas mūsų kultūroje susiję su pagrindiniu gyvenimo pagalbininku – arkliu, pamažu apsineša laiko dulkėmis.
Ar tikrai šiandien nebesvarbu, ar užtenka vien išmaniuosiuose įdiegtų aplikacijų ir programėlių, per kurias brūkštelėjus pirštu „Vikipedija“ „išmes“ būtiniausią informaciją. Ar tikrai tik tiek mums šiandien telikę ir to pakanka?
Darbiniai pritiktų ir modernumui
Vis daugiau kalbama apie būtinybę saugoti gamtą, kurią patys taip ir suniokojome, prigaminę galingos ir efektyvios technikos ir visokių cheminių technologijų. Viskas vardan geresnio gyvenimo, apsirūpinimo maistu, kur taip pat būtų galima parašyti nemažą klaustuką.
Ar tikrai mums tiek daug ir visko reikia vežamų sunkvežimiais, laivais, traukiniais ir lėktuvais iš visų pasaulio kraštų. Kodėl tada tiek daug maisto išmetame, kur pasidėjo besaikį valgymą ribojantys pastininkai ir kaip be šviežių braškių viduržiemį gausias šeimas išmaitindavo anksčiau?
Arkliuku suardavo, arkliuku apakėdavo, nupjaudavo ir suveždavo. Sunkiu darbu pelnyta duona buvo brangesnė ir skalsesnė. Šiandien arkliais žemės niekas nebedirbtų, nebetrauktų medienos, nebedirbtų kitų darbų, nes tai per daug laiko ir jėgų reikalaujantis būdas, o dirbančių rankų veik nelikę. Bet, atsižvelgiant į šių dienų klimato kaitos realijas, tai būtų labai „žalia“ galimybė gyventi, madingu žodžiu sakant, „tvariau“.
Gerokai nustebau prieš keliolika metų lankydamasi vienoje konferencijoje tausojančios miškininkystės tema Niurnberge, kur belgų delegacijos narys pasakojo, kaip daugelis šios šalies privačių miškų savininkų ieško pasamdyti su arkliais dirbančių medienos ištraukėjų. Taip išgabenant medieną padaroma pati minimaliausia žala trapiai paklotei, kurią sumaitoja galinga miško kirtimo ir išgabenimo technika. Beje, iki šiol medienai traukti arkliai yra nepakeičiami ir Alpėse, kur įvažiuoti technika beveik neįmanoma.
Vis daugiau ekologinių ūkių, ypač vynuogių augintojų Austrijoje, Prancūzijoje vietoje mažųjų traktorių augalų priežiūros darbus nudirba ir derlių išveža arkliais.
Iki šiol jokios modernios technikos ir technologijų nepripažįstančios šveicarų kilmės amišų bendruomenės, gyvenančios šiaurinėse Amerikos Valstijose ir dalyje Kanados, taip pat žemę tebedirba ir važinėja arkliais.
Jei šiandien Lietuvoje kiltų noras pasivėžinti arklio traukiamomis rogėmis, vežimaičiu ar užsirašyti į jodinėjimo kursus, paprasta nebūtų – tokių pramogų nedaug kas siūlo.
Ūkininkas augina sunkiuosius
Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, pernai Lietuvoje dar buvo 12 300 arklių. Prieš penkerius metus, Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, šalyje registruota 15 300 arklių. Jei kas penkeri metai laikomų arklių skaičius trauksis tokiais tempais kaip dabar, nesunku suskaičiuoti, po kelerių metų arklių Lietuvoje liks tiek, kiek dabar mano gimtame kaime.
Nebent atsirastų tokių entuziastų, kaip Vigantas Indrašius iš Biržų rajono Vabalninko seniūnijos Gaižiūnų kaimo, veisiantis, auginantis ir propaguojantis Lietuvos sunkiuosius arklius. Jis taip pat siūlo grįžti prie žemės dirbimo arkline technika. Ūkininko manymu, iki 30 ha žemės turintys ir panašūs ūkiai gali išsiversti ir be traktorių, kuriems reikia kuro, tepalų, visokių detalių. Bet koks traktorius visada sukuria vienokią ar kitokią taršą, kai tuo tarpu arklys – ne. Arklių traukiamų padargų dabar ne taip paprasta surasti, tad V. Indrašius jų ėmė ieškoti Jungtinėse Amerikos valstijose pas amišus.
Kas žino, pučiant visokiems nepastoviems permainų ir reformų vėjams, gal nuo bočių naudotų senųjų arklinių padargų, dabar besiilsinčių po sodo obelimis, ir man teks nugramdyti rūdis.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Aut. nuotr.
