• 18 rugsėjo, 2021
|

Hibridinis karas prieš Lietuvą – užsienio politikos laimėjimas ar nesėkmė?

Augustas Kalinauskas

Turbūt viena labiausiai matomų tezių Lietuvos viešojoje erdvėje ir politikoje pastarųjų kelių dienų bėgyje tapo valdančiajai daugumai, įvairių dešiniųjų ir kraštutinių dešiniųjų judėjimų, metamas kaltinimas neparengta ir klaidinga užsienio politika – skatinama iš pagrindų peržiūrėti Lietuvos veikimo Baltarusijos atžvilgiu gaires ir net siekiama užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio atsistatydinimo dėl neva jo sukeltos nelegalios migracijos krizės Lietuvos pasienyje.

Čia svarbu pažymėti, kad nors pats tokio masto nelegalios migracijos per Lietuvos sieną reiškinys yra naujas, tačiau Lietuvos pozicija užsienio politikos klausimais, pavyzdžiui, sankcijų Rusijai palaikymas dėl agresijos Ukrainoje ar Sakartvele nėra naujas dalykas. Lietuvos užsienio politika, nors ir keičiantis ministrams, išliko labiau vertybinė nei pragmatiška. Tai būtų galima paaiškinti tuo, jog pati Lietuva, patyrusi nuolatinę režimų kaitą, politinį nestabilumą ir agresiją, yra jautresnė toms šalims, kurios patiria tą patį.

Agresija prieš Lietuvą ar Europos Sąjungą?

Stebint Lietuvos viešąją erdvę dažnai vis dar atrodo, jog nelegali migracija – tik Lietuvos problema. Tačiau šį reiškinį reikėtų suprasti platesniame kontekste, kadangi Lietuvos siena su Baltarusija yra ir rytinė Europos Sąjungos siena. Taigi hibridinio karo organizavimas prieš Lietuvą yra ir agresija prieš Europos Sąjungą ir jos priimtas sankcijas Baltarusijai, kurių pagrindinė iniciatorė šiuo atveju buvo Lietuva.

Sankcijos atskiriems Baltarusijos sektoriams, labiausiai palaikantiems režimą, buvo priimtos po beprecedenčio įvykio Europos oro erdvėje – lėktuvo, skridusio iš Vilniaus į Atėnus užgrobimo ir žymaus Baltarusijos opozicijos žurnalisto Romano Protasevičiaus sulaikymo. Lėktuvu taip pat skrido ir keliolikos kitų Europos Sąjungos valstybių piliečiai, o jo nutupdymui buvo panaudota jėga – karinis naikintuvas.

Taigi tokiu būdu buvo sukeltas pavojus saugiai Europos Sąjungos oro erdvei, kadangi virš Baltarusijos iki priverstinio lėktuvo nutupdymo ėjo daugelio valstybių oro keliai. Dėl to ir atsakas į šį teroro aktą buvo tarptautinis kaip ir pagalba, kurios šiuo metu sulaukia Lietuva apima daugelį Europos Sąjungos valstybių. Pirmiausia, Lietuvos pasieniečiams padeda organizacijos „Frontex“ pareigūnai, kurie iki šiol aktyviai buvo įsikišę tik sprendžiant Graikijoje kilusią pabėgėlių krizę. Taip pat ir į diplomatinius vizitus Turkijoje bei Irake G. Landsbergį lydės Europos Sąjungos diplomatai.

Iššūkis kaip galimybė

Iš tiesų nelegalios migracijos krizė Lietuvai gali tapti ir jau tampa galimybe. Galimybe pasitikrinti, kaip mokame reaguoti ir sutelktai veikti valstybei tapus hibridinės atakos taikiniu bei kaip galime išvengti vidinio susiskaldymo, naudingo Baltarusijos režimui?

Viena labiausiai skaldančių įtampų šiuo metu – kokią taktiką pasirinkti priimant ir kaip apskritai apibūdinti žmones, kertančius sieną – ar tai asmenys, bėgantys nuo skurdo ir smurto, ar tiesiog nelegaliai į Lietuvą patenkantys žmonės, kurie jokio tvirtesnio pagrindo čia atvykti neturi? Ir ar reikėtų užtikrinti jų pagrįstas teises, ar tiesiog siųsti juos namo?

Iš tiesų teisingi yra abu atsakymai. Dalimi atvykstančiųjų iš tiesų reikėtų pasirūpinti – tai nėščios moterys, vaikai, tie, kuriems reikia medicininės pagalbos. Tačiau taip pat svarbu nepamiršti, jog tai – hibridinis karas, ir dažnu atveju nelegaliai Lietuvos sieną kertantys asmenys yra Baltarusijos režimo suklaidinti, jog atvykę į Baltarusiją galės lengvai patekti į Europos Sąjungą. Taigi itin dažnu atveju yra tiesiog ekonominiai migrantai, o ne nuo karo ir kitų nelaimių bėgantys žmonės.

Todėl Lietuva šiuo metu imasi pakankamai griežto atsako ir dėl to, jog šalies ištekliai riboti, o socialinė sistema nėra pasiruošusi nelegalių migrantų antplūdžiui. Tiesiama pirmiausiai kariuomenės naudojama koncertinos tipo užtvara, kuri vėliau bus užkelta ant aukštesnės tvoros. Taip pat plečiamos sienos stebėjimo sistemos, didinamas pasieniečių skaičius. Taip pat antradienį parlamente priimtos prieglobsčio prašymo įstatymo pataisos, kurios numato gerokai trumpesnį – dešimties dienų laikotarpį, per kurį bus nuspręsta, ar yra pagrindo šiam asmeniui Lietuvoje suteikti gyvenamąją vietą, ar vis dėlto reikėtų jį siųsti atgal į kilmės šalį. Taip pat užsienio reikalų ministras šiuo metu lankosi Turkijoje, o po to ir Irake, kad būtų sutartos migrantų sugrąžinimo sąlygos.  

Taigi, koks galėjo būti Lietuvos atsakas, ar jis turėjo būti būtent toks, o gal reikėjo jį parengti geriau? Ar buvo galima numatyti, jog režimas pasirinks būtent į Lietuvą nukreipti nelegalių migrantų srautus? Ir jei taip, ar būtų buvę teisinga neinicijuoti sankcijų Baltarusijos režimui? Į šį klausimą, matyt, kiekvienas Lietuvos pilietis, kuriam rūpi jo valstybė, turėtų atsakyti sau pats. Ar vertėtų nekreipti dėmesio į represijas prieš savo piliečius vykdantį režimą ir nenubrėžti jam aiškių ribų, taip siekiant išsaugoti savo valsybę nepaliestą? Ir kiek tikėtina, jog toks saugumas nebus tik iliuzinis, visiškai išnykstantis ilgalaikėje perspektyvoje?

Augustas KALINAUSKAS,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių