Į atgimimą ėjome su trispalvėmis
Švęsdami nepriklausomos Lietuvos valstybės 100-ąsias metines, kartu pažymime ir mūsų valstybės simbolių – herbo, vėliavos, himno – sukūrimo ir įteisinimo datas, šiemet sukankančias jų jubiliejines sukaktis.
Valstybės simboliai išreiškia dvasines tautos vertybes, susiformavusias ilgametėje istorijos raidoje, o vėliava yra drąsos, kovingumo, ištikimybės, ryžto simbolis, dėl to visuomet dėmesio centre, garbingiausioje vietoje.
Lietuvos tautinės vėliavos klausimą dar 1905 metais Vilniaus Didžiajame Seime kėlė dr. Jonas Basanavičius, pasisakęs už raudoną vėliavą su baltu raiteliu viduryje. Ši idėja tuokart atmesta, nes raudona spalva kėlė nepageidaujamas revoliucines asociacijas. Vėl šis klausimas keltas 1917 metų rugsėjo mėnesį Vilniaus konferencijoje. Būta įvairių pasiūlymų bei patarimų vėliavai spalvas rinktis iš tautinių drabužių – juostų, prijuosčių ir pan.
Lygiai prieš šimtą metų, 1918 m. balandžio 25 dieną, Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Antanui Smetonai, tautine vėliava vienbalsiai patvirtino geltoną, žalią, raudoną trispalvę su Vyčiu raudoname lauke jo viršutiniame kampe. Po ketverių metų, 1922-aisiais, priimtoje valstybės Konstitucijoje tautinei trispalvei be Vyčio ženklo suteiktas valstybinės vėliavos statusas.
Tačiau diskusijos dėl spalvų netilo iki pat sovietų okupacijos. Vėliavos spalvas derinti buvo pavesta autoritetingiems menininkams – Antanui Žmuidzinavičiui, Tadui Daugirdui, Mstislavui Dobužinskiui, kurie siūlė kelis projektus – trispalvę su valstybės herbu, Gedimino stulpais, dvigubu kryžiumi.
Pirmą kartą trispalvė viešai iškelta 1918 metų spalio 28 dieną ant Lietuvos Tarybos pastato Vilniuje. Iškelti vėliavą Gedimino pilies bokšte trukdė Vokietijos okupacinė administracija, kol jai pasitraukus 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos trispalvė pagaliau bokšte suplevėsavo. Bet po kelių dienų geltonos ir žalios spalvos audeklai buvo nuplėšti, paliktas tik raudonas. Manoma, jog tai buvo bolševikų išpuolis.
Sovietmečiu nereta atvejų, kai Vasario 16-ąją tai vienur, tai kitur ant bokštų, kaminų, iškeltų kranų, ant vėjo malūnų sparnų, piliakalnių ar dar kitose vietose drąsūs vyrai pritvirtindavo trispalves taip, kad sunku būtų jas pasiekti, dar gąsdindavo, jog gali būti užminuota. Ne vienas toks drąsuolis buvo nustatytas, pasodintas ar ištremtas. Ne viena šeima į tremtį pasiėmė ir tautinę vėliavą. Atgimimui atėjus rūpestingai išsaugotos per tuos penkiasdešimt okupacijos metų trispalvės ištrauktos iš slėptuvių, skrynių ar kitokių užkaborių ir vėl iškilmingai suplazdėjo.
Tūkstančiai tautinių vėliavų žadino tėvynainių jausmus Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje, visuose Atgimimo renginiuose. 1988 m. spalio 7 dieną trispalvė iškelta Gedimino bokšte Vilniuje – visiems laikams.
Šiemet kaip niekada iki šiol Lietuvos žmonės savo patriotines nuostatas demonstruoja ne tik vėliavas keldami, bet ir jos spalvų motyvais papuoštais drabužiais apsidarę, automobilius nudažę, išmarginę velykinius kiaušinius ar dar ką nors sumanę, kai kada net pačią idėją suvulgarindami. Gargžduose įgyvendintas puikus sumanymas – Vasario 16-ąją su didžiule vėliava iškilmingai pražygiuoti Klaipėdos gatve. Akcijoje pakiliai nusiteikę dalyvavo šimtai žmonių.
Seimas yra patvirtinęs dvi valstybines vėliavas, tik viena iš jų – istorinė. Ji turi plevėsuoti prie pagrindinių valstybės institucijų, o per šventes ir tam tikras atmintinas dienas – prie visų valstybės ir savivaldybių institucijų, diplomatinių atstovybių. Sausio pirmąją švenčiame Vėliavos dieną. Valstybinės vėliavos negalima kelti tokiose vietose, kur jai būtų rodoma nepagarba.
Aldona VAREIKIENĖ
A. VALAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo
