Į kino pasaulį žinomą aktorę atvedė sėkminga nuotrauka

Gargžduose Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje viešėjusi žinoma kino aktorė Gražina Baikštytė džiugiai šypsojosi matydama nemažą būrį savo gerbėjų. Lietuviškojo grožio etalonu vadinama moteris nuo jaunumės žavėjo savo išvaizda, kuri, anot jos, ir padėjo gyvenime, ir kišo koją. Apie jaunystę – gražiausius gyvenimo metus – ji atskleidė ketvirtoje savo knygoje. G. Baikštytei įstrigę žinomo fotografo žodžiai, kad gražios moterys nebūna laimingos.
Draugai tapo garsūs
Aštuntą dešimtmetį skaičiuojančią, bet jaunatviškai atrodančią G. Baikštytę šiltai pasitiko vyresnės kartos skaitytojos, subrendusios kartu su savo grožio ikona.
„Man patinka lankytis rajonų miestuose ir miesteliuose, nes čia žmonės šimtą kartų nuoširdesni nei Vilniuje – sostinėje reikia labai stengtis, kad sudomintum. Mane šildo jūsų nuoširdumas“, – prisipažino pirmą kartą Gargžduose apsilankiusi G. Baikštytė. Ji čia atvyko pristatyti savo ketvirtąją knygą „Jaunystė. Gražiausi gyvenimo metai“.
Ankstesnėse trijose knygose ji pasakojo apie kolegas, režisierius, o šioje ryžosi atskleisti savo gyvenimo istoriją. „Rašiau apie kūrybą, susitikimus su įdomiais žmonėmis. Rašiau ir braukiau – dvejus metus tai truko, – sakė rašytoja tapusi žinoma aktorė. – Apie jaunystę rašydama kalbinau savo jaunystės draugus. Jie tapo garsūs – Lietuvai nuveikė gražių darbų. Susitinkame ir dabar, tik rečiau, antai su muzikologu Vyteniu Pauliukaičiu autobusų stotelėje ar viešajame transporte, nes abu nevairuojame automobilio. Palaikome ryšius su aktore Dalia Storyk, režisiere Janina Lapinskaite ir jos vyru Algimantu Puipa, bendraujame su Oskaru Koršunovu.“
Daugiau nei 300 puslapių knyga gausiai iliustruota archyvinėmis ir Vaivos Abromaitytės kurtomis aktorės draugų nuotraukomis.
Likimą pakeitusi fotografija
G. Baikštytė prisipažino, jog gražiausi dalykai jos gyvenime nutiko jaunystėje. Baigusi vidurinę mokyklą, aštuoniolikmetė dalyvavo fotografo Liudviko Ruiko fotosesijoje. „Jis prašė mane apsinuoginti, bet nesutikau – fotografavausi apsirengusi bikini kostiumėliu, apsigaubusi savo ilgais, vešliais plaukais, – atskleidė viešnia. – Ši nuotrauka buvo sėkminga – fotografijų paro­doje ji pelnė bronzos medalį, buvo spausdinama kataloguose, ant žurnalo „Nemunas“ viršelio ir kituose leidiniuose.“
Kadaise žymi buvusi nuotrauka dabar papuošė ketvirtosios knygos viršelį. L. Ruiko fotografija „Gražina“ pakeitė jaunos moters likimą – atvedė į kino pasaulį.
„Pamatęs šią nuotrauką, mane susirado moldavų režisierius ir, kartu su kino direktoriumi atvykęs pas mane į namus Kaune, pasiūlė vaidmenį. Anuomet režisieriai aktores rinkosi pagal grožį, iš nuotraukų, tik tada domėjosi, kur filmavosi“, – susirinkusiesiems dėstė G. Baikštytė.
Mokytis aktorinio meno paslapčių ji išvyko į visasąjunginį kinematografijos institutą, kur studijavo pas garsų režisierių Sergejų Bondarčiuką, filmavosi su tuomečiais žymiais rusų aktoriais. „Susipažinau ir su aktoriumi Leinu Devisu – Meisonu iš „Santa Barbaros“, – šypsojosi G. Baikštytė.
Sovietmečiu ji nusifilmavo 40 įvairaus žanro filmų, bet Lietuvos kino studijoje beveik nesifilmavo. „Buvau rudaakė tamsiaplaukė – netipiška lietuvaitė. Tai ir pakišo koją“, – įsitikinusi grožiu pasižymėjusi aktorė.
Žymiausi filmai, kuriuose vaidino G. Baikštytė, – „Ketvirtadienį ir daugiau niekada“, „Moteris baltais drabužiais“. „Pastarajame – žymiausias mano vaidmuo ledi, bet jame sukūriau ir antrą personažą. Tai reikšmingiausi vaidmenys mano gyvenime“, – patikino G. Baikštytė.
Įsimintina aktorės kelionė į Pietų Ameriką, kur ji pristatė A. Efroso filmą „Ketvirtadienį ir daugiau niekada“. Šioje kelionėje G. Baikštytė niekur negalėjo vaikščioti viena – visur lydėjo saugumo paskirtas palydovas.
Nuo vaidybos – prie rašymo
Kino aktorė G. Baikštytė iki šiol prisimena režisieriaus O. Koršunovo žodžius, kad jei ne sovietmetis, būtų tapusi didesne žvaigžde. Ji seniai nebesifilmuoja. „Pajutusi gebėjimą rašyti, pradėjau kurti straipsnius žurnalams, tobulėjau ir mano tekstai ilgėjo, tekdavo išbraukti, – šypsojosi viešnia. – Vyras tarstelėjo, kad rašyčiau knygas. Šie spontaniški žodžiai virto realybe. Nusprendžiau rašyti biografinio pobūdžio knygas – pradėjau nuo mūsų šeimos draugo režisieriaus Rimo Tumino („Rimo Tumino sodas“). Rašau nelaukdama įkvėpimo, kada noriu, kada aišku, ką rašyti.“
Paskutiniojoje knygoje yra pokalbių su jaunystės draugais. „Nustebau, kad nė vienas nenorėtų grįžti į jaunystę. Aš norėčiau, nes tada gyvenimas tik prasideda – žinai, kad dar visko bus daug. O dabar daug kas jau įvyko, daug sužinojai – išvystyta intuicija, todėl viskas aišku“, – kalbėjo G. Baikštytė. Ji prisipažino, jog, būdama drovi ir baikšti, norėjo būti kino aktore, o ne vaidinti teatre, kad nereikėtų stovėti scenoje prieš žiūrovus. „Nesiveržiu būti dėmesio centre – visada stengiuosi atsistoti nuošaliau, bet nepavyksta. Autobusų stotelėje atpažinusios užkalbina vyresnės moterys, – atskleidė viešnia ir pridūrė: – Viešumo užteko ir anuomet – gaudavau šūsnis laiškų iš kalėjimo…“
G. Baikštytė patikino, jog nesidomi knygomis, kuriose mokoma, kaip gyventi, ką veikti, nes pati išmano, ką daryti. Žinoma moteris negali atsistebėti, ką gali patarti aštuoniolikmetė nuomonės formuotoja, turinti būrius sekėjų.
„Aš filmavausi fantastiniuose filmuose, o čia – realybė, – replikavo viešnia. – Netgi būdama dvidešimtmetė nenorėčiau būti „influencere“ – turėčiau, ką veikti.“
Su vyru kino operatoriumi Algimantu Mikutėnu aktorė užaugino dvi dukras, tačiau nė viena nepasirinko menininko kelio.
Virginija LAPIENĖ
J. Lankučio viešosios bibliotekos nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas