Į Pakruojo dvarą – ne tik dėl gėlių jūros
„Koks grožis, bet kiek čia darbo“, – vos pamatę Pakruojo dvaro gėlių arkas, kompozicijas, skulptūras, ima aikčioti keliautojai iš Lietuvos, Latvijos ir kitų šalių. Po atviru dangumi čia vyksta vasaros gėlių festivalis „de‘Žavu tarp javų“. Tad rugpjūčio diena Pakruojo dvare gali tapti ypatinga: persmelkta romantikos, spalvų, kvapų, malonių susitikimų, pažinties su dvaro istorija.
Dvelkia XIX a. istorija
Kai pabandai akimis aprėpti visą Pakruojo dvaro teritoriją, nepajunti, kaip imi šypsotis ir mėgautis pastatų architektūra, gėlynais, viliojančiais kiemeliais, takeliais, kurie nuveda į vilnos manufaktūrą, kostiumų ateljė, „aptieką“, Neįprastybių kambarį, sakalininkystės centrą, žirgyną, technikos dirbtuves, pas bitininką, puodžių, parfumerę, į bravorą ir spirito varyklą bei kt. Pakruojo dvaras užima beveik 50 hektarų.
Mūrinis dvaro ansamblis pastatytas 1817–1840 m., o pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Per Kruoją 1821 m. pastatytas penkių arkų tiltas-užtvanka iš vietinės statybinės medžiagos – dolomito blokų – buvo vienintelis toks tiltas-užtvanka ne tik Lietuvoje. Užveistame dideliame angliško stiliaus parke tarp vyravusių klevų ir liepų buvo ir retų augalų.
Kažin koks šių dienų restauruotas dvaras pasirodytų jo įkūrėjui ir pirmajam savininkui Rietavo tijūnui V. Vakavičiui, kitiems po jo valdžiusiesiems, net kelioms baronų Ropų kartoms? Jie dvarą valdė iki 1940 m. Pagal testamentą dvarą paveldėjęs Julius fon Ropas 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Apie tolimesnį jo likimą nežinoma.
Pakruojo dvare buvo rūmai, koplyčia, 9 kumetynai, 10 tvartų, 6 klojimai, 3 svirnai, alaus darykla, pieninė, vėjo malūnas (pastatytas 1823 m.), vandens malūnas su lentpjūve, kalvė, garažas, skalbykla, malkinė, oranžerija, vištidė, silosinė. Buvo plėtojama gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė. Baronai Ropai vystė prekinį ūkį, diegė technikos naujoves. Dvare veikė vaistinė, 12 lovų ligoninė. Baronai Ropai sukaupė gausią biblioteką ir vaizduojamojo meno kolekciją, kurią nuolat pildė keliaudami po svečias šalis. Manoma, kad buvo įsigiję net Leonardo da Vinčio paveikslą. Kolekcijos meno kūriniai buvo pardavinėjami, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Keli paveikslai šiuo metu saugomi Kauno M. K. Čiurlionio dailės ir Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Po karo Pakruojo dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis, vėliau veikė žemės ūkio technikumas, žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla. Tačiau ilgus metus jame nebuvo jokių gyvybės ženklų. Po Pakruojo dvaro sodybos rekonstrukcijos, didžiąja dalimi finansuotos Europos Sąjungos struktūrinių fondų, jis atgijo – visus metus čia vyksta įvairūs renginiai, edukacijos, o vasarą į jį vilioja didžiausias Europoje gėlių festivalis, kuriame persipina teatro aktorių ir cirko artistų pasirodymai, gamtos ir žmogaus rankų kūriniai.
Laikas neprailgs
Pakruojo dvare galima praleisti visą dieną stebint vasaros gėlių, istorinės architektūros ir vizualiojo bei scenos meno festivalio programą. Viljamo Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapno“ pjesės įkvėptas festivalis žiūrovams leidžia pažinti nykstantį mechaninį teatrą, kuriame vietoj aktorių vaidina judančios figūros. O kur dar cirko akrobatų kvapą gniaužiantys pasirodymai… Vaikams skirta klounų ir kitų artistų programa pradžiugins ir pačius mažiausius dvaro lankytojus. Jiems patiks ir ūkinėje zonoje, kur iš tolo gagena žąsų pulkas ir būrelis ančių, pievoje pririšti žolę skabo du veršiukai, aptvare rupšnoja kupranugaris, o narvuose tupi įvairūs plėšrieji paukščiai. Laikas ištirps žavintis gėlių kompozicijomis, klausantis istorijų užsukus į pagrindiniame dvaro pastate vedamą ekskursiją ar vaikštant parko takais nuo vienos iki kitos masyvios skulptūros. Asilas-žmogus – festivalio simbolis ir vienas ryškiausių V. Šekspyro pjesės „Vasarvidžio nakties sapnas“ personažų. M. Gaubo skulptūros aukštis – 9 metrai. Be šios, parke gyvena „Įsimylėjėliai“, „Pakas ant vėžlio“, „Karalius“, „Varlė karalienė“ ir kt., o Kruojos vandenyje – „Aukštynkojis“ (trijų šokėjų skulptūra).
Norint aplankyti visas ekspozicijas įvairiuose dvaro pastatuose, kur vyksta ir edukacijos, sužinoti daugiau istorinių faktų, reikėtų skirti bent kelias valandas, o smalsiausiems – ir visą dieną.
Žurnalistiką pakeitė vilna
„Labai myliu Žemaitiją, man taip gražu tie kalneliai, o čia, mūsų krašte, lygu kaip ant stalo“, – linksmai dėstė pakalbinta buvusi „Šiaulių krašto“, „Pakruojo krašto“ ir „Lietuvos ryto“ žurnalistė Janina Vansauskienė, Pakruojo dvare vilnos manufaktūroje prekiaujanti veltomis skrybėlaitėmis, balerinomis ir kitais rankų darbo vilnos kūriniais, vedanti edukacijas ir kiekvieną svečią pasitinkanti plačia šypsena. Studijuodama Klaipėdos universitete kultūros vadybą, o ir vėliau Žemaitijoje ji sakė sutikusi daug nuostabių žmonių, o Andriui Daciui, Eugenijui Bunkai, savo krašto patriotams, esanti dėkinga už papasakotas istorijas, pažintį su Žemaitija.
Pokalbis su Janina pirmiausia pasisuko apie žurnalistiką, straipsnius, pašnekovus, jų likimus, žurnalisto intuiciją ir misiją, ir tik po to – apie dabartinę jos veiklą Pakruojo dvare, savame krašte. Janinos mama buvusi puiki siuvėja, o tėvelis mokėjo velti kaip ir jo tėtis. Meniškos prigimties Janina, tėvelio paraginta, kai atsisveikino su žurnalistika, pasuko į amatininkystę.
„Labiausiai po pasaulį paplitusios mano balerinos iš vilnos. Nuo 6–7 metų sapnuodavau, kad šoku kaip balerina su puantais, nors aš nebuvau nei šokusi, nei laikiusi rankose puantų iki 50 metų“, – šypsojosi Janina, pasakodama savo gyvenimo sapną, kuriame ji skrisdavo kartu su paukščiais. Tas sapnas nuolat kartodavosi. Kai moteriai buvo 60, mirė jos tėvelis, ir sapnas dingo. Po kurio laiko ji pradėjo velti balerinas. Žmonės jas labai pirko, tad per savaitę padarydavo po 20–30, dabar – mažiau, tad daugiausia laiko skiria skrybėlaičių vėlimui. „Esu laiminga, nes tai – kūryba. Laiminga, nes sugebėjau susikurti darbo vietą sau ir savo mokinei gražiausioje vietoje Pakruojo rajone, o gal ir Lietuvoje“, – džiaugėsi kūrėja. Ji sakė mylinti visus lietuvaičius ir norėtų, kad jie grįžtų į Lietuvą iš visų pasviečių ar bent lankytų ją su vaikais ir jiems pasakotų apie savo gimtinę.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
