Ilgaamžio gyvenime būta akistatų su mirtimi

Antanas Bieliauskis, vienas vyriausių Ližių kaimo gyventojų, sulaukė 90-osios vasaros. „Rodos, viskas taip neseniai buvo, o jau tiek metų prabėgo“, – stebėjosi jubiliatas. Iki šiol graudenasi, kad negali vaikščioti. Jis buvo aktyvus, energingas ir po to, kai kadaise darbe sunkiai susižalojo ir tapo neįgalus. Daug vargo patyręs ilgaamžis labiausiai vertina sveikatą, šeimą, bendrystę su kaimynais.

Globoja dukra

Tokių rekordiškų karščių kaip šiemet Antanas Bieliauskis iš Ližių neprisimena, nors sulaukė 90-osios vasaros. Gerai, kad troboje gaiviau, ir kieme pavėsio rasti gali. Tačiau kada panorėjęs neišeis – našlys juda neįgaliojo vežimėlyje. Prieš metus dar galėjo vaikščioti su protezu, bet nusilpo sveikoji koja, nebegali atsistoti. Dabar labai priklausomas nuo dukros Genovaitės Paniulaitienės, kuri kasdien ne po kartą pas jį atvažiuoja iš Endriejavo.

Nelengva Antanui susitaikyti su tuo – ne kartą santūrus vyras prasitarė, kaip blogai, jog negali vaikščioti. Ir kad gyvenime svarbiausia ne pinigai, turtas, bet sveikata, šeima. Tik numanyti galėjai, jog brangino, puoselėjo gražius santykius su kaimynais. Per nelaimę prieš 37 metus traktorininku dirbęs vyras darbe praradęs koją susitaikė su protezu ir taip vikriai vaikščiojo, kad grybaujant su žentu šiam tekdavo vytis. O prieš kelerius metus dukra tėvelį rado įsikabarojusį į trešnę ir jai skinantį uogas. Beje, vėliau kitą koją arklys sužalojo. „Ir dabar manęs kaimynai juokaudami klausia, ar lipsiu į trešnę“, – šyptelėjo devyniasdešimtmetis, tik porą metų jaunesnis už vyriausią Ližių kaimo gyventoją.

„Oi, kaip nenustygo tėvelis – stiprus, darbštus buvo – mama dirbo kolūkyje karvių melžėja, o jis po nelaimės „ūkininkavo“ namuose – šeima laikė gyvulių, augino triušius. Neįgalus Antanas vairavo automobilį ir dirbo kone kaip sveikas vyras, visur supėjo. Tik paskutinį dešimtmetį sulėtėjo“, – dėstė Genovaitė.

Tėvą nušovė vokiečiai

Devyniasdešimtmetis A. Bieliauskis prisipažino, jog viskas, kas išgyventa, patirta, sunkiai telpa galvoje. Vargai, netektys, skausmas. Kai kas išliko tarsi vakarykštis įvykis. Šios kartos žmonių gyvenimas – tai autentiškas lietuvių tautos istorijos liudijimas. Sunkiai tarpukariu vertėsi žmonės, grumdamiesi dėl savo egzistencijos, bet dauguma guodėsi esantys laisvi.

Mažažemis Antanas Bieliauskis iš Laigių kaimo (Ližių kaimynystėje) pirmagimiui sūnui suteikė savo vardą. Mažasis Antanėlis augo šešių vaikų šeimoje. Dar nė dešimties neturėjo, kai užklupo karas. Antrąją karo dieną vokiečių kareiviai, sušaudę Ablingos gyventojus ir uždegę kaimą, priartėjo prie Laigių. Pirmąją karo dieną pavakare tėvas pasikinkė arklį, į vežimą susikrovė mantą, pasiėmęs vaikus ir žmoną patraukė į Mižuikus pas brolį. Bet nuvažiavus į Pažvelsį, kažkoks senolis įspėjo, jog ten kariuomenė užgulusi, todėl grįžo atgal. Sekmadienį po vidurdienio vokiečiai pasirodė kaime. „Tėvelio mama man pasakojo, kad jie iš senolio pareikalavo arklio, nes reikėjo tempti patrankas. Iškrovė vežimą ir norėjo pasiimti, bet senolis neleido, todėl supykę vokiečiai jį nušovė. Nieko neverta gyvybė buvo“, – atsiduso dukra Genovaitė.

Našlaičio Antano jaunėliui broliui tebuvo trys mėnesiai. Našle tapusiai motinai vienai teko išmaitinti savo atžalas. „Kol buvo tėvas, valgyti visada turėjome“, – prasitarė sukaktuvininkas. Bet visi vaikai išėjo į žmones. Ilgiausią gyvenimo kelią nukeliavo Antanas, didžiausią vargelį nešdamas. Gyvas tebėra jaunėlis brolis Andriejus.

Skaudžios netektys

Trylikametis Antanas išėjo pas ūkininkus piemenauti. „Anksti rytą išvarius karves būdavo taip šalta klumpėmis apsiavusiam, kad nusišlapinus karvei atsistodavau į pelkę sušilti“, – šyptelėjo pašnekovas. Visą metų uždarbį – apie 100 kg grūdų parnešdavo šeimai. Svarbiausias dalykas – išgyventi.

Susikūrus kolūkiui, dirbo, bet uždarbio negavo. Stengdamasis uždirbti, įsidarbino miškų ūkyje, melioracijos įmonėje. Po 4 metų tarnybos kariuomenėje – lemtinga pažintis Pažvelsio vakaruškose su 6 metais jaunesne Onute, kilimo iš Dausynų. Susituokę susilaukė 5 vaikų, kuriuos gražiai auklėjo, visus išleido į mokslą. „Tėvelis niekada mūsų nemušė“, – sakė Genovaitė. Du sūnus jau palydėjo amžinybėn – prieš 21 metus Algirdas žuvo avarijoje, o Vytautą prieš kelerius metus pasiglemžė piktybinė liga.

 Iš pradžių Bieliauskiai neturėjo savo namų – nuomojosi, bet septintame dešimtmetyje daugiavaikei šeimai kolūkis pastatė mūrinuką, kuriame A. Bieliauskis gyvena iki šiol. Darbštus, atsakingas žmogus buvo Antanas ir kai statyboje dirbo, ir kai traktorių vairavo. Žmona Onutė, kolūkio karvių melžėja, buvo pagarsėjusi pirmūnė – „Bangos“ laikraštyje ne kartą buvo minima jos pavardė. Prieš 6 metus Onutė išėjo pakirsta sunkios ligos.

Vertina bendrystę

„Rodos viskas taip neseniai buvo, o jau 90 metų prabėgo“, – stebėjosi mažakalbis A. Bieliauskis. Ar gyvenime viskas nuo žmogaus priklauso? „Iš dalies: jeigu būčiau buvęs atsargesnis, anuomet traktoriaus darbinis velenas nebūtų įtraukęs kojos“, – ištarė jubiliatas. Anot dukros, per akimirką gali pasikeisti gyvenimas. „Tačiau tėvelį kažkas saugo – lemtingomis akimirkomis jį išgelbėja“, – šypsojosi Genovaitė.

 O kas buvo gražiausia jubiliato gyvenime? „Susiėjimai pas kaimynus“, – patikino pašnekovas. Pasak dukros, jis nemėgo kištis į svetimus gyvenimus, pas kaimynus eidavo tik reikalui esant, bet su jais sutarė gražiai. Per Antanines jam pindavo vainikus, jaunesni kaimynai Bieliauskius pagarbiai vadino močiute ir seneliu. Ir su 90-uoju gimtadieniu atėjo pasveikinti Antaną. „Gera, kad nepamiršta. Vadinasi, pasitikėjimas yra“, – šypsojosi sukaktuvininkas. Beje, Antanas su žmona buvo balsingi, kaip ir visa jų giminė. Kai susirinkę uždainuodavo, kaimynai atsidarydavo langus pasiklausyti.

A.Bieliauskiui smagu, kad pasveikinti su jubiliejumi atvyko Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė su socialine darbuotoja Danute Lukauskiene. Ir ne tik – dažnai jos pasiteirauja, kaip sekasi ilgaamžiui, dienas leidžiančiam vienumoje savo namuose. Juo rūpinasi dukra Genovaitė – socialinio darbuotojo padėjėjo paslaugomis nesinaudoja. „Tarp mūsų yra ypatingas ryšys. Tėvelis man – gyvenimo pavyzdys“, – patikino G. Paniulaitienė.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.