Ingrida Razmė: atradusi savanorystę labiausiai padėjau sau

Ingrida Razmė: ir sėkmę tenka užsidirbti!

Organizacijos „Ignitis“ gerovės mentorė, Pagalbos moterims linijos savanorė, klaipėdietė Ingrida Razmė tarsi patvirtina senolių išmintį, kad sunkiausi keliai atitenka atkakliausiems, gebantiems nepasimesti net skaudžiai blaškant gyvenimo audroms. Ir nesvarbu kokį kelią tu nuėjai – svarbu ko iš to išmokai.

„Daugelis žmonių įsivaizduoja, jog gyvenimo sėkmė yra atsitiktinumas – neva vieniems pasiseka, kitiems – ne. Iš tiesų, sėkmė yra užsidirbama. Tad mano planas labai paprastas: būti sėkminga, kaupti gyvenimo patirtis, dirbti, keliauti ir mėgautis savo kelyje sutiktais pakeleiviais“,- tikina I. Razmė. Belieka palinkėti sėkmės!

Kokia jūsų profesija? Gal galite prisistatyti ir papasakoti apie save daugiau.

Pajuokausiu mano profesija „Vadovas“: pusę savo gyvenimo esu vadovė, o vadovavimo patirtis, banko, energetikos sektoriuje.

Esu ne tik vadovė, esu organizacijos „Ignitis“ gerovės mentorė, studentė. Esu dviejų nuostabių suaugusių sūnų mama!

Ten kur esu dabar atėjau ilgu gyvenimo išbandymų keliu. Visgi, man jau virš 50 metų. Turiu sukaupusi patirčių lagaminą, tačiau esu dėkinga gyvenimo sunkumams, išbandymams. Jie skatino nepasiduoti, nepalūžti. Anksti, vos ištekėjusi bei susilaukusi vaiko, netekau mamos. Tuo metu man buvo vos 21-eri, o broliui – vos 16-a metų. Kai permąstau prabėgusius įvykius, matau tiek nuveiktų darbų, sutiktų žmonių, kurie buvo ir/ar yra šalia, kad dar labiau esu dėkinga kiekvienam savo kelionės pakeleiviui už bendrystę, palaikymą, ėjimą šalia.

Gerovės mentorė – reta profesija…

Gerovės mentoriai konsultuoja darbuotojus asmeniškai, veda mokymus komandoms, fasilituoja diskusijas, konsultuoja vadovus.

Gerovės mentoriai savo dėmesį skiria darbuotojams, kurie aptarnauja klientus, laikydami juos esant padidintoje distreso ir perdegimo rizikoje. Į šias komandas gerovės mentoriai vyksta su paskaitomis apie kognityvinį lankstumą ir su jomis aptardami iššūkius keliančias situacijas.

Sukurta Grupės strateginė iniciatyva – programa „Atsparumą kurianti gerovė“. Jos tikslas – paruošti darbuotojus gyvenime ir darbe pasitaikantiems iššūkiams, kad įmonės darbuotojai taptų atsparūs ir galėtų prasmingai siekti aukštesnio tikslo – kurti 100 % žalią ir saugią energetikos ekosistemą. Ši nauja programa bus įgyvendinama 2024 m. Programos sėkmės indikatoriai – sumažėjęs komandų perdegimo rizikos rodiklis ir padidėjęs darbuotojų psichologinio atsparumo rodiklis.

Verslo koučerė – jūsų veikla ar pomėgis?

Verslo koučerė? Aš save labiau vadinu verslo lektore, vadovų ugdymo eksperte, asmenine mentore, patarėja, koučingo specialiste. Mano mokymai, konsultacijos – tik praktikoje patikrintos žinios. Aš myliu žmones, esu žmonių vadovė – tai mano aistra, kuri užkuria mano gyvenimą.

Kodėl dažnam atrodo, kad verslo principai paremti noru paraginti žmones pirkti/vartoti per daug, o kainodara klientui – taip pat nepalanki: akcijos – ne akcijos ir t.t.

Verslas – įmonė, teikianti ir aprūpinanti pirkėjus prekėmis ir paslaugomis. Verslas kuria prekes ir paslaugas, žmones jas perka – toks rinkos dėsnis. Vartojimas, galutinis prekės ar paslaugos naudojimas einamiems žmonių poreikiams tenkinti.

Kas skatina žmogų vartoti? Nejaugi reikia kiekvieną savo poreikį tenkinti?  Sakoma kuo stipresnė ekonomika, tuo žmogus daugiau vartoja, o nuolatinis, nepaliaujamas vartojimas turi ir labai daug neigiamų aspektų visuomenės sveikatai, kultūrai ir t.t. Bet čia kiekvienam savo, parduotuvėje dažnai matau žmones pilnais prekių vežimėliais ir tuo nesidžiaugiu. Jeigu prekybininkai akcijos lipdukus pakeistų į klausimą: ar tikrai tau reikia šitos prekės? ar tai išjaustas tavo poreikis? Greičiausiai vartojimas taptų mažesnis, tačiau tai nebūtų naudinga verslui… Belieka kiekvienam pasikliauti savo sąmoningumu „reikia“ ar „nereikia“ šitos prekės.

Kaip jūsų gyvenime atsirado savanorystė? Iš nuobodulio, susikaupusio didelio žinių bagažo ar sprendžiant savo vidines problemas? Sakoma, kad savanoriai padeda ne tik paramos stokojančiam, bet ir gali kitaip pažvelgti į savo vidinius demonus, suprasti, kad jų kasdienybė ne tokia ir sudėtinga palyginus su kitų žmonių.

Savanorystė mano gyvenime atsirado savaime – iš vidinio poreikio padėti tam, kuriam labai reikia pagalbos, kai sunku, kai esi kryžkelėje. Man tada taip atrodė, tačiau vėliau supratau, kad labiausiai padėjau sau. Savanorystės atsiradimui mano gyvenime buvo kelios priežastys: pati ėjau skyrybų keliu, sūnus susirgo 1-ojo tipo cukriniu diabetu. Atrodė, kad man šitie keliai yra žinomi ir skausmas išgedėtas, tad galiu drąsiai kelti ragelį ir padėti kitam šiais ar kitais klausimais žmonėms, kurie skambina į Pagalbos moterims liniją. 

Ir žinoma, kita svarbi savanoriavimo priežastis – savęs ieškojimas. O kas aš esu? Ką galiu nuveikti šiame gyvenime naudingo, prasmingo? Dėl ko gyvenu? Pasiekusi 45 metų ribą  pradėjau intensyviai svarstyti savo gyvenimo tikslus: karjeroje buvo tam tikras stabilumas, vaikai jau užauginti, tad pradėjau naudingos veiklos paieškas. Labai džiaugiuosi tai atradusi ir nuoširdžiai dėkoju savo draugei, savanorei Jūratei Mažonaitei – Pocienei parodžiusiai savanorystės kelią, o svarbiausia jo galią. 

Ar ragintumėt kitus jungtis į šią veiklą?

Yra laikas duoti, bet yra ir laikas imti. Laiminga jau kelerius metus savanoriauju  Pagalbos moterims linijoje. Savanorystės naudą sveikatai įrodo tiek daug tyrimų, kad mokslininkai pataria ją traktuoti kaip vieną iš sveikos gyvensenos elementų. Tokį pat svarbų, kaip sveika mityba ar fizinis aktyvumas.

Žmogus per gyvenimą patiria įvairiausių sunkumų, ypač per krizes, kai mes linkę užsidaryti savyje ir nepaprašyti pagalbos. Reikia turėti nemažai drąsos, kalbėti apie savo asmeninius išgyvenimus, patirtą skausmą. Nelengva atsisakyti senų įsitikinimų ir baimių bei eiti pas kitus žmonės ieškoti užuojautos, paramos ir išeities. 

Krizė yra būtent tas laikas, kai nereikia užsidaryti savyje ir bijoti prašyti pagalbos. Pripažinęs, kad reikia pagalbos, žengi į patį rizikingiausią, bet kartu ir protingiausią savo gyvenimo etapą. Kai aš krizės akivaizdoje žengiau tokį žingsnį, atsivėrė neribotų galimybių durys į pasikeitimą, viltį ir laimingesnį bei turtingesnį gyvenimą, sutikau labai daug nuostabių žmonių. Mūsų žmonės linkę padėti vienas kitam. Iš savo patirties žinau, kad pasidalinus tampa lengviau ir ne visada tai turi būti šeima ar draugai, esu patyrusi tą jausmą, kai palengvėja atsivėrus ir visiškai nepažįstamam žmogui.

Pasidalinsiu viena skambinančiojo žmogaus istorija: skamba telefonas, pakeliu ragelį, o ten duslus, prislopintas balsas: ar galite man padėti, noriu pasikalbėti, sakau – prašau, kalbėkite. Ir pasakoja moteris savo gyvenimo istoriją: paprastai gyvena nakvynės namuose, prasimaitina prašydama pinigų prie parduotuvės, o šiuo metu guli ligoninėje ir niekas jos nelanko. Su atjauta klausausi ir tiesiog nesąmoningai iš mano lūpų iškrenta sakinys: „bet koks sunkus jūsų gyvenimas“,  o skambinančioji sako: visai nesunkus mano gyvenimas, man tik kūną skaudą… Tada mane kaip žaibas trenkė, o galvoje sukosi mintis, kad viską matuoju pagal save. Atsikvėpusi klausiu, o ko šiuo metu jums norisi labiausiai, atsakymas – kad kas paklausytų eilių. Sakau: prašom, aš mielai paklausysiu. Klausiausi žmogaus, kuriam skauda kūną eilių, eilės buvo nuostabios, klausiau su tokiu dėkingumu… Džiaugiausi, kad žmogus, kuriam mano supratimu yra blogai,  moka pasidalinti su kitu savo sukurta poezija. Pagalvojau, kaip dažnai sutinku žmones, kuriems gyvenime lyg ir nieko netrūksta, tačiau nuolatos skundžiasi. Man šis skambutis buvo didžiulė pamoka ir motyvacija.

Linkiu išdrįsti kalbėti, kai skauda, ir linkiu išdrįsti ateiti savanoriauti, kai to norisi. Svarbu prieš tampant savanoriu užduoti sau klausimą: kam aš tai darau? kokį savo poreikį tenkinu?

Kodėl savanoriai dažnai linkę nuslėpti apie šį savo gražų žestą? Esą kažkam padėti lyg gėda…

Manau yra kelios priežastys. Viena iš jų, kuri labai artima man, tikėjimas, kad tai yra savaime suprantama. Kai kurie savanoriai mano, kad padėti kitiems yra natūralu ir neverta apie tai kalbėti.

Kuklumas. Kai kurie savanoriai yra kuklūs ir nenori girtis, didžiuotis savo geradaryste. Jie jaučia, kad tai nėra svarbu arba nenori dėmesio, papildomų klausimų, kodėl jie savanoriauja.

Negaliu sutikti, kad kitam padėti yra gėda, nors gali būti visaip…

Žinau tik viena, kad gėda yra vienas iš nepatogiausių ir skausmingiausių jausmų. Carlo Gustavo Jungo pasekėjai šį jausmą vadino sielos pelkynu. O kas gi nori vaikščioti po pelkynus? Lipkim lauk (juokiasi).

Kokių dar turite laisvalaikio veiklų?

Šiuo metu studijuoju VŠĮ Vilniaus Geštalt Institutas – geštalto terapiją, tad tenka daug laiko skirti literatūros skaitymui. Mėgstu šokti. Kaip netipiška klaipėdietė labai mėgstu jūrą ir pasivaikščiojimus pajūriu. Na, o kur dar mano nenumaldoma aistra kelionėms.

Ateities planai?

Ateitis – šviesi: čia vieta svajoti ir fantazuoti. Pati šiuo metu mokausi, dirbu energetikos įmonėje, o mano ateities planas artimiausiu metu susirasti patalpas konsultacijoms, paskaitų vedimui ir kitoms įvairioms veikloms. Dar dalyvauju Global Impact Mastermind Neo Ross Akademijoje – planas pasiekti finansinę laisvę ir susikurti savo veiklą iš projektų. Noriu apkeliauti pasaulį, mėgautis gyvenimo dovanomis.

Daugelis žmonių įsivaizduoja, jog gyvenimo sėkmė yra atsitiktinumas – neva vieniems pasiseka, kitiems – ne. Iš tiesų, sėkmė yra užsidirbama. Tai planas labai paprastas: būti sėkminga, kaupti gyvenimo patirtis, dirbti, keliauti ir mėgautis savo kelyje sutiktais pakeleiviais.

Kas jums yra laimė?

Laimė – būti mylimai ir mylėti. Mylėti taip, kad suktųsi galva iš meilės, pilve skraidytų drugeliai. Juk tai tikras gyvenimas!

Agnė Benetytė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių