Iš kur žinai, kad tavo humoras nepalies žmogaus, kuris ant lūžio ribos?

LRT televizija kuria naują laidų seriją „Ko nesakyti“, skirtą skatinti kitokių žmonių – pavyzdžiui, turinčių negalią – supratimui, o viena jų, skirta žemaūgiams, pritraukė komikų dėmesį. Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo vienos tinklalaidės ištrauka, kur minėtoje laidoje dalyvavę asmenys aštriai pašiepiami. Ši situacija sulaukė įvairių reakcijų – kai kam atrodė išpūsta, kai kas teigė, kad leisdami sau „juokauti“ iš negalią turinčiųjų komikai daro jiems paslaugą – suprask, neišskiria iš kitų. Vis dėlto daugeliui pasirodė priešingai – sukėlė skaudų nusivylimą.
Viešos patyčios palietė jaut­rią temą – neįgalumą – ir tarsi daug ką nustebino. Daugelis galvojame tą patį – na, kaip taip galima – nors ir yra daugybė anų patyčių (vadinkim daiktus tikrais vardais) gynėjų: juk čia mes patys kvaileliai, esą nesuprantame aukštos klasės humoro.
Man šita situacija visų pirma primena mokyklą: pačiai ne kartą teko mokiniams pasakoti, kuo skiriasi juokelis nuo patyčių. Tai dabar atrodo, kad vyksta tas pats bandymo išaiškinti procesas su suaugusiais (atrodytų) žmonėmis, tik, panašu, tas išaiškinimas nesiseka.
Ir nors šita situacija man atrodo yra dugnų dugnas, įžiūriu dar kelias susijusias su tuo problemas, kurių šiaip jau kasdienybėje apsimetame, kad nėra.
Pirmoji – tai kad visas šitas „humoro“ ir super-ypatingų-komikų, esą protingesnių už visus likusius mirtinguosius, reiškinys, kai dažnai tyčiojamasi paėmus konkretaus žmogaus atvaizdą, man irgi rodosi dugnas, ir visai nesvarbu, kas tas žmogus – politikas, viešas asmuo ar tiesiog ne laiku ir ne vietoje pasitaikęs žmogelis. Suprantu, kad juokdariai buvo vieninteliai, kurie galėdavo karaliui gudriai išsakyti tiesą, bet, kai paskutinį kartą tikrinau, nė vienas mūsų šalies komikas nedirba jokiam karaliui, ir tas dažnas atsakymas, kad „aš komikas, iš ko noriu, iš to dergiuosi“, jau skamba, sutikit, tiesiog be ryšio.
Ir kai sako, kad protingi žmonės priima humorą, net kai tyčiojamasi iš jų, man norisi paklausti – o iš kur žinai, kad tavo humoras nepalies žmogaus, kuris ant lūžio ribos? Kas, jei tavo juokas bus paskutinis taškas? Taip būna. Ir ką darysi tada?
Apskritai vieši pajuokavimai socialinėje erdvėje dažnai patenka į, sakyčiau, pilkąją zoną – juokiamės, bet ar pagalvojame, kaip jaučiasi juoko objektas?
„Mes čia tik draugiškai juokaujam“, – dažnai skamba tiek tarp vaikų, tiek tarp suaugusiųjų. O mokinių esu ne kartą prašiusi užsimerkti ir tada, kai vieni kitų nemato, pakelti rankas tuos, kuriuos skaudina tai, ką šiaip jau visi įvardija kaip draugišką pajuokavimą. Rankas pakeldavo nuo trečdalio iki daugiau nei pusės. Nes iš tikrųjų – juokinga yra tol, kol iš tikrųjų juokinga – o ne tik kikenama iš nežinojimo, kaip apsiginti – visiems.
Vos tik peržengiama riba tarp poelgių pašiepimo ir išvaizdos, savybių, daiktų ar dar ko neturėjimo niekinimo, man pasidaro labai aišku, kad čia jau vyksta kažkas stipriai prastai.
Tai ir svarstau, kodėl vaikams pasakojame, kad patyčios blogai, kad negalima juokauti apie dalykus, kurių kitas žmogus negali pakeisti, kad jei kažkam pasidaro nejuokinga, vadinasi, ir yra nejuokinga, kad matydami patyčias turėtų netylėti ir kitus apginti – o dabar mums įrodinėja, kad įsižeidžiame už kitus, kad čia reakcijos išvis neturėjo būti, kad esame per jautrūs, per rimti, o gal net iš viso atsilikėliai, nesuprantantys tokio „aukšto lygio“ juokų.
Bet yra dar viena problema, kurios gyvendami savo bent jau sąlyginai patogius gyvenimus net nesuvokiame, pamirštame, nematome: tai, kad būtent tokį turinį didelė dalis visuomenės maitina.
Visus keiksmus, patyčias, juodą „humorą“, peržengiantį ribas, lėkštybes, idiotiškas idėjas, prieštaraujančias paprastajai logikai – visa tai žmonės palaiko, skatina, juokiasi, mėgsta, net papildomai už tai susimoka, kad autoriai tai galėtų kurti toliau.
Pabandykite surinkti lėšų prasmingam projektui, pakviesti į kultūrinį renginį, kuriame nebus popmuzikos ir alkoholio – kas bus tada?
O ar pastebėjote, kad žmonės, užsiimantys specifine veikla, nors ir ypatingai šviesūs, džiugūs, teikiantys naudą ir aplinkai, paprastai sulaukia daugybę kartų mažesnių auditorijų? Tai mums atrodo natūralus dėsnis ir nekelia klausimų.
Tai ko po to piktinamės, kad nėra gero, kokybiško turinio, kad žmonės nori ne mokytis, o klausytis lėkštų „bairių“ – juk bandos jausmas gyvas. Kaip sakoma, kol liaudis prašo opiumo, tol jis ir tiekiamas. Visais įmanomais kanalais. Ką palaikome – tą ir turime.
Taigi norėdami, kad tokie „aukštojo humoro“ patyčių, aplinkos gadinimo (irgi pastarųjų dienų reikalas) ir kitokie atvejai nustotų kartotis, pirmiausia pasižiūrėkim į mūsų visuomenės vertybes ir dėmesį pritraukiančias temas, o apskritai – pradžiai išvis geriausia pažvelgti į veidrodį – ar tik nekikenam iš tų nesąmonių, kurias mums per gerkles kiša?
Ir jau tik nesakykit, kad per rimtai į viską žiūriu – tą ne kartą gyvenime girdėjau – taip sakant, senos naujienos.
Galvoju, kad kol nepradėsim žiūrėti ten, kur esmė ir svarbu, tol nepradėsim iš tikrųjų matyti ir vieni kitų, ir kaip mūsų aplinkoje esantys jaučiasi, ir prasmės, kuri tikrai jau nesipuošia triukšmu, blizgalais ir keiksmais.