Išganingas ir džiaugsmingas vakaras kartu su Mažosios Lietuvos giesmių ansambliu
Etnografiniuose aprašymuose randama, kad Mažojoje Lietuvoje seniau adventas prasidėdavęs religinėmis giesmėmis. Tada tie vakarai buvę kupini paslapčių ir susikaupimo, o susibūrusios evangelikų liuteronų šeimos bendraudavo, vakarieniaudavo, skaitydavo Bibliją, giedodavo giesmes.
Klaipėdos rajono etninės kultūros centras, siejantis ir Žemaitijos, ir Mažosios Lietuvos kultūrų unikalumą, prasmingai baigdamas visų metų renginių ratą pirmadienio vakarą pakvietė pasiklausyti Mažosios Lietuvos giesmių, kurias iš visos širdies giedojo dar tik rudenį susibūręs naujas centro folkloro ansamblis.
Po giesmių euforijos auditorijos laukė dar viena staigmena: liaudiškos magijos pasaulis, šišioniškių istorijos, kurias pasakojo Mažosios Lietuvos tradicijų žinovė Virgina Asnauskienė.
Visuotinis giedojimas – bendruomeniškumo pajauta
Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius dr. Jonas Tilvikas dar tik šį rudenį susibūrusį Mažosios Lietuvos giesmių ansamblį įvardija kaip folkloro. „Įsivaizduojame, kad folkloro ansamblis – tai būtinai dainuojantys kaimo dainas žmonės, vilkintys tautinius rūbus. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad evangelikų liuteronų giesmyne randame labai daug liaudies melodijų, ne autorinių. Evangelikų liuteronų giesmių tradicija sena, nuo Martyno Liuterio, reformacijos laikų. Ji atkeliavo ir į Mažąją Lietuvą. Gražu, kad mes galime pamatyti, kokia Lietuva nedidelė, bet kokia turtinga skirtingų žmonių ir kultūrų. Mažosios Lietuvos kultūra, evangelikų liuteronų giesmių giedojimo tradicija tai ir yra viena iš Lietuvos kultūrų“, – apibendrino dr. J. Tilvikas.
„Turėjome dar tik keletą repeticijų, pasirodymų renginiuose, kvietė ir Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia. Iš pradžių abejojau idėja Doviluose vadovauti ansambliui, esu įpratusi dirbti su vaikais, bet mane įkvėpė labai nuoširdžios ansamblietės“, – kukliai prieš keletą mėnesių pradėtą veiklą pristato ansamblio vadovė Edita Gložaitienė, Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčios vaikų choro vadovė.
Įprasta, kad liuteronų parapijose buriasi bent po vieną chorą, kuris galėtų giedoti per pamaldas ar esant įvairioms progoms. Tačiau liuteronams itin svarbu, kad tas choras nebūtų vienišas – bažnyčiose sudėti giesmynai su tekstais ir natomis, tad atėję parapijiečiai gali kartu giesme šlovinti Dievą. Pagal tradiciją, liuteronai per pamaldas įprastai gieda akompanuojant vargonams, tačiau jie gali būti pakeičiami pianinu ar a cappella giedojimu.
Liuteroniškos giesmės būna skirtingos kilmės: vienos sukurtos profesionalių kompozitorių (pavyzdžiui, Johannas Sebastianas Bachas kūrė giesmių variantus keturiems balsams), o kitos – tai liaudies giesmės, atkeliavusios iš paprastų žmonių ir perduotos iš lūpų į lūpas.
Kaip yra sakęs liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, evangelikų liuteronų konfesijos dvasingumą pirmiausia ir išskiria visuotinis giedojimas.
Toks visuotinis giedojimas bendruomeniškumo jausmą sukūrė ir Klaipėdos rajono etninės kultūros centre. Mažosios Lietuvos ansamblis visus vakaro dalyvius pakvietė bendrai giesmei „O džiaugsminga išganinga“.
Šišioniški pasakojimai ir burtai
Mažojoje Lietuvoje Kūčių vakaras neatsiejamas nuo ateities spėjimų, burtų, Etnokultūros centro renginyje pirmadienį svečiavosi Mažosios Lietuvos tradicijų žinovė, šišioniškai kalbanti ir dainuojanti Virgina Asnauskienė, kuri adventinio vakaro dalyvius sužavėjo įdomiais pasakojimais, kartais net ir šiurpiais, betgi maloniai ir su šypsena klausomais.
Auditorijoje akivaizdus sujudimas prasidėjo, kai Virgina pasiūlė patiems spėti savo ateitį – teko nemenka užduotis tą spėjimą garsiai perskaityti. Atrodo, jog paprasta, tačiau tekstas buvo užrašytas gotišku šriftu. Vakaro svečius sudomino ir būrimas runomis. Tai senoviniai keltų rašmenys, kuriems nuo seno priskiriama magiška galia. Šie ženklai naudojami ir spėjant ateitį.
Kūčių vakarą Mažojoje Lietuvoje populiariausi yra vedybiniai burtai ir orų spėjimai. Virgina visus paragino prisiminti, kokius kas žino.
Štai keletas burtų buvo pagarsinti ir Klaipėdos rajono etninės kultūros centro renginyje. Po Kūčių vakarienės merginos eina tvorų apkabinti. Jei pavyksta apkabinti porinį statinių skaičių – laukia draugystė ar vedybos, jei neporinį – liksi viena.
Reikia surašyti visų pažįstamų vaikinų (merginų) vardus, einant gulti padėti po pagalve, o ryto metą traukti – tai ištrauksi savo būsimojo ar būsimosios vardą.
Populiarus bato, šlepetės metimas: reikia nesitaikant ją mesti per petį. Jei nukris nosimi į duris – greit vestuvės.
Padėdavo po lėkštutėmis aukso žiedą, rūtų šakelę ir žemių. Buriamajam užriša akis ir apsuka tris kartus. Tada jis ateina prie stalo ir ima kažkurią. Jei nutveria žiedą – bus vestuvės, jei žemės – mirs.
Orai būdavo svarbūs ir žvejams, ir žemdirbiams, dėl to šių spėjimų taip gausu. Sakoma, jei Kalėdų naktis žvaigždėta, kitame mete daug obuolių bus, o kad apniukusi – daug javų. Jei po Kūčių vakarienės dangus giedras, žvaigždėtas, žvaigždės susimetusios krūvomis – gerai dės vištos. Jei Kalėdos juodos, tai Velykos baltos. Kokie orai būna Kūčių dieną, tokie bus ir per Jonines. Į medį įkeldavo vėtrungę ir žiūrėdavo: jei vėtrungės virvė sušlampa, bus lietingas pavasaris, jei vėtrungė pasisuka į pietus – šilti, derlingi metai, jei į vakarus – šlapi, blogi.
Po giesmių, dainų, pasakojimų ir spėjimų magijos vakaro dalyviai susispietė prie šalavijų arbatos su Mažojoje Lietuvoje advento metu mėgstamu aguonų pyragu, keksu, avinžirnias.
Parengė
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
