Iškilusis pedagogas kraštietis knygos puslapiuose grįžo į Priekulę
Albina Burgienė, įžymaus pedagogo, Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos įkūrėjo ir ilgamečio direktoriaus doc. dr. Bronislovo Burgio (1949–2020) našlė, Priekulėje pristatydama ką tik išleistą knygą „Bronislovas Burgis. Aukščiau tik dangus“ pokalbį su susirinkusiais pradėjo savo vyro eilėmis. Eilėraštį jis parašė įkvėptas nostalgijos, kai važiavo per Minijos tiltą ties Gargždais.
Bronislovo vaikystė ir mokykliniai metai prabėgo Klaipėdos rajone, Drukių kaime. 1967 m. aukso medaliu (dabar tai būtų egzaminų įvertinimas šimtukais) baigęs Priekulės vidurinę mokyklą, likusį gyvenimą jis susiejo su KTU. Neeilinė kraštiečio asmenybė praėjusį antradienį į J. Lankučio viešosios bibliotekos Priekulės filialą pritraukė būrį buvusių klasiokų, mokytojų, mokinių, artimųjų, dalyvavo ir sesuo Danutė, kuri mokyklą taip pat baigė aukso medaliu.
Mokytojos įžvelgė talentą
A. Burgienė, pasakodama apie leidinio atsiradimo aplinkybes, akcentavo, kad pats Bronislovas nenorėjo rašyti knygos. Jis buvo nurodęs svarią priežastį: „Aš niekada nerašysiu autobiografinės knygos. Nes jei rašyčiau, tai dešimtys žmonių pasijustų nejaukiai, o kai kurie net supyktų. Nes aš juk negalėčiau meluoti, o ta teisybė kartais karti…“ Tačiau artėjant jo gimimo 75-osioms metinėms geras šeimos draugas Edvinas Giedrimas, dabar gyvenantis JAV, Albiną nuoširdžiai įkalbėjo jo šviesiam atminimui išleisti knygą. Šią iniciatyvą parėmė ir dvylika KTU gimnazijos alumnų.
Pirmiausia knyga gruodžio pradžioje buvo pristatyta Kauno visuomenei, kur susirinko apie 400 žmonių, o antrasis susitikimas – būtent jo mokyklinių metų mieste – Priekulėje. Bronislovo tėvelius, įskundus kaimynui, iš Paminiejų kaimo (Plungės r.) 1951 m. kartu su dviem mažamečiais sūneliais ištrėmė į Sibirą. Burgiai jau su trimis vaikais grįžo tik 1957 m., o netrukus Bronius su broliu Pranu pradėjo lankyti Venckų pradinę mokyklą, abu gerai mokėsi. Jau subrendęs Bronius ypač vertino savo pirmąją mokytoją Vandą Butkienę: „Jei ne ji, nežinau, kas iš manęs būtų išėję. Fantastiška mokytoja.“
Kai broliai baigė 8 klases, mama, norėdama, kad jie greičiau patys užsidirbtų ir šeimai būtų lengviau gyventi, išsiuntė mokytis buhalterijos į Klaipėdos technikumą. Tačiau mokytojos – matematikė Gražina Rutkauskienė ir lituanistė Teklė Matutytė – labai įkalbinėjo mamą, net apsiverkė ir išmaldavo, kad Bronių leistų mokytis vidurinėje mokykloje į devintąją klasę. Priekulės vidurinę mokyklą jis baigė aukso medaliu, įstojo į tuometį Kauno politechnikos institutą (dabar KTU), studijavo pramonės elektronikos specialybę. Neeilinius Broniaus gabumus rodo tai, kad būdamas 28 metų apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją, o 1989 m. tapo KTU gimnazijos direktoriumi ir 25 metus paskyrė gabių vaikų iš visos Lietuvos ugdymui.
100 atsiminimų apie „žmogų – orkestrą“
Knygoje nušviestas ne tik B. Burgio gyvenimo ir akademinės, visuomeninės veiklos kelias, bet ją papildo ir nuotraukos, pedagogo eilėraščiai, filosofiniai pamąstymai. Ypatingą vertę knygai suteikia tai, kad apie 100 žmonių – buvę gimnazistai, tėvai, kolegos, studijų draugai ir kt. – dalijasi savo prisiminimais, įžvalgomis apie B. Burgio neeilinę asmenybę – „žmogų orkestrą“. „Jis buvo, mano manymu, filosofas, pedagogas, intelektualas, poetas, matematikas, technikos mokslų daktaras, oratorius, sociologas, humanitaras, visuomenininkas, rašytojas ir tai dar ne viskas“, – atsiliepia Broniaus draugas Edvinas.
Draugai Bronių prisimena kaip paprastą, neišdidų, šmaikštų, itin darbštų ir visada linkusį padėti kitiems, visada su savo nuomone, kurią pagrįsdavo argumentais, nes turėjo daug žinių. Ir dar prisimena kaip labai greitą. Jis toks būdavo visada ir visur, nes turėjo puikią reakciją. Jaunystėje buvo geras bėgikas.
Prisiminimuose ryškėja, kad B. Burgis buvo intelektualus lyderis, turėjęs stiprias moralines nuostatas, laikęsis duoto žodžio, kupinas naujų idėjų, kurias įgyvendindavo nors ir kaip nelengva būdavo. Jis buvo „nesušukuotas“ žmogus, nesilankstė jokiai valdžiai, nepataikavo Švietimo ministerijai, todėl ten nebuvo laukiamas. Bet jis buvo laukiamas ir gerbiamas gimnazistų, jo pamokos buvo ne tik apie matematiką, svarbiausios – apie gyvenimą ir meilę. Pats Bronislovas yra sakęs: „Skleidžiu tai, kas manyje iš gerų žmonių susikaupė.“
Knygoje „Bronislovas Burgis. Aukščiau tik dangus“ buvęs KTU gimnazistas, matematikos mokytojas Rokas Ridzevičius rašo: „Burgis nebuvo tobulas žmogus, mokyklos laikais aš daug kartų su jo mintimis nesutikau. Kai kuriais klausimais nesutikčiau ir dabar. Nepaisant to, jis iš visų jėgų bandė mums įteigti, kad visapusiškas išsilavinimas yra didžiausia siekiamybė. Toks buvo Burgis – netobulas, bet truputį stebuklingas.“
Gyveno, kaip atrodė teisinga
„Ši knyga mūsų šeimos ašaromis aplaistyta“, – susitikime su priekuliškiais jautriai prisipažino A. Burgienė.
„Bronius gyveno taip, kaip jam atrodė teisinga. Iki gyvenimo pabaigos jis buvo aukščiausios moralės pavyzdys“, – susitikime su priekuliškiais kalbėjo Albina, beje, vienintelė Broniaus gyvenimo meilė, sutikta 4 studijų kurse ir pamilta visam likusiam gyvenimui. Burgiai užaugino mylinčius sūnų ir dukrą, dabar jie advokatai. Didžiulę gyvenimo prasmę Bronius jautė šeimos tęstinume: auga 5 vaikaičiai. „Tu esi tiek, kiek esi savo vaikuose ir kiek tavo vaikai yra tavyje“, – toks B. Burgio suvokimas.
2014 m. rudenį B. Burgis dėl asmeninių priežasčių, pablogėjusios širdies veiklos paliko savo išpuoselėtą gimnaziją. Tačiau baisiausias išbandymas dar buvo prieš akis. Nusipelnęs pedagogas dvejus metus buvo tampytas po teismus dėl moksleivės skundo, esą patyrusius direktoriaus mobingą siekiant ją už prasižengimą pašalinti iš gimnazijos. Tos merginos tėvai, dirbę kalėjimų sistemoje, sukurpė baudžiamąją bylą prieš direktorių vien dėl to, kad gimnazijoje buvo taisyklės, kad už rūkymą pašalinama iš mokyklos. Purvas žiniasklaidoje liejosi laisvai, antraštės buvo viena už kitą baisesnės. Per tuos dvejus metus atsiskleidė, kas yra tikrieji draugai, greitai atsisijojo pelai nuo grūdų. Tačiau artimieji bei grupė ištikimų bičiulių bet kuriomis aplinkybėmis, net tada, kai teismas pripažino buvusį gimnazijos direktorių esant kaltu, viešai gynė B. Burgio garbę ir nė akimirksniu nesuabejojo jo padorumu. Aukščiausios teismo institucijos pagaliau pripažino B. Burgio nekaltumą, tačiau pats Bronislovas tuos dvejus metus išgyveno kaip sielos kalėjimą. Tuo labiau, kad jo ir fizinė sveikata buvo silpna – jis kentė chemoterapijas. Po išteisinimo 2016 gegužę Bronislovas sakė: „Nepadariau nieko tokio, dėl ko galėčiau gėdytis. Praradau viską, vos ne gyvybę, bet aš nepraradau garbės.“
„Retam per savo gyvenimą pavyksta tapti reiškiniu, legenda, idėja. Tau tai pavyko. Burgio gimnazija, Burgio mokiniai, Burgio pamokos ir netgi Burgio kritika yra žinomi reiškiniai. Burgio idėja yra teisingas gyvenimas, kurį geriausiai apibūdina keturi žodžiai: darbas, meilė, tiesa ir laisvė. Bet ne tie banalūs, paviršiniai. Tie, iš esmės, be kompromisų, iš visų jėgų. Tie, kurie reikalauja didžiulių pastangų, pasiaukojimo ir kantrybės, kad taptų prasmingi. Tu taip gyvenai“, – susitikime su priekuliškiais Bronislovo žmona Albina paskelbė sūnaus Elijaus mintis iš nepasakytos kalbos.
Visos lėšos, gautos už knygos „Bronislovas Burgis. Aukščiau tik dangus“ platinimą, skiriamos 2014 m. įkurtam Bronislovo Burgio labdaros ir paramos fondui, remiančiam gabius moksleivius. Šią knygą verta perskaityti ir pamąstyti kiekvienam pedagogui, mokiniui, tėvams. Mums visiems.
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
