Istorija dvelkiančioje sodyboje darbštūs šeimynykščiai puoselėja gražią giminystę

Veiviržėniškės Ramunės LENGVINIENĖS jaukiuose namuose netrunki įsitikinti, kad patarlė apie obuolį, netoli riedantį nuo obels, labai tinkama apibūdinti jos ir mamos Zitos tvirtą požiūrį į gyvenimą. Nors abi artimas moteris skiria trys dešimtmečiai ir net vandenynai, bet jas vienija pozityvumas, darbštumas, gebėjimas nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis. Ir svarbiausia – ryžtas nebijoti jokių permainų.
Ramunė su vyru Gintaru, išauginusi tris dukras, drįso išeiti iš garantuotos darbo vietos, kurioje ji dirbo ilgus metus, ir susikūrė savo smulkųjį verslą čia, Lietuvoje. O jos našlaujanti mama, išauklėjusi penkis vaikus, kai jau buvo įkopusi net į aštuntą dešimtį, sūnaus Zenono kviečiama susiruošė į JAV ir ten jau ne tik 16 metų gražiai gyvena, bet dar ir tebedirba.

„Slėnio pica“ mėgstama
Vos pasukus už baltutėlaitės Veiviržėnų bažnyčios, pušynėlio apsuptyje išnyra taip pat baltos spalvos pastatukas – picerija „Slėnio pica“. Tai ir yra kol kas dar kuklus Ramunės svajonės išsipildymas. Mažytės picerijos savininkė nustebina pasakodama, kad apie 32 metus dirbo AB „Klaipėdos duona“ kompiuterininke-operatore, o kai pakėlė sparnus išeiti, buvo maloniai įkalbinėjama likti, žadamas ir didesnis atlygis. Tačiau Ramunė jau buvo subrendusi įgyvendinti savo sumanymą. Aišku, gal komfortabiliau būtų buvę likti įprastoje darbo vietoje, bet moteris jautė, kad nebeišgali tramdyti savo pasiryžimo pradėti naują darbinę veiklą: pomėgį gardžiai gaminti maistą paversti savo pragyvenimo šaltiniu.
Prieš kelerius metus savo gebėjimais kepti burnoje tirpstančius konditerinius gaminius ji yra pasidalijusi net Užatlantėje. „Kelis mėnesius labai žinomoje lietuvių kavinėje Čikagoje mokiau kepti kaneles. Kavinė ir dabar sėkmingai jas pardavinėja“, – pasakoja Ramunė.
Picerijoje „Slėnio pica“ meniu yra trumpas: veiviržėniškė kepa tik kelių rūšių picas, kurios garsėja itin subalansuotu picos padu. Ramunė sąmoningai neplečia asortimento, daro būtent tai, kas jau gerai išbandyta, kas labiausiai patinka klientams. Picų mėgėjai giria Ramunės picas, jas mėgsta paskanauti ne tik vietiniai, bet ir į gimtinę paviešėti grįžusieji, ir vasaros stovyklų stovyklautojai, ir pro Veiviržėnus važiuojantieji. „Kažkokia ypatinga reklama nesirūpinu. Apie mano picas garsas eina iš lūpų į lūpas“, – kukliai sako picerijos įkūrėja.

Svajonėse – šeimos restoranas
Ramunės apsisprendimas nerti į smulkiojo verslo sūkurį visgi kėlė ir abejonių, ir rizika gąsdino, juk netoli yra Gargždai ir Švėkšna, kur gausu įvairių kavinių, restoranų, picerijų. Tačiau atkaklioji veiviržėniškė konkuruoja ramiai, pasitikėdama tuo, ką pati geriausiai moka ir išmano. Jos vyras Gintaras, anksčiau dirbęs Norvegijoje, o dabar Švedijoje, žmonos raginimą galutinai grįžti namo ir padėti jos veikloje atremia argumentu, kad tai esantis jos verslas, o jis siekiantis oriai pensijai uždirbti. „Juk norėsime ramiai gyventi, po pasaulį keliauti. Taip jis mane nuramina, o aš juokais erzindama atsakau, kad tada gal tik iki bažnytėlės benukeliausime“, – šypsodamasi pasakoja Ramunė, puoselėdama mintį jų gyvenamoje istorinėje sodyboje, kurioje anksčiau buvo net keturi ūkiniai pastatai, o dabar vieninteliame išlikusiame kada nors padaryti rekonstrukciją ir įkurti šeimos restoraną. Jo svečius pamalonintų ne tik gardžiais valgiais, bet ir nuostabiu vaizdu, atsiveriančiu į Veiviržo slėnį.

Įdomi sodybos istorija
Pasitaupiusi pinigų Lengvinų šeima, gyvenusi Klaipėdoje, XX a. pabaigoje Veiviržėnuose nusipirko sodybą ypatingoje vietoje: kaimynystėje – bažnyčia, namą supa parkas, Veiviržo slėnis. Iki šiol dar vis dailinamas ir rekonstruojamas namas turi įdomią istoriją. Čia, ko gero, plytėjo grafų Oginskių žemės, o kažkada pastatytą namą, kuriame buvo paštas ir arklių perkeitimo vieta, 1926 m. nusipirko iš siuvyklos verslo Amerikoje praturtėjusi Auškelių šeima. Jų dukrai Daratai tuo metu buvę penkeri, o sūnus Edvardas jaunas būdamas mirė nuo vidurių šiltinės. Manoma, kad Auškeliai buvo tikrai pasiturintys žmonės, jie valdė daug miško, dar keletą namų Veiviržėnuose, o viename jų, nuomojamame, buvo pardavinėjamos klumpės. Auškelis buvo daug kam paskolinęs pinigų, išdalijęs vekselių. Tačiau sovietinė valdžia nutraukė šios šeimos gyvenimo idilę: Auškelių namas buvo nacionalizuotas, čia įkurti gimdymo namai, vėliau – vaikų darželis.
Rekonstruodami amžius menantį namą Ramunė ir Gintaras patyrė įvairių nutikimų. Apsigyvenę istoriniame name suprato esantys ne vieni. Mat kažkas antrame aukšte tą pačią valandą nuolat kaldavo, stumdydavo baldus, nors jų ten ir nebuvo. Tačiau nematomi gyventojai nesutrikdė naujųjų namo šeimininkų, kurie su šypsena priėmė išbandymus.
„Per remontą radome lentelę su užrašu „1935 m. renovavo ponas Labokas, geras meistras“, taip pat baltų gražių koklių, kuriuos pritaikėme židiniui. Auškelių Darata pasakojo atsimenanti, kad jų name buvusios puošnios koklinės krosnys. Darbininkai stebėjosi ir palėpėje rastais albumais, kuriuose galbūt pavaizduota caro laikų šeima. Jų vertinimu, tokie galėtų kokia 10 000 Eur kainuoti. Tai juokavau, kad gal jiems už darbą tais albumais sumokėti“, – prisiminė Ramunė.

JAV pritapo nesunkiai
Vakarodami jaukiuose Leng­vinų namuose, kuriems iškilmingumo priteikia išlikę originalūs laiptai į antrąjį namų aukštą, kartu su Ramunės mama Zita leidžiamės į šeimos gyvenimo prisiminimus. Dukros namuose ji tik viešnia, kai kalbėjomės, į pabaigą ėjo jos vasaros atostogų dienos. Klaipėdoje penkis vaikus išauginusi, pati kilusi iš aštuonių vaikų šeimos, 28 metus dirbusi Klaipėdos saldainių fabrike, du kartus tapusi našle Zita jau šešiolika metų gyvena Arizonos valstijoje, JAV. Sūnus Zenonas, laimėjęs žaliąją kortą, įsitvirtino JAV ir vėliau pasikvietė gyventi mamą. Senjorė trykšta gera nuotaika, nestokoja humoro, nesiskundžia jokiais sveikatos sutrikimais. Zita dirba emigravusių lietuvių namuose: slaugo senelius, o dabar prižiūri Alzheimeriu sergančią ilgametę draugę.
„Esu labai savarankiška. Amerikoje iš karto patiko, Arizonoje palankus oras, neskauda jokių sąnarių, priešingai nei Lietuvoje. Gyvenu puikiai, pirmiausia todėl, kad sutikau daug gerų žmonių, turiu neįtikėtinai daug draugų. Tad manęs nekankina ilgesys, tuo labiau, kad sūnus su šeima dažnai aplanko, aš juos aplankau. Susitinkame su Čikagos lietuvių bendruomene. Ramunė kasmet JAV aplanko, aš atostogauti į Veiviržėnus atvažiuoju“, – švytėdama pasakoja Zita, tąvakar susiruošusi vykti į Gedmintų giminės susibūrimą. Mat Zita giminėje dabar vyriausia – jaunesni giminaičiai nori daug ką sužinoti, suvokti savo giminystės šaknis.
Nors jau antras dešimtmetis gyvena JAV, tačiau Zitos kalboje nėra jokių angicizmų priemaišų. Ten ji susikalbanti „virtuvine“ anglų kalba, o lietuviškai gražiai tebešnekanti, nes dirba su lietuviais, muzikuodama ir dainuodama dalyvauja lietuvių bendruomenės veikloje. Ir daug skaito lietuviškų knygų, vasarodama Veiviržėnuose yra nuolatinė bibliotekos skaitytoja.

Paveldėtas turtas: meilė žmonėms
86 metų Zita namiškiams šypsodamasi sako, kad planuojanti gyventi 115 metų. Iš kur toks gyvybingumas, stiprumas? „Nesu sirgusi net gripu, tuo labiau kovidu, kuris JAV irgi siautėjo. Turiu minus rezus kraują – gal tas išskirtinumas padeda. Nepametu savarankiškumo, judrumo, daug plaukioju baseine, valdau pati save“, – vardija pranašumus Zita. Ji priduria, kad slaugant neįgalius senelius fizinės jėgos reikia, bet ne mažiau svarbu palinkimas. Senjorė mananti, kad meilę žmonėms paveldėjusi iš tėvelio Vlado Ged­minto, kuris buvęs labai geras žmogus, taip mylėjęs žmoną, kad net kelius jai bučiuodavęs. Mataičiuose juodu gyveno darnoje, užaugino 8 vaikus. Tad Zitos giminė – plati ir stipri, o ir ji pati turi kuo pasidžiaugti: Zenono šeima puikiai įsikūrė JAV, dukra Silva – Švedijoje, kita dukra Žibutė ir sūnus Zigmas – Palangoje. Visi verslūs, darbštūs, tarpusavyje bendraujantys, dažnai susitinkantys Ramunės namuose, neseniai šeima atšventė jos 55 metų jubiliejų.

Linkėjimas džiaugtis gyvenimu
„Mūsų namuose atostogauja ne tik mano vaikai, penki anūkai, bet ir brolių, seserų šeimos. Nematau jokio vargo, esu pripratusi. Dukros Žuvinta ir Greta gyvena ir dirba Švedijoje, tad kasdienybėje man namus padeda tvarkyti jauniausioji dukra Austėja, Klaipėdos universiteto trečiakursė“, – nuotaikingai pasakoja Ramunė. Klaipėdoje kartu su broliais, seserimis užaugusi viename kambarėlyje su virtuve ji sako, kad ne namų didume, ne puošnume yra esmė. „Mama buvo karinga, vėliau mūsų daugiavaikei šeimai iškovojo trijų kambarių butą. Tačiau niekada nepamiršime, kaip buvo smagu tame kambarėlyje, kuriame dar prisiglaudė ir mamos trys seserys, atvažiavusios į Klaipėdą iš kaimo mokytis. Buvome judrūs, linksmi. Štai kartą mano sesę, laipiojančią sienomis bendrame koridoriuje, pastebėjo cirko direktorius ir pakvietė ten dirbti. Lankiau cirką kelerius metus ir aš. Iki šiol moku špagatą padaryti ir anūkę išmokiau. Kartais špagatą gerai nuotaikai sukurti padarau net kokioje šeimos šventėje“, – vėlgi šypsosi Ramunė.
„Džiaukimės gyvenimu, niekada nenusiminkime, tada visa, kas kartais atsitinka bloga, įveiksime“, – savo stiprybės šaltinį atskleidžia devintą dešimtį gražiai ir judriai gyvenanti Zita.

Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.