Jaunimas aptiko Lietuvos pėdsakų tolimojoje Ankaroje
Nuo Lietuvos iki Turkijos, o konkrečiai jos sostinės Ankaros, yra nei daug, nei mažai – tik 3 tūkstančiai ir 200 kilometrų. Nepaisant to, čia, ne pačiame populiariausiame muziejuje, netikėtai aptikome ir Lietuvos pėdsakų. Pasirodo, pašto istorija pasakojama ne tik Gargždų krašto muziejuje, bet ji pateikiama ir pakankamai tolimame krašte, Turkijoje.
Netikėtumas: pašto vadovės parašas
Ankara yra Turkijos sostinė, bet kelionėse į Turkiją ji dažniausiai lieka paraštėse, juk daugelis turistų yra pamėgę vietas prie jūros ar baseinų. Ankara yra tolokai nuo kurortų, tačiau turi savo specifiką, savo lankytinas vietas, miesto veidą. Turkijos sostinė yra miestas, judrus visą parą. Stebina nepaprasto grožio pilies prieigos, senamiesčio gatvelės, turgūs ir modernūs prekybos centrai. Čia įsikūręs ir nemokamas, tačiau ne per labiausiai turistų lankomas pašto ženklų muziejus, kuriame eksponuojami nuo 1863 metų į apyvartą išleisti pašto ženklai. Jame eksponuojami komunikacijos prietaisai ir įrankiai – Osmanų ir respublikonų laikais naudojami antspaudai. Užsienio šalių pašto ženklai – atskiroje salėje. Muziejus taip pat yra patogi vieta užsienio atstovybėms jų organizacijoms, pavyzdžiui, parodoms ir atidarymams, ir tai gali būti įdomi vieta Turkijoje besilankančioms užsienio delegacijoms. O štai Plungės atviro jaunimo centro komanda šiame lankytojų nelabai gausiai pamėgtame muziejuje netikėtai aptiko Lietuvos pėdsakų. Akį patraukė buvusios Lietuvos pašto vadovės Astos Sungailienės (ji savo kadenciją baigė šių metų vasario mėn.) parašas. Smagu rasti savo šalies pėdsakų ten, kur visai to nesitiki.
Tradicijos jungia skirtingus
Rugpjūčio 9–17 dienomis VšĮ Plungės atviro jaunimo centro komanda dalyvavo tarptautiniame projekte „Traditions: we live diferently, but we are the same“, finansuotame pagal Erasmus + programą. Pagrindinis projekto tikslas – suprasti, kad kultūra, tradicijos, menas, muzika, dainos, šokiai vienija pasaulio žmones. Nepaisant to, kad visi gyvename skirtingai, bet turime ir tautas jungiančių, vienijančių dalykų. Projekto dalyviai turėjo galimybę ne tik pažinti kitas kultūras, bet ir pristatyti savo šalį, savo tradicinius patiekalus, muziką, kultūros žmones. Tarptautiniame seminare dalyvavo atstovai iš Turkijos, Makedonijos, Vengrijos, Latvijos ir Lietuvos. Net 8 plungiškiai: PAJC direktorė Dana Lukauskienė, jaunimo darbuotoja Inga Asauskaitė ir PAJC jaunuoliai Vanesa Urbšytė, Justas Judaitis, Austėja Lukauskytė, Orinta Liubertaitė, Matas Stonkus, Mantvilė Mačernytė turėjo galimybę patirti, kas yra rytų kultūra, kaip gyvena žmonės tolimojoje Turkijoje, visą parą nemiegančioje jos sostinėje Ankaroje.
Pasididžiavimas – kultūros lobiai
Viena iš pasididžiavimą keliančių Turkijos istorinių vietų – tai Antikabiras arba Atatiurko mauzoliejus, po kuriuo palaidotas pirmasis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas. Ši lankytina vieta – tai istorijos ir architektūros šedevras, mat pakeliui į mauzoliejų tenka praeiti pro nuostabų parką, kuriame vaizduojamos didingos skirtingų profesijų žmonių skulptūrinės figūros, vyrai ir moterys, yra vienodo aukščio, primena, kad politikas vienodai rūpinosi savo žmonėmis, suteikė Turkijos moterims balso teisę. Parke yra net 24 liūtai, kurie pasakoja apie Turkijos regionus, o plytelių grindinys padarytas su tarpais, kad žmonės žiūrėtų po kojomis ir nulenkę galvą atiduotų pagarbą čia palaidotam asmeniui. Pagrindinė aikštė grįsta iš visuose Turkijos regionuose randamo akmens, čia plevėsuoja Turkijos vėliava, budi karinė sargyba, kuri kas valandą keičia pamainą ir lankytojams tenka stebėti unikalų reginį, žygiuojančius kariškius. Mauzoliejuje eksponuojama šios iškilios asmenybės atminimo daiktų kolekcija, vaizduojamos nepriklausomybės kovos. Projekto dalyviai galėjo laiką leisti prie Eimyro ežero, kurio apylinkėse atsiverianti laukinė gamta taip pat tinka žygiams pėsčiomis ir dviračiais. Viena iš aukščiausių miesto konstrukcijų – Atakule bokštas, pastatytas ant kalvos, jį galima matyti giedrą dieną iš bet kurios Ankaros vietos. Po šiuo bokštu įsikūręs didžiulis prekybos centras. Na, ir Hamamonu apylinkės, kurios žavi neseniai restauruotais Osmanų stiliaus Ankaros namais, lauko prekiautojais ir kavinukėmis. Ankaroje susisiekti galima metro, judrų eismą signalizuoja pilnos automobilių kalvotas gatvelės. Dar vienas viešojo transporto ypatumas – 3,2 km nusidriekęs lynų kelias, kuris yra viešojo transporto, metro dalis.
Pristatėme savo šalį
Natūralu, kad lietuvių komandą ištiko kultūrinis šokas, mat karštis, neįprastas maistas, ritminga rytų kraštų muzika ir visą parą nemiegantis miestas vienaip ar kitaip paveikė visus. Vienos gausiausių tradicinių turkiškų vaišių ir maisto kultūrą galėjo patirti „Aspavos“ restorane, kurio pavadinime užkoduota ypatinga frazė, palinkėjimas kiekvienam čia užsukusiam – „Duok Dieve apetito, sveikatos, pinigų. Amen!“
Plungės atviro jaunimo centro komanda turkams pasakojo apie Lietuvos kultūrą, papročius, pristatė tradicinius patiekalus, kaip antai juodą duoną, šokoladą, sūrio produktus, kalbėjo apie muziką, šokius, senuosius lietuvių liaudies žaidimus. Justas Judaitis pristatė Lietuvos istoriją nuo Žalgirio mūšio, okupacijos periodų iki modernių laikų. Lietuvą reprezentavo ir išmaniai paruošta Austėjos Lukauskytės ir Mato Stonkaus kahoot apklausa apie mūsų šalį.
Gera buvo pažinti kitokius žmones, tolimus kraštus, bet kiekvienos kelionės pats nuostabiausias momentas yra tas, kad galima sugrįžti namo, kur keliautojų jau laukia šeimose su įprastu lietuvių gomuriui naminiu maistu. Šaltibarščiai, šaltiena ir silkė pataluose staiga įgyja visiškai kitą kvapą, skonį, reikšmę. Jie reiškia namus.
Dana LUKAUSKIENĖ
