Jono Šliūpo muziejuje – žydiškos silkės kelias
Ar galite įsivaizduoti, kad silkės istorija skaičiuoja daugiau nei tūkstantį metų. Ją nuodugniai dokumentuoja „silkės maniakai“, Clupea harengus mėgėjai, kurie jaučia aistrą šioms nedidelėms, sūrioms žuvims. Ir dėl rimtų priežasčių – ši maža žuvytė turi ilgą istoriją, veikiančią pasaulio geopolitiką ir ekonomiką jau visą tūkstantmetį.
Prie šios istorijos populiarindami silkę daug prisidėjo žydai prekeiviai ir kulinarai. Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus trečiadienį pakvietė į susitikimą su edukatore Dovile Rūkaite, kuri pristatė žydiškos silkės kelią iki mūsų stalo.
Dovilė Rūkaitė – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kūrybinių projektų vadovė, „Beigelių krautuvėlės“ sumanytoja, žydų kulinarinio paveldo puoselėtoja, žydų virtuvės kulinarinių knygų ir straipsnių autorė ir dirbtuvių kūrėja, Europos žydų kultūros dienų koordinatorė. Dovilė studijavo Vidurinių Rytų istoriją ir kalbas Tel Avivo universitete, įgijo magistro laipsnį UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedroje. Asmeninis D. Rūkaitės pomėgis – žydiška kulinarija – išaugo į sėkmingą bendruomenės projektą „Beigelių krautuvėlė“, kur atgijo žydiškas šurmulys, kvapai, skoniai, o svarbiausia – į Vilnių sugrįžo litvakiški beigeliai, kažkada išplaukę už Atlanto su visa Rytų Europos žydų bendruomene.
Muziejuje visai neseniai atidaryta vieno eksponato paroda apie silkės kelią „Nuo Šiaurės jūros iki Kūčių stalo“, kurioje pristatomas analogų neturintis archeologinis radinys – XIX a. požeminei silkių rūšiavimo ir saugojimo inžinerinei sistemai priklausiusio kubilo dangčio dalis su kamščiu. Žydų pirklių keliais silkės keliavo į Europą, o žydės šeimininkės šią žuvį pavertė patiekalais, kurie mūsų dienomis pretenduoja į nematerialaus kulinarinio paveldo šimtuką ir tapo tikru delikatesu. „Žydų maisto enciklopedijos“ sudarytojas Gilas Marksas pažymi, kad žydai buvo garsūs silkių pardavėjai Europoje. Ši žuvis svarbi žydų bendruomenei tiek komerciniu, tiek ekonomiško gyvenimo būdo atžvilgiu.
